Sukriukė – prieš srovę ar pasroviui? Antra dalis
Tęsdamas rašinį vėl norėčiau pakartoti šablonišką įžangą, kad sukriukės, kai kurių spiningautojų nuomone, labai paprasti masalai, tačiau tie žvejai taip galvodami klysta. Galbūt besisukančių blizgių modelių ir nėra tiek daug, kiek, tarkim, voblerių (nors išties, galėčiau suabejoti), bet tai nereiškia, kad vieni viliokliai yra prastesnis už kitus arba jų galimybės gerokai siauresnės.
Rezultatyvų masalų panaudojimą paprastai lemia žvejo meistriškumas, jei norit, jo fantazija ir, be abejo, gebėjimas pritaikyti vilioklius atsižvelgiant į konkrečias žūklės sąlygas. Šiame straipsnyje sąlygos yra dvi – tėkmė, nes žvejojame upėje, ir galimybė vesti sukriukę pasroviui. Beje, tokį šio masalo traukimą žvejai naudoja retai, nes vėlgi yra giliai įsišaknijusi nuomonė, neva panašiems manevrams besisukanti blizgė netinka – tam tarsi prieštarauja šio masalo konstrukcija.
Kaip pasiekti gilumą?
Pasroviui užmesta sukriukė, kol jos nepradedame traukti (suprantama, tada trauksime prieš srovę) arba kol neįsitempia valas, skęsta. Jei tai plačialapė aglia, ji grims lėčiau nei comet ar long tipo besisukanti blizgė. Pasunkinta sukriuke, šįsyk net neatsižvelgiant į lapelio tipą, mes netgi labai smarkioje tėkmėje ir pakankamai dideliame gylyje galime pasiekti dugną.
Tačiau šis masalas turi vieną opią problemą – vos „užsivedus“ jo lapeliui, veikiamas priešpriešinio vandens srauto vilioklis ims kilti į viršų. Kuo sukriukė lengvesnė, kuo jos lapelis platesnis, o vanduo sraunesnis, toks procesas vyks greičiau.
Sukriukėms su priešais įtaisyta švinine galvute ši bėda nebūdinga, bet klasikinėms, kuriomis žuvauja absoliuti dauguma spiningautojų, tai dažnai „gadina kraują“. Ir yra dėl ko, nes sraunumose prie dugno medžiojančias plėšrūnes mes turime galimybių sugundyti tik labai nedideliame plote, t. y. keliomis pirmomis ritės apsukomis, kol dar blizgė ne per daug atsiplėšė nuo dugno.
Žinoma, mes galime vesti masalą su pauzėmis, ką daro tikrai ne visi žvejai – patraukti sukriukę ir vėl leisti jai grimzti, tai kartoti visą pravedimo laiką. Tačiau ir vėl – toks pravedimas nėra itin efektyvus, nebent upės gylis toje vietoje yra ne itin didelis.
Be to reikia gerai jausti masalą, orientuotis kokiame vandens sluoksnyje jis yra kiekvienu momentu, nes seklumose panašūs stabtelėjimai gresia užsikabinimu už akmenų, žolių. Ypač rizikinga pristabdyti sukriukes su pasunkintais kūneliais.
Tai, kad vedama sukriukė savo lapeliu atmuša kliuvinius, yra pernelyg sureikšmintas faktas. Labiausiai „kibios“ kliuviniams yra pasunkintos besisukančios blizgės, kadangi jos plaukia labiau žemyn nuleidusios kūnelį ir, suprantama, savo kabliuką.
Žodžiu, bet kokios klasikinės sukriukės, lengvesnės jos yra ar sunkesnės, šiekštuotose ar pilnose akmenų, žolių vietose taip pat „sėkmingai“ užsikabina už kliūčių. Visgi jų lapelis išties atmuša dalį vandens srauto nešamų šapų, žolių, kurie mažiau kabinsis už kabliuko, nei spiningaujant, tarkim, vobleriais.
Kita vertus, sukriukės greičiau praranda žaidimo ritmą, jei ant kabliuko užsikabina koks nors praplaukiantis šlamštas. Štai šiuo atveju pasunkintos besisukančios blizgės yra geriausias variantas, nes jos... sunkios, todėl bet koks papildomas svoris ne taip smarkiai paveiks šių masalų animaciją.
Galiu pasakyti, jog po šalnų rudenį, anksti pavasarį ar šiaip smarkiai pakilus vandeniui, kuomet upe plaukia daugybė žolių, spiningavimo vobleriais ir klasikinėmis paprastomis sukriukėmis atsisakau, nes tai būtų ne žūklė, bet nervų gadinimas, tačiau guminukus, vartikles ir pasunkintas sukriukes kuo ramiausiai naudoju. Bet aš jau nukrypau nuo temos...
Visai kitaip sukriukė elgsis, kuomet ją trauksime pasroviui. Beje, vesti sukriukę galima net ir visai lėtai, tik vos greičiau už upės tėkmę. Jei blizgė sunkį, lapelis siauras, tuomet ją teks traukti sąlyginai greitai, nes masalas gali visai nepakilti nuo dugno.
