Ta gerai pažįstama mįslinga lydeka. Antra dalis

Tačiau man kyla ir kitokių minčių. Kad ilgiau laiko guminukus nasruose – neneigsiu, esu labiau linkęs pritarti. Kad skiriasi išvardytų masalų animacija – faktas. Tačiau kad plėšrūnės identifikuoja per atstumą, kuris daiktas yra minkštas, o kuris kietas, įtikinamų paaiškinimų neradau, šioje vietoje smarkiai suabejočiau. Beje, tuo suabejotų ir tvičingautojai, kurie vėlyvą rudenį ar net žiemą atvirame vandenyje labai sėkmingai gundo lydekas vobleriais.

Visgi yra ir dar vienas dalykas, kodėl rudens pabaigoje silikoniniai masalai tampa lydekų viliokliais Nr. 1. Ir tai elementaru – su guminukais dažniausiai žuvaujame apatiniuose vandens sluoksniuose, o džigavimas, kaip žinote, apskritai yra kone dugninė žūklė didžiajai daugumai mūsų spiningautojų. Grobuonės tuo metu kaip tik ir medžioja padugnėje, nes ką jos veiks aukščiau, jei visos jų aukos, t. y. karpinės žvynuotosios, ešeriai, pūgžliai ir visa kita, ką aštriadantės gali ėsti (netgi varlės), kalbant paprastai, leidžiasi žemyn.

Kažkodėl žiemą gaudant iš po ledo lydekos ir vėl čiumpa blizges, vibus, ratlinus ar panašius masalus. Ir nebūtinai tik palei dugną. Kodėl? Juk vanduo netapo šiltesnis. O todėl, kad iš po ledo silikoniais viliokliais žvejai beveik nežuvaujama.

Kita vertus, ir jų aukos po vandens atšalimo apsiprato prie pakitusių sąlygų ir tapo judresnės, artėjant pavasariui (sąlyginai artėjant, nes gal liko du mėnesiai ar daugiau) vis dažniau ėmė kilti į aukštesnius vandens sluoksnius, plaukti vis į seklesnes vietas, nes ten randa ką ėsti – įvairūs vėžiagyviai, vabzdžiai ir jų lervos irgi atkunta. Trumpiau tariant, sėkmingas spiningavimas iki užšąlant ar užšalus vandeniui susijęs su visa eile aplinkybių, kur masalų „minkštumas“ yra tik viena iš jų.

Grįžtu prie to, apie ką jau šnekėjau anksčiau, t. y. prie lydekų sugebėjimo prisitaikyti prie pačių neįprasčiausių gyvenimo sąlygų. Norėčiau atkreipti dėmes, jog šių plėšrūnių upėse galima aptikti pačiose netikėčiausiose vietose. Įdomiausia, kad aštriadantės pagal savo gyvenimo būdą nėra priskiriamos prie sraunumą mėgstančių žuvų, tačiau gana dažnai tai akivaizdžiai paneigia.

Pačioje upės sraunumoje ar rėvoje pagauti margašonę – jokia retenybė, nors visai netoli tų vietų esama apsčiai potencialių lydekinių buveinių. Negana to, jose pakankamai galima rasti kuojų, plakių, karosų ar panašių aukų, bet grobuonės kažkodėl labiau linkusios greitoje tėkmėje tykoti šapaliukų, strepečių ar gružlių.

Tai faktas, su kuriuo dažnai susiduria šapalų ar salačių žvejai. Toms žuvims skirtą voblerį ar sukriukę nurėžia aštrūs lydekos dantys. Paaiškinti šį reiškinį gana sunku, bet neatmetu varianto, jog upėse, kur dažnai spiningaujama, priekrančių margašonės smarkiai apgaudomos. Suprantama, kad visų pirma patikrinamos tos vietos, kur, žvejų akimis, turėtų būti lydekų, t. y. vaisiai raškomi anksčiau, negu spėja sunokti. Nesakau, kad be reikalo, – vienam kitam spiningautojui pasiseka.

Tačiau tos grobuonės, kurios pasirenka ne visai tradicines medžioklės vietas ir galbūt ne patį lengviausią būdą prisikimšti skilvį, turi daugiausiai galimybių išlikti ir pasiekti solidų svorį. Dėl tos pačios priežasties neretai pagauname pakankamai stambių aštriadančių ten, kur, mūsų įsitikinimu, jų apskritai neturėtų būti: lygioje upės atkarpoje, akmenuotoje seklumoje ir panašiai. Tad ar reikia stebėtis, kai koks nors naujokas, pirmą kartą paėmęs į rankas spiningą, švysteli blizgę kur papuola ir jau po pirmo metimo parsivelka į krantą poros kilogramų lydį?

