Su vobleriais rudenio naktį

Bent jau taip elgiasi absoliuti dauguma meškeriotojų. Tačiau ne visi. Jei spalio arba lapkričio mėnesį naktį nueitume prie Kauno marių, kai kuriose vietose pamatytume iki juosmens įsibridusius spiningautojus. Nors gal veikiau vėlų vakarą, nes dabar temsta labai anksti, todėl naktis bus sąlyginė sąvoka. Ką žvejai ten gaudo? Sterkus, suprantama, nors pakliūva ir salačių, lydekų. Beje, tamsoje kaip taisyklė pagaunama daugiau stambesnių žuvų.

Tačiau tokia šio vandens telkinio specifika, nes kitur naktinėjančių spiningautojų rudenį reta. Vieni neina žvejoti, nes naktimis pernelyg šalta, kiti mano, kad dabar geriau žuvys kimba dieną, treti...

Koks skirtumas galiausiai, ką kas mano, faktas tas, jog atėjęs prie Nemuno ar kitos upės spiningaujančių tamsoje rasi retai. Nebent kur nors po tiltais, Nemuno ir Neries santakoje. Tiesa, reikėtų dar pridėti, jog tokią žūklę dalyje mūsų upių ar upių dalyje (tarkim, Neryje aukštyn nuo Jonavos) naktinė žvejyba šiuo metų laiku apskritai draudžiama, šios temos neplėtosiu – negalima ir taškas.

Didesni ir neagresyvūs

Rudens naktys, kitaip nei vasaros, yra visiškai priešingos – jei apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad jos nemalonios. Bet žuvys plauko vandenyje, o ne vaikšto krantais, todėl joms nusispjauti – lyja, pučia stiprus vėjas ar drebia sniegas. Ir ne tik plaukioja, bet dar ir maitinasi. Kaip pavyzdys yra jau minėtos Kauno marios. Tad koks skirtumas, jei tai bus kitas tvenkinys, ežeras ar upė?

Šioks toks skirtumas yra jau vien tame, kad upėse didesnė žuvų, tame tarpe ir plėšriųjų, įvairovė. Beje, rudens naktį galima suvilioti praktiškai visas mūsų vandenų grobuones. Bet toji galimybė gaudant vienas žuvis bus didesnė, o kitas – mažesnė. Pavyzdžiui, ešeriai arba lydekos naktį gerokai prasčiau kimba nei sterkai, salačiai, meknės ar šapalai. Nors gal dėl lydekų suabejočiau, nes jų tokiu metų ir paros metu sužvejodavau tikrai nemažai, bet dėl ešerių jokių abejonių nekyla.

Vasarą ar rudens pradžioje ir dryžuotieji plėšrūnai tamsoje kartais būna gana aktyvūs, na, bent jau valandą ar dvi po saulėlydžio. Tačiau gerokai atvėsus orams naktimis jie ilsisi. Ir tai gana keista, kadangi šapalai, meknės, salačiai irgi priskiriami prie „dieninių“ ar labiau „dieninių“ plėšrūnų, nes jie, kaip ir ešeriai, vadovaujasi rega. Betgi minėtos žvynuotosios rudenio naktimis kimba. Galiu drąsiai teigti, jog, radę tinkamus masalus, šių žuvų tamsoje pagausite iki užšąlant upėms.

Tiesa, naktį paklius ir vienas kitas šamukas. Rašau mažybiniu pavadinimu, nes vėstant vandeniui šamai kimba vis smulkesni. Turbūt stambesni anksčiau eina žiemos miego. Nors gal tik man taip nesisekdavo...

Šiltuoju metų laiku visoms išvardytoms žuvims net ir naktimis būdavo parenkami atitinkami ir dažnai visiškai nepanašūs viliokliai. Tarkim, šapalus ir meknes žvejodavome nedideliais crank vobleriais, smulkiais guminukais, lydekoms ir sterkams siūlydavome didesnius silikoninius masalus, o salačius viliodavome vartiklėmis ar minnow vobleriais. Smarkiai skyrėsi ir spalvinės masalų variacijos. Nevardysiu, nekonkretizuosiu, nesiplėsiu, pasakysiu tiek, kad skirtingoms žuvų rūšims viliokliai būdavo parenkami nuo visiškai baltų iki įvairiaspalvių, net ir tuo atveju, jei sutapdavo siūlomų masalų rūšys, tipai, modeliai ir dydžiai.

Šaltame vandenyje yra jau kitaip. Dabar visos žuvys, nepriklausomai nuo jų rūšies, nori didesnių masalų. Taip pat rudenį ima dominuoti vadinamieji „natūralūs“ spalviniai variantai. Tamsusis paros metas šiuo atveju bus išimtis, nors vilioklių spalvos yra dar labiau apribojamos, išryškėja tam tikros tendencijos.

Kadangi prakalbau apie tendencijas, jas įžvelgiu ir savyje – jau keli sezonai iš eilės antroje rudens pusėje vis dažniau naktimis imu spiningauti vobleriais, bet ne guminukais. Todėl tęsiu pasakojimą tik apie šiuos masalus.