Vedimas pasroviui turi dar vieną privalumą žvejojant smarkiai apžėlusiose augalais upių ruožuose – ilgos vandenžolių kasos būna nutįsusios pavandeniui, todėl masalas mažiau už jų kliūva, o ir upės dugnas ta kryptimi dažniau būna nuožulnesnis.
Norėdami apgaudyti duobę arba priešingo upės kranto, prie kurio glaudžiasi vaga, pusę, mes negalėsime masalo traukti tiesiai pasroviui. Tuomet sukriukę reikia stengtis mesti kiek įmanoma daugiau prieš srovę, keletą metrų už tolimesniojo duobės šlaito ar prie pat nutolusio kranto ir, jai nugrimzdus, lėtai sukti ritę. Skęstančią blizgę srovė pati nuneš į gylį, o masalo traukimas pagal tėkmę leis masalui judėti padugne gerokai ilgesnį laiką, nei užmetus jį skersai upės.
Tačiau ne visada net ir nusviedus sukriukę prieš srovę, ji pasieks dugną. Šio masalo forma tikrai nėra ideali greitam skendimui, be to, santykis tarp jos dydžio ir svorio (išimtis yra pasunkintos besisukančios blizgės) labai mažas, tad stiprioje srovėje visi minėti patarimai gali būti bevaisiai. Vienintelė išeitis pačiam pasunkinti sukriukę.
Kalbu ne apie jos kūnelio pakeitimą sunkesniu, yra kitas paprastesnis būdas, kuomet priešais suktuką užspaudžiami švino šrateliai. Tiesa, šiuo atveju pavadėlis turėtų būti trumpas, ne ilgesnis negu 30 cm.
Pernelyg didelė apkrova išbalansuoja blizgės darbą, todėl visą šią procedūra reikėtų atlikti su maksimalia nauda – kad lapelis „negestų“ ir kad sukriukė normaliai grimztų. Pradžioje ant valo užspaudžiamas vienas nedidelis šratelis. Jei tiek nepakanka – du, jei ir vėl per maža – trys ir t. t. Svoris, išsidėstęs grandinėle ant valo (tarp gramzdų paliekame 3–5 cm tarpą), leis sukriukei geriau laikytis horizontalioje padėtyje traukimo metu nei vienas stambus priešais suktuką ant pagrindinio valo esantis svarelis.
Esu bandęs sukriukę naudoti su paternoster sistemėle spiningaudamas ir netgi velkiaudamas. Nepasakyčiau, kad tai yra labai tam tinkamas masalas, tačiau paįvairinimui išmėginti jį galima. Spiningaudamas sužvejojau vieną „silkę“, velkiaudamas pagavau porą salačių Kauno mariose, po to Nemune „įsegiau“ kažkokį „monstrą“, kuris nutraukė pavadėlį ir paspruko.
Tačiau tuo mano eksperimentai ir baigėsi. Siūlau pabandyti, bet išsyk įspėju, kad jungti pavadėlį ir svarelį su pagrindiniu valu reikėtų trišakiu suktuku, nes visgi žvejosite besisukančia blizge.
Kitaip nei visi
Apie nusibodusius masalus ir „nudrožtus“ vandens telkinius rašyta daug. Ir tai ne mitas, o mokslininkų įrodyta tiesa – plėšrūnės pripranta prie dažnai naudojamų dirbtinių vilioklių, nuolat kartojamų jų vedimo būdų ir ilgainiui masalus ignoruoja.
Sukriukės, kad ir kokios jos būtų, veikiausiai yra patys konservatyviausi viliokliai, nes jų veikimo principas visada išlieka toks pats, t. y. lapelio sukimasis apie vielinę ašį. Kitaip nei guminukų ar voblerių (nors čia jau lyg ir paprieštarausiu pats sau), gana riboti ir jų traukimo būdai, nes dviračio čia neišrasi, nors šiame rašinyje ir labai stengiuosi tai padaryti.
Žinoma, patyręs spiningautojas galbūt ras priemonių, kaip per visišką nekibą įsiūlyti plėšrūnei vieną iš daugelio savo besisukančių blizgių, tačiau dauguma žvejų, ko gero, to nesugebės padaryti.
Elementarus pavyzdys – būna dienų, kuomet nuolat alkani ešeriai visiškai ignoruoja sukriukes, tačiau puikiai čiumpa voblerius (pabrėšiu – dirbančius agresyviai, nes juk besisukančios blizgės tuo ir pasižymi) arba judriai džiginamus guminukus. Be abejo, pasitaiko ir priešingų variantų, kai anų masalų niekaip neįsiūlysi, o besisukančios blizgės bus tai, ko tądien reikia. Tą patį pasakyčiau apie šapalus, su tam tikra išlyga – ir apie lydekas.
Įdomiausia, jog net ir tas pats masalas, kuriuo vienu metu bergždžiai gaudo keli spiningautojai, gali sugundyti žuvis, jei jis bus pateiktas kaip nors kitaip nei įprasta. Žinant, kad dauguma žvejų sukriukes traukia prieš srovę, priešingas vedimo principas gali būti toji išeitis iš padėties. Ir čia ne teorinis, o praktinis pasiūlymas. Tačiau taip spiningaujant didelėse upėse teks daugiau braidyti, bet apie tai jau minėjau, nesikartosiu.
Romualdas Žilinskas