Ten, kur yra daug įvairių rūšių plėšrūnių, jos instinktyviai pasiskirsto medžioklės zonomis. Visų pirma tai pasakytina apie didžiąsias mūsų upes. Labai ryškus pavyzdys yra Nemuno dambos. Sakysim, šapalai labiausiai mėgsta dambos galą, salačiai dažniausiai laikosi už jos, o lydekos tyko grobio priešdambyje.

Na, gal ne visai taip – priešdambyje jų būna daugiausiai, bet ten tupi mažesnės ir vidutinės, o didžiosios sėdi duobėse už dambų. Galbūt vieninteliai sterkai nepaiso ribų ir medžioja ten, kur įmanoma reikiamu momentu sočiai užkąsti. Bet ar supaisysi tuos lunatikus...

Nemaža dalis žvejų kažkodėl įsivaizduoja, jog margašonių reikia ieškoti būtent už dambos. Pasitaiko ir ten, bet vis dėlto didžiuma lydekų tūno prieš kliūtį, o ne už jos. Ir nebūtinai tai turi būti damba. Ši taisyklė galioja bet kuriam skersai upės esamam kliuviniui: įkritusiam rąstui, srovės suneštiems šabakštynams, akmenų sangrūdoms, rėvoms ar net staigesniems dugno pakilimams. Ir kuo srovė stipresnė, o gylis šalia kliūties didesnis, tuo arčiau šio kliuvinio prieš jį laikosi lydeka.

Mano galva, tai gana paradoksalus reiškinys, nes grobis – smulkesnės žuvelės plaukioja ten, kur ramiau, vadinasi, už plėšrūnės nugaros. Kodėl lydeka renkasi būtent tokią poziciją, logiškai paaiškinti sunku. Nuolatinį stambiųjų lydekų buvimą už kliuvinių dažniausiai galima pateisinti reljefo ypatumais – tenai yra dar viena papildoma povandeninė priedanga (akmuo, šiekštynas ir panašiai) arba staigus dugno pagilėjimas.

Kiek kitokia situacija tankiuose vandenžolių sąžalynuose. Čia lydekos labiau mėgsta išsidėstyti išilgai srovės – dažniausiai lindi ne prieš ar už augalų plotų, o į šoną nuo jų. Ypač tai pastebima, kai žolių salos glaudžiasi prie pat kranto ir yra gerai matomos vandens paviršiuje. Tačiau jei augalų ploteliai reti, vandenžolės auga prie pat dugno, o dugnas lygus, plėšrūnės veikiausiai tūnos pasislėpusios už jų ar tiesiog jose.

Yra dar ir toks visiems žinomas mistinis lydekų gyvenimo reiškinys – jų prisirišimas prie kokios nors vienos konkrečios vietos. Kodėl iš kelių vizualiai beveik nesiskiriančių vietų aštriadantės pasirenka tik kurią nors konkrečią, niekas lig šiol įtikinamai paaiškinti taip ir nesugebėjo.

Svarbiausia, kad plėšrūnės tarytum stovi eilėje prie tos buveinės – rytą ištraukęs vieną, vakare jau gali tikėtis ten pat pagauti kitą. Pasitaiko net ir kelias sugundyti vienoje vietoje, nors prieš tai tuščiai tikrinai kelių kilometrų priekrantės ruožą. Taip gali kartotis net keletą metų iš eilės. Ir dar vienas dėsningumas – lydekos toje vietoje būna panašaus dydžio.

Vis dėlto šis prisirišimas prie aplinkos visai nereiškia, kad margašonės tupi lyg įkaltos kur nors pasaloje ir laukia, kol atsilaisvins dar perspektyvesnė medžioklės vieta. Aštriadantės, lygiai taip pat, kaip ir ešeriai ar salačiai, gali sekioti žuvelių būrius ir migruoti kartu su jais po visą vandens telkinį. Apie seliavines lydekas tai jau seniai žinoma, bet panašiai kartais priverstos elgtis ir kitomis žuvimis besimaitinančios margašonės.

Itin ši tendencija išryškėja ežeruose ar tvenkiniuose, kuriuose žuvų rūšių skaičius ribotas ir plėšrūnės priverstos taikytis prie aukų įgeidžių. Upėse (ypač mažesnėse) taip pat pastebima lydekų migracija, priklausomai nuo vandens lygio, temperatūros ir, aišku, maisto kiekio. Paskui neršiančias žuvis trauks plėšrūnai, tarp jų ir lydekos. Mano manymu, margašonių gausą vienoje ar kitoje vietoje labiau lems maisto kiekis nei patogių buveinių gausa.

