Švyst! Ir nuskrido... Pirma dalis

Tiesą sakant, ir senam vandens vilkui kartais dėl to kyla problemų. Pabandome jas išgvildenti ir pažiūrėti, kas lemia – skris masalas kaip pabaidytas žvirblis ar plazdens kaip vėjo nešamas lapas ir galiausiai nukris visai šalia kojų...

Nors spiningautojai dažnai daug dėmesio skiria masalo formai, svoriui ar spalvai, tačiau retas kuris iki galo suvokia, kiek daug veiksnių lemia tai, kaip toli pavyksta užmesti voblerį, blizgę, guminuką ar kitą dirbtinį vilioklį. Užmetimo nuotolis nėra atsitiktinis – jis priklauso nuo tarpusavyje susijusių parametrų: spiningo savybių, ritės konstrukcijos, valo tipo ir storio, naudojamo masalo aerodinamikos, net oro sąlygų. Dėl šios priežasties, jei norime pasiekti maksimalų užmetimo efektyvumą ir taiklumą, visos sistemos grandys turi veikti darniai.

Masalo užmetimą pirmiausia lemia, kiek energijos žvejys perduoda per spiningo blanką ir kaip ši energija pavirsta jo skriejimu ore. Tačiau net ir stiprus mostas bus bevertis, jei meškerykotis per standus, masalas per lengvas, o valas painiojasi ar stabdo skrydį.

Taigi užmetimo analizė turi būti pradedama nuo pagrindinių žūklės įrankių, t. y. spiningo ir ritės, juos papildančio komponento valo ir, suprantama, paties masalo. Tik po to įtraukiamos ir antrinės, bet ne mažiau svarbios detalės, tokios kaip vėjo kryptis, oro drėgnumas (lietus, sniegas, giedra), spiningautojo pozicija krante ir panašiai.

Viskas, kas išvardyta, yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, pasirinkus labai ploną valą, galime padidinti užmetimo nuotolį, kadangi sumažėja atsparumas trinčiai ir apkrovai. Tuo tarpu naudojant storą valą, pasipriešinimas būna didesnis, o tai tiesiogiai įtakoja masalo skridimą. Žinoma, valo diametras (kaip ir tinkamai parinktas spiningas ar ritė) turės reikšmės ir tolimesnei žūklės eigai, tarkim, žuvies pakirtimui ir varginimui, vilioklio pajautai, gebėjimui jį valdyti, tačiau dabar kalbėsiu tik apie masalo užmetimą, kas žūklaujant yra labai svarbu.

Galbūt kartojuosi sakydamas apie tą patį tik kitais žodžiais, bet darsyk pabrėšiu, kad kalbėdami apie užmetimo galimybes, visų pirma šį procesą turime suvokti ne kaip atskirų komponentų sumą, o kaip vientisą sistemą.

Vieno elemento pakeitimas gali ją išbalansuoti – būtent todėl žvejo patirtis ir įgūdžiai parinkti tinkamiausius derinius tampa lemiantys kaip toli ir taikliai skries metamas masalas. Apie kiekvieną šių dedamųjų kalbėsiu atskirai, pasistengsiu pernelyg neišsiplėsti, nes pasakyti turiu daug ką.

Lėtai ir toli ar greitai ir taikliai?

Spiningo ilgis yra vienas svarbiausių faktorių, darančių įtaką užmetimo nuotoliui. Ilgesnis kotas leidžia sukurti didesnę užmetimo amplitudę, o tuo pačiu – suteikia daugiau energijos, kuri perduodama masalui. Ilgas spiningai dažniausiai užmeta toliau nei trumpas, nes ilgesnis meškerykotis „užkraunamas“ labiau, turi didesnę inerciją ir leidžia smarkiau užsimoti, ką galima būtų pavadinti „užmetimu iš už nugaros“.

Trumpesni spiningai patogesni žvejojant iš valties ar labai ribotoje erdvėje, jie labiau vargina rankas visą dieną mėtant masalą, tačiau vilioklį sviedžia taikliau. Kita vertus, trumpi kotai kaip taisyklė būna lengvesni, tad minėtą „nuovargį rankoms“ savo mažesne mase tarsi kompensuoja.

