Švyst! Ir nuskrido... Antra dalis

Pintas valas, lyginant su monofilamentiniu ar fluorokarboniniu, leidžia toliau užmesti masalą, nes galima naudoti mažesnio diametro, bet gerokai plonesnę giją. Plonesnis valas menkiau priešinasi oro srautui, vandens masei, mažėja trintis žiedeliuose.

Pintukas taip pat turi minimalų tamprumą. Tai reiškia, kad daugiau energijos perduodama tiesiai masalui, kuomet mosto metu spiningas ta energija tarytum „užkraunamas“. Bet taip yra teoriškai, taip parašyta pintų valų pristatyme, jų reklamoje.

Tačiau, kaip pamatysite toliau skaitydami rašinį, tokie gaminių pristatymai ne visada meluoja, o teorija irgi gali sutapti su praktika, nors kai kurie žvejai bet kokias reklamas ir teorijas neigia iš principo. Pasistengsiu būti neutralus, paprasčiausiai išdėstysiu faktus, o teisingi jie ar ne – spręsite jūs patys.

Pintas valas: skersmuo, glotnumas ir metimo sklandumas

Pernai spalį rašiau straipsnį apie valus, nežinau, skaitote jį ar ne. Bet tai, ką ten pasakojau, tiesiogiai rišasi ir su užmetimo nuotoliu. Priminsiu kai kurias detales.

Iš visų trijų žvejyboje naudojamų valų pats lengviausias yra monofilamentinis valas. Antras pagal sunkumą būtų pintukas, galiausiai sektų fluorokarboninis, kurio masė, jei sversime to paties diametro gijas, didžiausia. Logiška, kad su lengvesniu (lengviausiu) valu masalas skries toliau – tai būtų mono gija.

Pintas valas, net jei jis dengtas paviršių slidinančiomis medžiagomis, vis tiek lieka pintas ir jo tekstūra prasčiausia iš visų trijų valų. Reikia turėti omenyje, kad „darbinė“ pintuko dalis gana greitai praranda dengiamąjį slydimą gerinantį sluoksnį (tai smarkiai priklauso nuo gamybos technologijų). Bet kokiu atveju šioje kategorijoje fluorokarboninė ir monofilamentinė gija yra daugmaž vienodame lygmenyje. Vėlgi darant išvadas ir atsižvelgiant tik į šį faktą, galima teigti, jog pinta gija nėra pakankamai slidi ir smarkiai atsilieka nuo kitų dviejų valų.

Jei remtumėmės tik šiais faktais, regis, spiningauti turėtume monofilamentiniu valu, ką anksčiau ir darydavome, nes jis, turi pranašumą prieš pintą ir fluorokarboninį valus. Tačiau būtent pastaroji gija lieka pinto, o neretai ir fluorokarboninio valo šešėlyje. Kodėl renkamės pintuką?

Dėl to, kad, ką jau sakiau šiame rašinyje, rankos mosto energija masalui geriausiai perduodama mažiausiai tampriu valu, t. y. pintu. O monofilamentinis bus pats tampriausias. Kitas pintos gijos privalumas – ji tvirtesnė (ir gerokai!) už kitas, tad anksčiau vardytus trūkumus galima kompensuoti mažesniu diametru.

Ji – ir jautriausia, kas spiningaujant yra labai svarbu laiku bei užtikrintai pakertant laiku žuvį, kontaktuojant su masalu. Galbūt vienintelis minusas šioje situacijoje tas, kad mažai tąsus valas leidžia žvynuotajai iš nasrų lengviau išsiplėšti masalą. Todėl toliau nagrinėjam vien spiningavimui tinkamiausią valą – pintą.

Užmetimo nuotoliui reikšmės turi ne tik pintos gijos skersmuo. Sviedžiant masalą du vienodo diametro valai gali skirtis keliais ar net keliolika metrų vien dėl skirtingos pynimo struktūros ar (ir) paviršiaus glotnumo. Apvalesnis (žiūrint į skerspjūvį), tankiau pintas valas sklandžiau slysta per žiedelius ir mažiau stabdo masalo skrydį.

Tokie valai dažniausiai turi 8 gijas, jų pynimas tikslesnis nei keturgyslių, o paviršius – glotnesnis. Tarkim, naujos kartos aštuonių gijų valai, tokie kaip Daiwa J-Braid Grand X8, Daiwa J-Braid Expedition X8 ir panašūs išsiskiria ypatingu glotnumu, apvalumu, yra slidūs ir, suprantama, spiningaujant tokiomis gijomis masalas skries geriausiai.

