Ta gerai pažįstama mįslinga lydeka. Pirma dalis
Lydeka – vienas geidžiamiausių meškeriotojų laimikių, beje, ir vienas dažniausiai pagaunamų. Turiu galvoje žvejybą spiningu. Aštriadantėms populiarumu gali prilygti nebent ešeriai, kurie, kaip ir margašonės grobuonės, išplitę beveik visuose vandens telkiniuose, tačiau, būdami kur kas menkesnių gabaritų, žvejų daug prasčiau vertinami.
O kur dydis – ten jėga, nepamirštamos kovos akimirkos, džiaugsmas ar nusivylimas ir, žinoma, pavydūs kolegų atodūsiai: „Oho, koks egzempliorius...“ Kitos mūsų vandenų plėšrūnės svoriu vargu ar prilygs lydekų laimikiams net ir sudėtos visos į vieną krūvą.
Nenuostabu, kad didžiausias dėmesys masinės informacijos priemonėse taip pat skiriamas aštriadančių žūklei. Rašoma ir rodoma gana dažnai tą patį per tą patį, bet pasitaiko, kad ir naujų minčių pažeriama, nes masalai, įranga, žūklės technika tobulėja.
Šios žuvies žūkle susidomėjusių netrūksta – pradedantieji meškeriotojai viską už gryną pinigą priima, labiau prakutę – trūkstamą informaciją į „stalčiukus“ susikrauna, na, o „profai“ ar tokiais save laikantieji viena akim pažiūri ar viena ausim paklauso bent jau tam, kad galėtų savo svarų žodį tarti: „Teisybę porina, aš jau seniai taip gaudau“ arba „Nusifantazavo diletantas – žvejus klaidina“.
Kaip ten bebūtų (čia aš jau apie save), bet pabandyk nors pusmečiui aštriadantę iš aprašomų žuvų sąrašo pašalinti ir, garantuoju, neteksi dalies skaitytojų. Kadangi spalis dažniausiai lydekų kaip laimikio nešykšti, prisiminkime tai, ką žinome, o jei mano mintys nesutaps su jūsiškėmis, tai bent jau pasiginčykim.
Viena iš unikalių lydekos savybių, leidžiančių jai sėkmingai išgyventi ir net pratęsti savo giminę bet kokio tipo vandens telkiniuose, tai gebėjimas susirasti maisto pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Greitai augančiai plėšrūnei tai turėtų būti ypač sunku, kadangi su metais jai reikia vis daugiau maisto ir didesnių aukų. Tačiau pakanka, kad vandens telkinyje būtų dar bent vienos rūšies žuvų, ir aštriadantės čia gali sėkmingai gyvuoti, daugintis, net pasiekti maksimalius dydžius.
Taip yra balose, kur, be margašonių plėšrūnių, plauko vien karosai ar saulažuvės, ežerėliuose, kuriuose pajėgia išgyventi tik lynai ar kažkokiu būdu geba išlikti ešeriai. Vis dėlto lydekų populiacija tokiomis sąlygomis nebus itin didelė, jos augs gerokai lėčiau, nes įsijungs gamtinis savireguliacijos mechanizmas, apimantis net ir kanibalizmą.
Priešingu atveju po kelerių metų plėšrūnės nebeturėtų ką ėsti ir imtų dvėsti iš bado. Bet grobuonės metų metus gyvena šalia to vienintelio (aišku, sąlyginai, nes, be žuvų, yra ir daugiau vandens gyvių) maisto šaltinio ir jokia katastrofa neįvyksta.
Dabar pakalbėkime apie žvejybinius paradoksus. Teoriškai lydekos, kurios visą savo gyvenimą maitinosi tik viena žuvų rūšimi, į atsiradusią naują auką turėtų žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu. Tačiau, sakysim, medžiodamos padugnėje lynus ir staiga išvydusios aukšlę, jos be didesnių problemų praris pastarąją. Kiekvienas spiningautojas patvirtins, jog tokiomis sąlygomis gyvenančios aštriadantės be galo neišrankios – kibs net ir ant šaukšto.
