Tėkmėje – plūdine iš valties
Šiuo metų laiku žuvys susirenka giliausiose upės vietose, dažnai tūno pačioje jos vagoje. Nieko naujo, suprantama, čia nepasakiau. Veikiausiai jokia naujiena, kad kritus vandens lygiui žvynuotosios irgi pasitraukia arčiau upės vidurio. Ir taip nutinka bet kuriuo metų laiku. Dar daugiau – minėta žuvų migracija Nemune žemiau Kauno HE meškeriotojams tapo įprastu reiškiniu kone kasdien.
Įdomu tai, jog žuvys kylantį vandenį paprastai pajunta anksčiau nei jas gaudantys žvejai – staiga nei iš šio, nei iš to, regis, net netinkamu tam paros metu ar prastu oru žvynuotosios nardina plūdę, virpina dugninės viršūnėlę. Tik paskui pamatai, kad prie tavo įsmeigtų kuoliukų ima artėti vanduo, nustatytas žūklavimui gylis, jei gaudai plūdine meškere, tampa per mažas.
Tačiau grįžkime prie aplinkybių, kai žuvys didelėje upėje būna giliai, toli nuo kranto, maitinasi ne itin aktyviai, o metų laikas šiuo atveju faktiškai neturi didesnės reikšmės. Kaip tokiu atveju meškeriojamos žvynuotosios?
Žvejybos iš valties privalumai
Paprastai pasirenkami du variantai – arba žuvaujama dugninėmis, arba brendama ir žuvys gaudomos plūdine meškere. Tačiau yra dar ir trečiasis variantas – žvejoti iš valties. Pas mus žvejyba iš valčių bėgančiame vandenyje viliojant „taikiąsias“ žuvis ne itin populiari, galbūt taip dažniau meškeriojama pačiame Nemuno žemupyje, jo atšakose arba Kauno mariose, nes šiame tvenkinyje visgi kitąsyk būna net pakankamai juntama tėkmė.
Tačiau dabar pakalbėsiu apie tą tikrąją upinę žūklę. Beje, nebūtinai Nemune, taip kuo puikiausiai pažuvausite ir, tarkim, Nevėžyje. O Neryje, Šventojoje? Nežinau, nebandžiau, bet įtariu, kad tik retose jų atkarpose, kur vanduo teka lėčiau, nei yra vidutinis šių upių tėkmės greitis. Turiu omenyje tą žūklės būdą, kurį žadu aprašyti šiame straipsnyje. Tad viena iš sąlygų taip meškeriojant, turėtų būti nelabai smarki srovė žūklavietėje.
Kam reikia išradinėti dviratį, jei žuvis pagauti galima užmetus nuo kranto dugnines arba įsibridus žuvauti plūdine. Yra keletas priežasčių.
Visų pirma, kuomet žvynuotosios smarkiai nutolsta link upės vidurio, o jei upė plati, jas sunku pasiekti netgi įsibridus. Dugninę galbūt ir nusviesime, tačiau daug galimybių, kad svarelio ar šėryklėlės su masalu paprasčiausiai neišlaikysime tėkmėje.
Nors kalbėjau apie ne itin smarkią srovę, tačiau net ir tokia tėkmė dideliu atstumu juntamai veiks valą, už gijos kabinsis praplaukiančios žolės, įvairūs šapai, ir tai, kas yra valo gale, galiausiai vis tiek bus nustumta arčiau kranto. Jei naudosime labai masyvias šėryklėlės ar svarelius, teks rišti storesnę giją, žuvauti didesnio testo dugninėmis, o vangiai kimbančių žuvų kibimo tokiu atveju gal nė nepastebėsime.
Dar vienas faktorius yra tarp numesto masalo ir kranto arba įsibridusio žvejo esantys šiekštynai, dugno nelygumai, už kurių dažnai kabinsis atgal traukiamas masalas ar netgi užkibusios žuvys. Galiausiai iš valties žvejoti gerokai patogiau, nes galima operatyviau keisti žūklavietę, tiksliau pateikti masalą į numatytą plotą.
Kadangi jau vardijau žvejybos nuo kranto variantus, tai dera paminėti ir meškeriojimo iš valties būdus. Jų, mano nuomone, yra trys.