Slidi pintuko danga – dar vienas reikšmingas veiksnys. Modernūs pinti valai dažnai dengiami polimerinėmis dangomis, kurios mažina trintį, gerina valo slydimą ir apsaugo jį nuo vandens įsigėrimo. Toks valas nepraranda šių savybių net ir šaltyje. Be to, slidi danga užtikrina, kad gija ritės būgnelyje pasiskirstys tolygiau, mažiau linkusi suformuoti kilpas ar „barzdas“, ypač naudojant „minkštesnius“ spiningus.

Jei jau prabilau apie minkštumą, reikėtų pabrėžti faktą, kad ankstesnė žvejų nuomonė, jog spiningaujant minkštu (lankstesniu) pintu valu toliau numetamas masalas, neteisinga. Ir taip yra jau vien todėl, apie ką kalbėjau aptarinėdamas žiedelius – pernelyg lankstus pintukas labiau glunda prie blanko, metimo metu mažiau išlaiko tiesiąją. Beje, ir dažniau painiojasi, nes nesugula ant ritės būgnelio tolygiai, kai žvejojama tvičinguojant, džigaujant ir panašiai – t. y. kada tenka nevienodu ritmu sukti ritę, trūkčioti masalą.

Pintas valas turi būti ne tik glotnus, apvalus pjūvyje, bet ir struktūriškai vientisas. Įvairūs „mikro-trukdžiai“ mažina metimo preciziškumą ir gali kelti papildomą trintį. Beje, jie gali atsirasti ilgainiui, nes žvejojant valas braukomas per akmenis, kriaukles, net ir paprastą smėlį – tuomet pintukas elementariai „išsipina“, kaip mes sakome, pasensta. Dėl tos priežasties jis tampa ir silpnesnis. Todėl kas sezoną atnaujinti valą būtina.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip valas suvyniotas ant ritės. Jei jo per mažai – būgnelio briaunos tampa kliūtimi, didėja trintis, masalas skrenda ne taip toli. Jei gijos yra per daug – rizikuojama, kad „pasigausime kilpą“ ir metimo metu gija susipainios.

Optimalus valo užvyniojimo lygis ant ritės būgnelio – kai nuo sukloto valo paviršiaus iki būgnelio briaunos lieka 1–2 mm. Tokiu atveju pintukas geriausiai nuslysta, bet nesipainioja, sumažinamos trinties zonos ir išnaudojamas pilnas užmetimo potencialas.

Renkantis valą būtina vertinti ne tik jo diametrą ar deklaruojamą stiprumą, bet ir paviršiaus struktūrą bei gamintojo kokybės standartus. Prastas valas ne tik neleis toli ir tiksliai užmesti masalo, bet ir galiausiai sugadins nuotaiką. Beje, nepamirškite pintuko sudrėkinti, kai vyniosite iš ritinėlio ant ritės būgnelio – tai yra taisyklė Nr. 1.

Ritė – ne tik valui vynioti

Nors daug kas kalbėdamas apie metimo nuotolį pirmiausiai mini spiningo ilgį ar valo storį, tačiau ritė turi ne mažesnę, o kartais net ir lemiamą įtaką tam, kaip toli bus galima nusviesti masalą. Tai ypač aktualu spiningaujant mažais, lengvais masalais, kai kiekvienas papildomas metras – tai nepasiekta žuvis, kuriai galimai po nosimi būtų pateiktas vilioklis. Kalbėsiu tik apie neinercinę ritę.

Vienas svarbesnių parametrų – ritės būgnelio forma ir gylis. Platus, seklus būgnelis leidžia valui išsivynioti laisviau, nes kampas tarp būgnelio ir pirmojo žiedo būna mažesnis, todėl valas slenka tiesesne trajektorija.

Tuo tarpu gilesnis būgnelis, siauresnis, reikalauja daugiau pastangų metimo metu, kadangi valas iš jo išeina statesniu kampu, daugiau liečiasi su būgnelio briaunomis, todėl susidaro didesnė trintis. Tai ypač svarbu metant prieš vėją, nes masalas turi kuo greičiau įveikti oro srauto pasipriešinimą, kad nuskrietų iki tikslo. Skirtumai tarp ričių modelių, net jei jos yra vienodo dydžio, dažnai glūdi būtent šiose detalėse.