Visi žino, kas yra akcija – tai spiningo lankstumas, tiksliau, kaip greitai kotas grįžta į pradinę padėtį po apkrovos. Lėta (slow) ar vidutinė (moderate, medium) akcija leidžia tolygiau paskirstyti energiją metimo metu ir „įkrauti“ visą blanką. Dėl to masalas užmetamas švelniau, bet toliau. Greita (fast) ar labai greita (extra fast) akcija naudinga kuomet reikalingas tikslumas, tačiau su itin lengvais masalais (gerokai mažesniais už jų testo vidurkį) gali būti neefektyvi – spiningas pakankamai nesulinksta ir nesukaupia reikalingos metimui energijos.

Akcijos pasirinkimas priklauso ir nuo žvejo įgūdžių. Patyrę (o kas nenori atrodyti kitų akyse „patyręs“?) žvejai dažnai renkasi „greitesnius“ kotus dėl to, kad pastaraisiais spiningais galima lengviau kontroliuoti ir taikliau nusviesti masalą. Tačiau norint pasiekti maksimalų užmetimo atstumą, tarkim, su nedideliu vobleriu, lėta ar vidutinė koto akcija dažniausiai suteiks daugiau galimybių. Bet apie tai dar kalbėsiu.

Galingumas (testas, užmetimo svoris) nusako masės diapazoną, kuriai spiningas pritaikytas. Jeigu masalas per lengvas, spiningas „neįsikrauna“ – metimo atstumas mažėja, traukiamo vilioklio animacija tampa sunkiau juntama. Jei masalas per sunkus – rizikuojama sulaužyti įrankį ir vėlgi prarasti masalo kontrolę. Svarbu, kad naudojamas vilioklis būtų kuo arčiau meškerykočio galingumo vidurio – tai padeda pasiekti optimalų užmetimo nuotolį ir valdymo tikslumą.

Blanko medžiaga, o tai, suprantama, bus anglies pluoštas, žymimas simboliais IM6, IM7, IM8 arba 24T, 30T, 36T ir panašiai. Kuo didesnis T ar IM skaičius, tuo medžiaga yra standesnė, lengvesnė, „jautresnė“, bet tuo pačiu – trapesnė.

Vidutinio jautrumo blankai, pagaminti iš 24T–30T grafito, paprastai pasižymi geru balansu tarp lankstumo, patikimumo ir svorio, jie tinka tiek pradedančiajam, tiek patyrusiam žvejui. Aišku, pastarasis vertinimas yra abstraktus, kadangi spiningautojų poreikiai smarkiai skiriasi, kaip ir skiriasi atskiriems žūklės būdams (naudojamiems masalams) pasirenkami spiningai.

Spiningo konstrukcijoje svarbu ne tik koto ilgis ar medžiaga, iš kurios jis pagamintas, bet ir žiedelių išdėstymas, jų skersmuo, kiekis. Žiedeliai turi tolygiai paskirstyti apkrovą, nekelti valo vibracijos ir netrukdyti jam sklandžiai slysti. Teisingai parinkti, išdėstyti, kokybiški žiedeliai sumažina trintį ir padeda pasiekti didesnį užmetimo atstumą. Apie juos kalbėsiu sekančiame straipsnio skyriuje.

Svarbi ir spiningo rankena, į kurią ne kiekvienas spiningautojas atkreipia dėmesį – ji turi būti patogi, neslystanti ir leidžianti stabiliai valdyti įrankį tiek užmetant, tiek animuojant masalą. Rankenos ilgis, jos konstrukcija (dizainas) taip pat įtakoja užmetimo nuotolį, nes ne tas pats, kurioje vietoje bus tvirtinama ritė ir kur žvejo ranka gniauš kotą žūklės metu, o taip pat ir sviedžiant masalą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad visa tai, ką suminėjau, turi įtakos užmetimo atstumui, tikslumui, vilioklio kontrolei, žodžiu, šie parametrai leidžia spiningui veikti kaip harmoningai dirbančiai sistemai.