Vis dėlto yra viena būtina sąlyga – masalą reikia pateikti plėšrūnės medžiojimo zonoje, nes jei ji įpratusi maitintis prie dugno, vargu ar ieškos ko nors užkąsti vandens paviršiuje. Jeigu imsime lyginti didelių upių lydekas, pastebėsime, kad jų meniu labai įvairus. Šios plėšrūnės iš esmės gali maitintis tiek dugne, tiek paviršiuje plaukiojančiomis žuvimis, kurios ir savo išvaizda, ir gyvenimo būdu smarkiai skiriasi.
Teoriškai tuomet masalams margašonės turėtų būti daug mažiau įnoringos. Bet net jei lydekų pakankamai gausu, jos kažkodėl mieliau griebia tik kurį nors vieną masalą tam tikrame gylyje, netgi kreipia išskirtinį dėmesį į tokias, atrodytų, smulkmenas, kaip jo atspalvis ar spalvų deriniai. Apie formą, dydį, rūšį ar vedimo būdą nė nekalbu.
Gaudant gyva žuvele tai yra itin akivaizdu, todėl pavyzdžius pateiksiu iš tos dabar jau „nurašytos“ žūklės, kuri, beje, pas mus nedraudžiama. Kita vertus, tai bus gerokai akivaizdžiau nei, tarkim, gretinti kokius nors voblerių ar guminukų modelius tarpusavyje – atsiras žvejų, kurie tais masalai negaudę arba jų apskritai nežino.
Tarkim, per aukšlių nerštą vargu ar „suveiks“ karosas arba štai lapkričio mėnesio pabaigoje neretai masalas Nr. 1 būna pūgžlys ir plėšrūnės nė kreiva akimi nežiūri į šiaip jau šioje upėje itin populiarų gružlį. Tačiau upėje tokių reiškinių negalima vertinti vienareikšmiškai, nes čia lydekos savitai specializuojasi. Kad taip yra galima suprasti net iš jų kūno formos ir spalvos ar net margumo.
Gal ką tai stebina (turiu omenyje šios plėšrūnės kūno formą ir spalvas bei „raštą“), tačiau aštriadantės gali būti labiau ištįsusios ar trumpesnio kūno, kresnos, su didele galva. Jų „piešinys“ irgi turės skirtingą atspalvį – varijuos nuo žalsvesnio iki rudesnio ar pilkšvo.
Beje, spalva, atspalvis priklauso ne vien nuo konkretaus vandens telkinio, tačiau ir vietos (tarkim, žolėta, dumblėta priekrantė, ežero gelmė, akmenuotas upės ruožas ir panašiai), kur plėšrūnės ilgesnį laiką gyvena. Ir kiekviena lydeka niekada nebus panaši į kitą lydeką, jų kūno „raštai“ yra tarsi žmogaus pirštų atspaudai, tačiau šįsyk kalbu apie bendras tendencijas.
Kad ir kaip ten būtų, grobuonės, kurios turi didelį maisto pasirinkimą, tam tikru metų laiku ar susiklosčius tam tikroms sąlygoms renkasi tai, kas joms lengviausiai pasiekiama. Įvairiausių karpinių žuvų nerštas joms tikras išganymas, o štai pūgžlių ar ešerių medžioklė vėlu rudenį tėra gamtos padiktuota sąlyga.
Tuo metu šios žuvelės, kaip ir pačios lydekos, būna dar gana aktyvios, tad priekrantės zonoje aštriadantės tenkinasi tuo, ką randa. „Balinės“ plėšrūnės vadovaujasi principu „griebk, ką gali“, nes čia milžiniška konkurencija. Pirma reikia pagauti, o paskui bus matyti, verta ryti ar ne.
Tas, kas sugalvojo posakį: „Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau“, tikrai nebuvo žvejys. Nežinau nė vienos žuvies, kuri rinktųsi pačią giliausią vandens telkinio vietą ir ten tūnotų. Galbūt trumpam kuri nors ten ir stabteli pailsėti ar prigulti žiemos miegui, bet didesnę laiko dalį žvynuotosios praleidžia besimaitindamos, o duobės dugne ne kažin ką valgomo galima rasti. Plėšrūnėms tai galioja visų pirma: jų aukos plauko gerokai sekliau, tad ir grobuonės medžioja ties išėjimu iš duobės, ant jos šlaitų arba vaiko žuvis seklumose.