Pirmasis – žuvavimas žieminėmis meškerėmis. Nebūtinai viską suprasti pažodžiui, dabar kalbu ne apie balalaikas (nors kitąsyk galbūt tiks ir jos), o apie ilgesnius, t. y. bent 50 cm ilgio, tačiau jautrius meškerykočius, kuriais gaudoma iš po ledo. Beje, tada praverčia ir didesnės žiemą naudojamos šėryklėlės, nors galima jauką į vandenį nuleisti tiesiog ranka. Deja, su žieminėmis meškerėmis žvejojama tik labai nedideliame dugno plote – tiesiog po pačia valtimi.
Antrasis – žūklė trumpomis dugninėmis. Yra netgi specialiai tam sukonstruotos šio tipo meškerės, kuriomis masalas sviedžiamas iš valties, jos statomos ant prie borto pritvirtintų atramėlių arba tiesiog atremiamos į laivo bortą. Galima tokia įranga žuvauti su šėryklėlėmis, galima žuvis gaudyti be jų ir prievilą mesti į vandenį rutuliais.
Abu šie meškeriojimo būdai smagūs, abu pakankamai sėkmingi, tačiau abu netinkami tuomet, kai papučia stipresnis vėjas, vanduo ima banguoti ir valtis juda ant bangų. Tada įmanomas tik trečiasis būdas – meškerioti palaidyne meškere su plūde.
Tačiau pastarasis būdas irgi turi savąjį minusą – kuomet žūklavietėje yra didelis gylis, o kitąsyk vagoje ar šalia vagos toks ir būna, valo atkarpa tarp masalo ir stacionariai pritvirtintos plūdės viršija meškerės ilgį. Aišku, geriausiai, kuomet taip nenutinka ir, daug nesukus galvos, žvejoji su nejudomai pritvirtinta plūde.
Bet, kaip sakiau, šitokias žūklavietes rasite ne visur ir ne visada, juo labiau, kuomet yra vėlus ruduo, žiema ir žuvys laikosi maksimaliai didelėje gelmėje. Tokiu atveju galima naudoti ilgus meškerykočius, tarkim, bolonines meškeres, tačiau bent kiek ilgesniu kotu iš valties žuvauti apskritai sudėtinga, o bandyti prisitraukti arčiau pagautą žuvį kartais net neįmanoma. Žodžiu, taip žuvauti nepatarčiau.
Neilga meškerė ir slankiojanti plūdė
Visgi išeitis yra – pasirenkamos trumpesnės match tipo arba teleskopinės meškerės, kurių ilgis neviršija 4 m (standartinis 4,20 m match meškerykotis iš bėdos irgi tiks), o ant valo užmaunamos slankiojančios plūdės. Jos gali būti trijų tipų: gerai žinomos waggler, retai žvejų naudojamos plūdės su dviem žiedeliais ir savadarbės, kurių antena yra vamzdelio pavidalo, jose valas veriamas kiaurai per visą plūdę.
Apie pastarąsias plūdes veikiausiai nereikėtų net tęsti, nes labai abejoju, ar kas bandys jas konstruotis pats – ne tie laikai. Visgi galbūt kažkas tam ryšis, nes šių plūdžių yra pirkti praktiškai jau padarytų.
Kalbu apie plūdes, kurias mes kadaise vadinome „vilnietiškomis“ ir jas paprastai žvejai naudoja gaudydami šapalus batonu. Jos panašios į stick, gal tik labiau „išpūstos“, turi kiaurymę išilgai savo kūnelio, bet prie valo prispaudžiamos paprasčiausiais mediniais ar plastikiniais kištukais. Kadangi kiaurymės pernelyg plačios, į jas įkišu ir priklijuoju plastikinius vamzdelius su mažesne ertme, ir taip gaunasi kuo puikiausios slankiojančios plūdės.
Waggler irgi nėra pats geriausias variantas, kadangi jos momentaliai virsta ant šono, jei bent kiek prilaikai masalą, pernelyg jautriai reaguoja į svarelio stabtelėjimą užkliuvus už dugno nelygumų. Kita vertus, galima bandyti ir tokias plūdes, bet tuomet teks rinktis bent jau 8–10 g plūdrumo waggler.
Bent jau aš dažniausiai meškerioju slankiojančiomis su dviem žiedeliais plūdėmis. Jų yra pirkti, nors kažkada buvau tokių plūdžių pasidaręs ir savadarbes sėkmingai naudoju iki šiol. Paprastai pakanka 4–5 g plūdrumo plūdžių, visgi geriau kuomet būna plūdresnės.