Ir dar viena tema, kurią norėčiau paliesti. Nemažai žvejų mano, jog lydeka – tai plėšrūnė, nekreipianti į meškeriotoją didelio dėmesio: jei masalas jai patiks – žmogaus grobuonė neišsigąs. Šitoks įsitikinimas veikiausiai kilo dėl to, kad aštriadantė, persekiodama grobį (blizgę, voblerį ar kitą masalą), kartais jį sugriebia prie pat spiningautojo kojų. Ir tai gali daryti net kelis kartus paeiliui, jei nespėja sugriebti vilioklio. Iš tiesų margašonės godumas neišpasakytas ir būdama alkana, sukoncentravusi visą dėmesį į auką, ji tiesiog nepamato žvejo. Tačiau kartais sekliuose vandenyse ar būdama arti vandens paviršiaus ji nenori griebti patikimo, daug kartų pasiteisinusio „topinio“ masalo, nors esame tvirtai įsitikinę, kad tuo metu plėšrūnė tikrai medžioja.

Pabandęs upėje iš už krūmo paleisti į „mušimo“ vietą (o gal ten akylas salatis ar baikštus šapalas?) plaukiantį voblerį, iš karto sulauki kibimo ir... pasirodo, kad tai iš tiesų buvo lydeka. Taip man yra nutikę ne kartą ir ne du.

Aišku, dabar kažkas šaiposi, neva toks „kietas“ žvejys, o neskiria lydekos išpuolio nuo salačio ar šapalo. Reikėtų pasakyti, jog ne visada tai būna labai akivaizdu, kartais salatis ar stambus šapalas atakuoja žuveles viduriniuose vandens sluoksniuose, jos sprunka aukštyn tarsi pabaidytos lydekos, o aštriadantė, neretai pasitaiko, „šauna“ į vandens paviršių kaip torpeda. Kelis sykius, beje, esu matęs „prašovusias“ aštriadantes, kurios iššoko į krantą arba užstrigo tankiose paviršiuje susipynusiose į veltinį vandenžolėse.

Štai ir visai neseniai, ešeriaudamas Nevėžyje, pastebėjau arti kranto prie dugno prigludusią poros šimtų gramų svorio lydekaitę. Įdomumo dėlei palei jos nosį pradėjau žaisti smulkiu guminuku. Plėšrūnė mane matė kuo puikiausiai, ir nors nespruko, bet į masalą nereagavo. Prieš aštriadantės akis įvairiausiais būdais jį šokdinau gal dešimt minučių – veltui. Bet kai atsitraukiau toliau, kur nei aš žuvies, nei ji manęs matyti negalėjo, ir pro tą vietą pratraukiau ką tik siūlytą guminuką, lydekaitė griebė nedelsdama.

           Kitas variantas. Jau sakiau, kad kartais lydekos stveria masalus ten, kur jų teoriškai neturėtų būti – srauniose sekliose rėvose. Ir kaip taisyklė griebia voblerius ar sukriukes tik pradėjus žvejoti – tarsi stambūs atsargūs šapalai. Vėliau – itin retas atvejis, kad užkibs. Tuo tarpu dideliuose gyliuose lydekas galima „išdrožti“, ta prasme, kad gaudyti ilgai, kol galop pataikai joms tinkamą masalą.

Viena vertus, į seklumas jos atplaukė trumpai medžioklei, o tai reiškia, kad tokios sėslios plėšrūnės buvo priverstos ieškoti aukų ten, kur joms nebūdinga, nes buvo labai alkanos, tad daug nesirinkdamos, nesvarstydamos čiupo masalą. Kita vertus, kodėl tada neatplaukė į tas vietas vėliau, kol aš spiningu mosikavau kokias penkias valandas – juk alkis galėjo plėšrūnes čia atvyti bet kuriuo metu?

Manau, išvada aiški. Žinoma, nesiūlau ropoti keliais ar šliaužoti pakrante, bet ignoruoti aštriadantės akylumo labai smarkiai nereikėtų.

Tikriausiai dar daug mįslių mums galėtų užminti lydeka – kuo daugiau jų įminsime, tuo vaisingesnė bus žūklė. Ir neužmirškime – didžiausi netikėtumai visada laukia ten, kur jų visiškai nesitikime.

Romualdas Žilinskas