Galbūt išimtis seliavinės lydekos, tačiau didelis gylis – dar nebūtinai duobės dugnas. Faktas, jog vėstant vandeniui žuvys traukiasi į gelmę, tačiau tai visai kitas dalykas – jos ruošiasi žiemoti. Nereikia būti itin gudriam, kad suprastum, jog ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį užsitęsusios saulėtos ir šiltos dienos išvilioja taikiąsias žuvis į seklesnius vandenis, o paskui jas atseka ir plėšrūnės.
Teorija teigia, jog lydekos atvėsus vandeniui renkasi didesnes aukas, kad kuo mažesnėmis pastangomis gautų didesnį kiekį kalorijų. Neneigsiu, būtent taip ir yra, ir tikrai dabar pats metas vilioti jas „malkomis“, „delninėmis“ sukriukėmis ar riešo dydžio guminukais. Tačiau, mano nuomone, masalo dydžiui teikiama per daug reikšmės.
Taip, suprantama, jog rudenį giliau esančias plėšrūnes galima pasiekti sunkesniais masalais (dideli vobleriai giliau neria, stambiems guminukams reikia masyvesnių galvakablių, didelės sukrės sunkesnės ir panašiai). Jei tik turės galimybę rinktis vieną iš dviejų, stambi lydeka nedvejodama griebs didesnį kąsnį. Bet, atkreipkite dėmesį, jei turės galimybę.
Bet net ir mažas masalas, jeigu jam praryti nereikia daug pastangų, kažin ar liks nepastebėtas. Jei telkinyje vyrauja smulkmė, nesvarbu, jog ten gilu ir dideli vandens plotai, abejoju, ar maksimalių dydžių masalai bus efektyviausi. Kita vertus, kas liečia išnaudotas medžioklei kalorijas – plėšrūnės instinktyviai junta tą faktą, jog pulti būrį smulkių, bet lengviau pasiekiamų žuvelių yra mažesnės energijos sąnaudos nei laukti tikintis praryti kokią didesnę auką, kuri šaltame vandenyje paprastai būna guvesnė nei mailius.
Netgi seliaviniuose ežeruose vėlai rudenį monstriškos lydekos pagaunamos įprastiniais guminukais ar „normaliais“ giliau neriančiais vobleriais. Atminkite, jog seliavos nėra jau tokios stambios. Būryje gali būti įvairaus amžiaus žuvelių, o ką jau bekalbėti apie ten besiveisiančias stinteles. Manding, svarbiausia yra galimybė pagauti auką ir plėšrūnės įpročiai, o tik trečias pagal svarbą veiksnys – tos aukos dydis.
Dar vienas paradoksas iš minėtos žūklės Neries žemupyje: geriausių rezultatų čia pasiekia tie, kurie gaudo aštriadantes smulkiais gružliais ar kuojytėmis (iki 7 cm). Priminsiu vis dar žuvaujantiems gyvomis žuvelėmis – netgi šių masalų dydžius riboja žvejybos taisyklės, tad už smulkų šapalą ar mekne, kuriuos pasmeigsite ant trišakio, galimos visai nemenkos baudos.
Optimaliausios būna (veikiau būdavo, nes dabar tokių žūklautojų beveik nesutinku) 5 cm žuvelės, kuriomis žvejojama visą atviro vandens sezoną. Tačiau vasarą vyraujantys laimikiai – 0,5–0,7 kg lydekelės, o rudenį tokiais viliokliais sumeškeriojama 2–3 kg ir net didesnių margašonių. Neries mastais tai jau pakankamai stambios plėšrūnės. Įdomu, jog gaudoma tose pat vietose ir vasarą, ir rudenį.
Kodėl taip yra? Gal pakilus vandeniui dalis lydekų atplaukia iš Nemuno (nors veikiau būna priešingai, nes Neries vanduo vėsesnis ir sraunesnis), gal priartėja prie krantų iš vagos, o smulkesnes savo seses nustumia į mažiau perspektyvias maitinimosi vietas. Bet net ir tos stambesnės aštriadantės didesnius, nei minėjau, masalus ignoruoja, kaip, beje, ir pačią teoriją...
Bus daugiau
Romualdas Žilinskas