Gana svarbus įrangos elementas yra ritė. Jei žvejojant kitokiomis sąlygomis, net kada reikia prilaikyti plūdę, pakanka ir neinercinės ritės, tai dabar neabejotinai geresnė bus paprasta inercinė. Ir taip yra todėl, kad teks žuvauti su slankiojančia plūde.
Apie šias rites esu kalbėjęs ne sykį, tačiau mūsų žvejai veikiausiai mano, kad inercinės ritės naudojimas – tai žingsnis atgal į praeitį. O gal paprasčiausiai nemoka naudotis tokia įranga, sunku pasakyti. Inercinės ritės privalumas – tolygus valo atleidimas iš būgnelio, plukdant tolyn plūdę – būgnelį galima pasukti laikančios meškerę rankos nykščiu.
Lygiai taip pat sėkmingai vienu pirštu galima reguliuoti plūdės stabtelėjimus. Nors taip gaudant pristabdymai arba nenaudojami, arba plūdė prilaikoma tik labai minimaliai, vos sekundės daliai, nes visgi ji yra slankiojanti.
Dėl tos pačios priežasties tenka pasiieškoti ir žūklavietės su lygesniu dugnu. Galbūt tai nėra labai gerai, kadangi jauką tėkmė gana greitai nustumia tolyn.
Kita vertus, iš užinkaruotos valties masalą galima plukdyti tiek, kiek akys regi plūdę. Pakertama išsyk, kai plūdė paneria, be jokio laukimo, nes sistemėlė yra pakankamai jautri – vienas slankiojantis slyvutės formos svarelis, kuris sudaro apie 2/3 visų gramzdų masės, ir keli mažėjančia (lengvėjančia) tvarka ant pagrindinio valo prispausti švininiai svareliai.
Laisvas plūdės plukdymas labiausiai pasiteisina gaudant kuojas, meknes, šapalus, tačiau karšiai pageidauja mažiau judraus masalo. Netgi tie nedideli stabdymai tuomet neatneša naudos. Tokiu atveju reikėtų padidinti atstumą nuo kabliuko iki plūdės, kad nustatytas gylis viršytų realų gylį žūklavietėje, ir pastatyti meškerę ant valties borte pritvirtintų atramėlių.
Galima laikyti ir rankose, nematau didelio skirtumo, esmė tame, kad dabar valas yra įtemptas, dalis mažų svarelių liečia dugną ir masalas neplaukia pasroviui. Karšio kibimas tuomet neretai būna jam nebūdingas – plūdė negula, tačiau neria ir pakirsti tenka nedelsiant.
Žiobriai irgi labiau mėgsta taip pateiktą masalą, suprantama, jei jis atitinka jų skonį – būna gyvūninės, bet ne augalinės kilmės. O plakiams, mano nuomone, yra tas pats – jie gerai kimba tiek sustabdžius, tiek paleidus plaukti masalą, mėgsta ir sliekus su musės lervom, ir kruopas ar grūdus.
Meškeriojant gelmėje užkimba neįtikėtino dydžio šios rūšies žuvys, nors pasitaiko, kad masalus kramto vien delno dydžio plakiukai. Pastebėjau, kad dažniau taip nutinka, kuomet žvejojama aktyviai. Kuojos taip pat neretai pasitaiko riebios, gelmėje smulkmės bet kokiu atveju yra mažiau, net nesvarbu, koks metų laikas.
Žuvaujant srovėje suktukas yra būtinas, juo su pagrindiniu valu sujungiamas pavadėlis. Pavadėlio ilgis – apie 0,50–0,70 m, pagrindinį valą renkuosi 0,16–0,18 mm, pavadėlį – 0,12–0,14 mm diametro. Kabliukai rišami atsižvelgiant į naudojamą masalą, bet reikėtų turėti omenyje ir jų masę, kuomet meškeriosime su lengvesnėmis plūdėmis. Apie masalus, jaukus nekalbėsiu, tai jau būtų kita tema.
Galbūt verta darsyk priminti, kad žuvaujant iš valties praverčia poledinėje žūklėje naudojamos didesnės talpos šėryklėlės.
Romualdas Žilinskas