„Takas“ valui

Žiedelių sistema yra tarsi bėgiai, kuriais juda valas. Kuo tolygiau ir tiesiau gija praeina pro juos, tuo mažesnė trintis, tuo efektyviau išnaudojama užmetimo energija. Netinkamas žiedelių išdėstymas verčia valą krypti, vibruoti ar net „šokčioti“, o tai lėtina masalo skrydį, mažina užmetimo tikslumą.

Beje, neteisingai (arba nelabai teisingai) išdėstyti žiedeliai turi įtakos tam, kad grįžtanti ant ritės būgnelio gija suguls netolygiai, ji greičiau susisuks spiningaujant tokiais masalais, kaip sukriukės, o tai vėliau atsilieps ir masalo užmetimui.

Kuo daugiau žiedelių, tuo geriau paskirstoma apkrova ant blanko ir tuo tiesesnė valo trajektorija užmetimo metu. Tačiau per didelis jų skaičius, kaip netinkamas išdėstymas – taip pat nieko gero. Kiekvienas papildomas žiedelis didina meškerykočio svorį ir, jei jų skaičius neoptimizuotas, padidina trintį.

Ypač svarbus pirmasis žiedas esantis arčiausiai ritės. Jei jis yra per mažas arba per toli, nusivyniodamas (ir užsivyniodamas) nuo ritės būgnelio bei slysdamas pro kitus žiedelius, valas pradeda „banguoti“. Tai ypač aktualu naudojant plonesnį pintuką – toks labiau linkęs nukrypti nuo tiesiosios.

Pastaruoju metu vis dažniau taikoma vadinamoji K-frame ar KR-concept žiedelių sistema. Jos sukurtos taip, kad maksimaliai greitai suvaldytų valo „sūkuriavimą“, atsirandantį nusivyniojant nuo ritės. Tai leidžia mesti ne tik toliau, bet ir tiksliau, ypač žūklaujant su lengvais masalais.

Tarkim, KR-concept, užtikrina greitesnį valo suvaldymą po išmetimo kas ypač svarbu naudojant pintus valus, kurie nuo ritės būgnelio nusivynioja ne šiaip tiesia linija, o tarsi „spyruoklėmis“. Tokia sistema leidžia gijai stabilizuotis pirmuosiuose 2–3 žieduose, todėl tolimesni žiedeliai jau tik palaiko valo kryptį ir netrukdo jam slysti.

Svarbu ir žiedelių aukštis – kuo arčiau blanko jie yra, tuo patikimesnė ir jautresnė sistema, nes valas labiau išlaiko tiesiąją. Bet per žemas išdėstymas gresia kontaktu tarp gijos ir blanko. Aukštesni žiedai leidžia naudoti didesnę ritę, o tai aktualu gaudant storesniais valais, kai svarbi metimo distancija. Idealu, kuomet valas slysta tarsi nematomu tuneliu, lengvai, be „šoktelėjimų“, be kryptelėjimų.

Patyręs spiningautojas įdėmiai renkasi ne tik spiningo ilgį ar akciją. Jis žiūri, kaip ir kur išdėstyti žiedeliai, kokie jie yra, iš ko pagaminti, nes per juos tarsi teka visa metimo energija.

Visame šiame užmetimo procese nemažą vaidmenį vaidina ir žiedelių medžiaga. Kadaise naudojami paprasti metaliniai žiedai sukeldavo didesnę trintį, ypač spiningaujant su pintu valu, kuris, beje, juos netgi subraižydavo – dar puikiai menu tuos laikus.

Modernūs SIC (silicio karbido), Alconite, Zirconia ar Titanium žiedeliai pasižymi ne tik lengvumu, bet ir ypatingu slidumu, kas neabejotinai pagerina užmetimo nuotolį ir tikslumą. Žiedelių įtaka labiausiai juntama tada, kai naudojami lengvi masalai.

Laukite tęsinio

Romualdas Žilinskas