Jei reikėtų pasirinkti nakčiai tinkamiausią voblerių tipą, veikiausiai negalėčiau apsispręsti, kurie geresni – minnow ar shad. Bet masalines su crank modeliais tikrai palikčiau namuose – dabar jiems ne metas, nes pastarieji vobleriai pernelyg agresyvūs. Beje, kuo didesnė crank voblerio modifikacija, tuo jos judesiai išraiškingesni, o šaltame vandenyje ir dar naktį toks masalas veikiau išbaidys, bet ne suvilios plėšrūnes. Taip pat atsisakyčiau kai kurių shad ar net minnow modelių plaukiančiųjų versijų, nes tokie vobleriai irgi gali būti gana judrūs.

Visgi naktimis su masalų dydžiais „neperspaudžiu“, nors tai lyg ir prieštarautų anksčiau mano išsakytoms mintims apie didesnių „kąsnių“ paklausą. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, jog dieną lydekas ir sterkus galiu vilioti ir 10–12 cm dydžio minnow vobleriais, bet naktį pasirinksiu 7–9 cm modelius. Shad bus dar mažesni, mano manymu, universalūs tamsoje rudenį gaudant bet kurias plėšrūnes – 6–7 cm shad vobleriai. Įdomu tai, jog dabar ir vieni, ir kiti modeliai puikiausiai tinka ir šapalams bei meknėms. Nors šiltame vandenyje šių žuvų taip pat pakliūdavo ant tokių, regis, jiems per stambių voblerių (dažniau, beje, irgi naktį), tačiau dabar tai tapo norma.

Masalų spalvos

Jau minėjau, kad rudenį šaltame vandenyje geriausios „natūralistinės“ masalų spalvinės variacijos, bet naktį yra jau kitaip. Šviesiu paros metu puikūs bus, tarkim, pereinamų spalvų rusvais ar pilkšvais, net tamsiai pilkais šonais modeliai, kurių nugarėlė yra tik vos tamsesnė, papilvė šviesiai pilka, balsva ar tamsiai raudona.

Sutemus tokie masalai vargu ar pasiteisins, dabar reikėtų plėšrūnėms siūlyti voblerius, kurių šonai kontrastuoja su nugara ar (ir) papilve. Nugara ir apatinė voblerio dalis geriausiai ryškios salotinės ir citrininės spalvos, nebloga ir ryški mėlyna. Papilvė taip pat gali būti šonų spalvos arba oranžinė, skaisčiai (bet ne tamsiai, kaip dieną) raudona. Šonai – blizgantys baltu metalu arba pieno baltumo. Nors bendro spalvinio derinio negalima nuvertinti, bet visgi labiau akcentuočiau vilioklių šonus.

Įsigilinus, išvardyti spalviniai variantai nelabai rišasi su šaltu bei skaidriu vandeniu ir pasyviomis žuvimis, tačiau praktika rodo ką kitą. Tiesą sakant, kai kurie tokie vobleriai labiau tinkami gaudyti lašišoms ir šlakiams. Bent jau savo išvaizda.

Kaip vienas geresnių spiningaujant tamsoje bus juodas vobleris su salotine nugara ir (ar) papilve, taip pat juodas su oranžine galva. Taip dažytas masalas naktinėje žūklėje man apskritai yra kažkokia mistika. Ir dėl dviejų dalykų.

Visų pirma, jis visiškai iškrenta iš anksčiau minėtų spalvinių variantų konteksto, sakyčiau, kad yra kone jų priešingybė. Na, nebent vienintelis panašumas būtų kontrastas. Antras stebinantis dalykas – juodą naktį juodas masalas tarsi juodas katinas... Kad sterkas, kuris turi gerą naktinę regą, čiumpa tokį vilioklį, aš suprantu, bet kodėl jį griebia salatis ar lydeka – sunku suvokti.

Voblerius naktį derėtų traukti kiek įmanoma lėčiau. Juokaudamas galiu pasakyti, kad šiuo metų ir paros laiku yra puiki galimybė „atsiskleisti“ pradedantiesiems žvejams, nes, vedant masalus, nereikia kokių nors įmantrių patrūkčiojimų. Nors pauzės kitąsyk pageidautinos. Suprantama, proto ribose, nes jei spiningausi skęstančiuoju modeliu, gali masalo jau nebeištraukti į krantą. Taip pat kartais naudos duoda vilioklio pravedimas pasroviui.

Žvejojant naktimis upėse praktiškai visų plėšrūnių siūlyčiau ieškoti netoli nuo kranto, bet ten, kur yra bent 1,5 m gylio, jei giliau – dar geriau. Šiuo metų laiku žuvys vengia stiprios srovės, todėl ieškokite upės ruožų su vidutine ar visai lėta tėkme. Tai gali būti netgi upės tiesioji, bet dažniau panašias žūklavietes rasite už didesnių kranto kyšulių, dambų, kur susidaro lėta grįžtamoji tėkmė.

Turėkite omenyje, kad rudeniop upių vandens lygis paprastai pakyla, todėl vasarą buvusios prastos vietos dabar galimai reabilituosis. Galbūt ten dieną ir vėl niekas nekibs, bet naktimis situacija keisis.

Romualdas Žilinskas