Jau minėjau: jei ritės būgnelis pripildytas beveik iki briaunos, valas nusivynioja efektyviausiai, trintis mažesnė. Kuomet ritėje likę mažai valo – užmetimo nuotolis sutrumpėja net 10–15 %, nes padidėja valo nuslydimo kampas, o būgnelio briaunos labiau stabdo slydimą. Ir dabar kalbu būtent apie seklesnius bei platesnius būgnelius, siauresniuose šis procentas gali būti dar didesnis.

Šiuo atveju pranašumą turi didelės ritės, nes jos su didesniais būgneliais. Tas pranašumas yra netgi dviejose pozicijose. Visų pirma, užmetimo metu nusivyniodamas valas mažiau kartų liečia būgnelio briauną, nes nusimetusi nuo jo kilpa būna didesnė. Antra, gija ne taip sparčiai mažėja iš būgnelio „gilumos“ – valas jaučia menkesnį pasipriešinimą liesdamas būgnelio kraštus.

Visgi lazda turi du galus, nes kitu atveju visi spiningautų tik su didelėmis ritėmis. Deja, jos yra sunkios, kas trukdo bendram įrangos balansui, vargina ranką. Taip pat didelių ričių kojelės ilgesnės, dėl ko žvejojant su joms nepritaikytais trumpais „lengvais“ spiningais nusivyniodamas valas neteisingai (netiesiai) patenka į arčiausiai esančio žiedelio ertmę ir todėl menksta užmetimo nuotolis.

Būgnelio medžiaga ir briaunų apdirbimas – dar vienas faktorius, turintis įtakos kaip toli skries masalas. Lygi, dengta specialiais metalais briauna leidžia valui slysti sklandžiai, netrūkčiojant. Blogai nušlifuotas, pažeistas ar minkšto metalo kraštas (ypač ant pigesnių ričių) ne tik trumpina užmetimo atstumą, bet ir ardo pintą valą.

Jei briauna išdilusi, susiformuoja miniatiūriniai įbrėžimai, kurie pjauna pintuko pluoštą – gija ne tik prasčiau nusivynioja, bet ir susilpnėja, nusidėvi. Veikiausiai apie grafitinius būgnelius neverta net kalbėti, nes jie būna tik pačiose pigiausiose spiningavimui skirtose ritėse.

Svarbu suprasti ir skirtumus tarp medžiagų, iš kurių pagaminti ritės korpusai ir būgneliai. Aukštesnės klasės ritės dažnai turi aliuminio lydinių korpusus – jie tvirtesni, nesideformuoja, ilgainiui geriau išlaiko vidinės mechanikos tikslumą. Tuo tarpu grafito korpusai lengvesni, bet mažiau atsparūs mechaniniams pažeidimams, ypač jei ritė naudojama intensyviai. Tačiau grafito privalumas – mažas svoris, tai aktualu spiningaujant visą dieną.

Kuo ritė tvirtesnė, patikimesnė savo konstrukcija, tuo mažesni vidiniai mechaniniai virpesiai ir tolygesnis valo suvyniojimas. O tai atsilieps ir gijos nuslydimui nuo būgnelio, sklandesnei metimo eigai.

Įtakos užmetimo preciziškumui turi, kaip ritė apskritai vynioja pintą valą, nes galimai ji netgi neskirta spiningavimui: ar teisingai paskirsto gijas būgnelyje, ar neformuoja bangelių ir gumbų. Tokiu atveju užmetant masalą, kilpa pagauna kitą kilpą ir mes supiname „barzdą“. Nors kitąsyk dėl to ritės kaltinti negalima – jei pintukas ilgą laiką nebuvo pervyniotas, juo labai seniai žvejota, valą galima supainioti jau pačiu pirmu metimu.

Koks patarimas šiuo atveju? Paimti plaukiantįjį voblerį, įsibristi, užmesti šalia kojų ir leisti plaukti pasroviui toli toli – gerokai toliau, nei galite apskritai užmesti. Tada suvynioti valą atgal.

Ir dar. Labai svarbu ne tik kokią ritę pasirinksime, bet ir kaip ji yra derinama su konkrečiu spiningu, valu bei naudojamais masalais.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas