Su sparnais, bet po vandeniu. Pirma dalis
Niekas nepasakys, kada pirmąsyk buvo sukurta švytuoklė ir kas tas žvejys, kuris sugalvojo šį poledinei žūklei skirtą masalą. Veikiausiai autorių buvo ne vienas, nes tokie gana sudėtingi viliokliai atsiranda palaipsniui, juos vis tobulinant, kol galiausiai įgauna dabar mums žinomas formas.
Žinoma tik tiek, kad švytuoklėmis, dar vadinamomis balansyrais ar horizontaliosiomis blizgėmis, masiškai imta žvejoti Skandinavijoje, Europos šiaurės ir rytų teritorijose XX amžiaus viduryje. Tai buvo tarsi atsakas į ribotą klasikinių vertikalių blizgių darbą, kadangi šių poledinių blizgių animacijos principas skyrėsi iš esmės – jos judėjo horizontalia kryptimi, kas leido vilioti žuvis tame pačiame vandens sluoksnyje gerokai didesniu diapazonu, negręžiant papildomų ekečių.
Iš pradžių švytuoklės buvo beveik vien rankų darbo masalai. Meškeriotojai patys lituodavo ar formuodavo metalinius kūnelius, bandydavo įvairias jų formas, eksperimentuodavo su šoniniais sparneliais iš metalo ar plastiko. Ilgą laiką tai buvo regioninė praktika, perduodama iš kartos į kartą žvejo žvejui.
Masinė švytuoklių su sparneliais gamyba prasidėjo gerokai vėliau, maždaug septintajame–aštuntajame XX amžiaus dešimtmečiuose, ir vyko, kas įdomiausia, ne vienoje vietoje, tačiau praktiškai tuo pat metu. Skandinavijoje šią kryptį pirmosios rimčiau pradėjo vystyti Suomijos firmos gamintojos.
Visų pirma reikėtų paminėti Nils Master (nesu garantuotas, bet būtent šiai bendrovei galima atiduoti gamintojos-pradininkės laurus Skandinavijoje), o kiek vėliau ir Rapala, nors pastaroji firma ilgą laiką labiau buvo siejama tik su atvirame vandenyje naudojamais viliokliais. Suomiai švytuoklę, jei taip galima sakyti, išgrynino kaip masalą, nes padarė pirmuosius masinei gamybai skirtus modelius, kurie turėjo aiškią kūno geometriją ir stabiliai animavo.
Rytų Europoje, o ypač Uralo regione ir Sibire, švytuoklės vystėsi lygiagrečiai, tačiau dominavo savadarbiai masalai, geriausi modeliai buvo paprasčiausiai kopijuojami, o serijinė gamyba įsitvirtino gerokai vėliau.
Šiandien švytuoklių rinka jau seniai nebėra vien regioninė, tačiau labiausiai vertinamos vis dar tos firmos, kurios yra iš šiaurinių šalių ir turi senas žieminės žūklės tradicijas. Skandinavijoje geriausiomis tokio tipo masalų gamintojomis laikomos Suomijos bendrovės – jau minėtos Nils Master, Rapala, taip pat ir Kuusamo. Švedijoje labai vertinama StrikeMaster, kurios produkcija orientuota būtent į žieminę žūklę.
Rytų Europoje geriausia švytuoklių gamintoja yra Lucky John. Šios firmos siūlomos švytuoklės pasižymi didesne formų ir svorių įvairove nei skandinaviškos, kadangi bendrovė labiau linkusi eksperimentuoti, neužsiciklina ties viena ar kita klasikinių modelių serija, bando į masinę gamybą leisti ne tik suomių ar švedų patirtimi grįstas horizontaliąsias blizges, tačiau nevengia žvejams pasiūlyti ir kadaise buvusių savadarbių švytuoklių modelių paversdami juos serijiniais.
Nors pasakojimą apie švytuoklių atsiradimo istoriją veikiausiai pradėjau ne nuo to galo. Jei dar labiau gilintis į praeitį, reikėtų pabrėžti, kad pirmosios atsirado ne tos švytuoklės su kietais plastikiniais sparneliais, kurias mes dabar plačiai naudojame, bet horizontaliosios blizgės su šluotele.
Ir tai suprantama, nes pastarąsias švytuokles pasigaminti žvejui būdavo lengviau – jas sudarė pailgas metalinis kūnas ir horizontaliai padėčiai išlaikyti (judant ir pauzės metu) bei suteikti tą nepakartojamą horizontalių blizgių animaciją, gale kūnelio pritvirtintas plunksnų, vilnos, siūlių, vėliau – ir sintetinės medžiagos kuokštas.
Tai natūralu, kadangi plunksnos ir šluotelės žvejyboje naudotos ir dar anksčiau, maunant jas ant vertikalių blizgių kabliukų. Švytuoklės su šluotelėmis nereikalavo preciziškai tikslios kūno formos ar sudėtingo balansavimo, buvo lengviau pasigaminamos namų sąlygomis, lengviau valdomos.
Horizontaliosios blizgės su kietais sparneliais atsirado jau vėliau. Tai visiškai kitoks technologinis žingsnis, paremtas ne masalo valdymu „kaip pavyks“, o blizgės trūkčiojimu tiksliais, ritmingais rankų judesiais. Sparneliai leidžia tokiai švytuoklei smarkiai nutolti nuo vertikalės (gerokai toliau, nei balansyrui su šluotele) ir prognozuojamai judėti, tačiau tam būtinas tikslus kūnelio svorio paskirstymas, balansas ir simetrija. Namų sąlygomis pasidaryti kibaus modelio su sparneliais „antrininko“ beveik neįmanoma, tačiau gaminti tokias blizges serijiniu pramoniniu būdu problemų nekyla.
Kaip jau minėjau, būtent Skandinavijoje, o ypač Suomijoje, švytuoklių su sparneliais modeliai galiausiai įgavo dabartines formas, kas ir lėmė jų vėlesnį masinį paplitimą.
Na, o dabar plačiau apie tas „sparnuotas“ švytuokles...
Jei reikėtų jas apibūdinti trumpai, sakyčiau, kad švytuoklė su sparneliais – tai horizontalioji blizgė, kurios darbas paremtas ne kritimu, sklendimu vandens storymėje, o judėjimu į šonus. Ji skirta aktyviam, valdomam žuvų provokavimui po ledu, kai masalas ne tik grimzta, bet ir aiškiai juda erdvėje, t. y. plaukia į šonus.
Švytuoklės su sparneliais gaminamos iš metalo arba iš kieto plastiko. Abu variantai naudojami iki šių dienų, bet tarp jų yra šiokių tokių skirtumų.
Metalinės švytuoklės turi didesnį medžiagos tankį, todėl jų masė yra didesnė, kalbant paprasčiau – jos yra sunkesnės. Todėl natūralu, kad greičiau grimzta, turi daugiau inercijos ir stabiliau išlaiko judesio kryptį. Į žvejo mostus metalinės švytuoklės reaguoja jautriau, jų judesiai greitesni, žaidimas stabilesnis, labiau nuspėjamas.
Metalinių švytuoklių valdymas yra lengvesnis (nors, regis, turėtų būti priešingai), visgi galimi, nors ir nepageidautini, nedideli nukrypimai nuo būdingo tokiems masalams žvejo rankų mostų ritmiškumo. Tai ypač juntama gilesniame vandenyje, kada žuvaujama horizontaliąsias blizges „užvedant“ staigiais, stipresniais trūktelėjimais.
Kadangi kieto plastiko švytuoklės lengvesnės, jų judesiai būna lėtesni, šios horizontaliosios blizgės ne taip griežtai išlaiko švytuoklių judesiams įprastą „aštuoneto“ trajektoriją. Plastikiniai balansyrai smarkiau nukrypsta į šalis, ilgiau sklando pauzėje, o animacijai daugiau įtakos turi sparnelių forma, dydis bei jų nuolydžio kampas.
Todėl plastikinės švytuoklės labiau priklausomos nuo žvejo mostų tikslumo ir ritmo, valo diametro, jo tipo ir žūklavietės gylio. Žodžiu, jei taip galima išsireikšti, jos yra „lepesnės“ ir reikalauja labiau nugludintos žvejybinės technikos. Žuvaujant plastikinėmis švytuoklėmis žuvis teigiamai veikia ilgesnės pauzės.
Tai nereiškia, jog metalinės horizontaliosios blizgės yra geresnės ar prastesnės už plastikines. Tiesiog dera atsižvelgti į šias pastabas, o meškeriojant taikyti masalus pagal jiems optimaliausias sąlygas. Faktas, kad didelėje gelmėje pranašesnės bus metalinės švytuoklės, sekliau – plastikinės. Bet tai yra tik apibendrinimas, nes dera orientuotis į konkrečius horizontaliųjų blizgių modelius.
Žvejo mostai meškeriojant švytuoklėmis nėra atsitiktiniai ar padriki. Paprastai horizontalioji blizgė trūkčiojama trumpais, tiksliais, ritmingais rankų mostais ir daromos vienodos trukmės kontroliuojamos pauzės. Pakėlimas suteikia masalui energiją, pauzė leidžia jam atlikti visą judesį ir grįžti į pradinį tašką. Jei mostas per ilgas ar per staigus, švytuoklė praranda stabilumą ir jos darbas tampa chaotiškas.
Todėl ir įranga blizgiavimui balansyrais parenkama atitinkama – tokia, kuri meškeriotojo atliekamus trūkčiojimus perduoda kiek įmanoma tiksliau. Faktas, kad meškerėlė neturi būti pernelyg lanksti (minkšta), o valas pageidautinas toks, kuris neslopintų masalo reakcijos į žvejo rankų judesius.
Bene esminis faktorius lemiantis švytuoklės animaciją yra jos forma. Pailgesnės švytuoklės juda platesne, ilgesne trajektorija, jos ilgiau plaukia iki visiškai sustoja, todėl labiau tinka žaidimui su ilgesnėms pauzėms. Aptakios švytuoklės žaidžia stabiliau, tokių balansyrų trajektorija labiau prognozuojama, jie mažiau mėtosi į šonus. Smarkiau suspaustos iš šonų horizontaliosios blizgės jautriau reaguoja į žvejo mostą, nors ir labiau priešinasi vandens masei, juda trumpesne amplitude, bet iš toliau fiksuojamos žuvų šoninės linijos.
Masė tiesiogiai veikia švytuoklės reakciją į jai suteikiamus judesius. Lengvesnės švytuoklės greičiau sureaguoja į trūktelėjimą, jų animacija gyvesnė, bet žaidžiant tokiomis blizgėmis reikia itin gerai „nugludintų“ rankų mostų. Sunkesnės švytuoklės juda inertiškiau, tačiau jų plaukimo trajektorija stabilesnė. Tiesą sakant, horizontaliųjų blizgių masė visada turi būti vertinama kartu su jų forma ir sparneliais, nes to paties svorio blizgės po vandeniu elgsis nevienodai.
Sparneliai yra pagrindinis švytuoklės darbo reguliatorius. Didesni sparneliai suteikia platesnį judesį, stipriau „kabina“ vandenį ir leidžia švytuoklei ilgiau sklandyti į šonus. Mažesni sparneliai daro jos darbą tikslesnį, greitesnį, labiau koncentruotą. Siauri sparneliai leidžia balansyrui judėti greičiau ir agresyviau, platesni – lėčiau, daugiau nukrypstant į šalis.
Sparnelių palenkimo kampas taip pat svarbus: labiau praskėsti sparneliai padidina judesių amplitudę, labiau prigludę prie korpuso – sumažina judesius ir padidina animacijos stabilumą, daro jį daugiau nuspėjamą. Šiuo atveju nėra geresnių ar blogesnių sparnelių ar jų atlenkimo kampo, viskas priklauso, kokio darbo iš vienos ar kitos švytuoklės žvejys tikisi, kokioms žūklės sąlygoms pritaiko konkrečius modelius.
Kai kurios švytuoklės būna su raudonais sparneliais, nors dauguma jų turi pagamintus iš kieto skaidraus plastiko. Spalva, suprantama, neįtakoja horizontaliųjų blizgių darbo, bet ji daro įtaką tam, kaip žuvys mato masalą pauzės metu ir jam judant. Skaidrūs sparneliai vizualiai beveik neregimi, todėl žvynuotosios sutelkia dėmesį švytuoklės judesius ir jos siluetą.
Raudoni sparneliai jau yra papildomas vizualinis signalas, į kurį žuvys neretai reaguoja. Judesio metu jie trumpam sukuria ryškesnį kontrastą, o pauzės metu išlieka kaip aiškus atakos „taškas“ masalo gale. Tai gali sustiprinti provokacinį efektą, ypač tada, kai švytuoklės darbas yra lėtesnis arba pauzės ilgesnės. Raudona spalva dažniau nukreipia dėmesį ir turi įtakos tam, kad pati horizontalioji blizgė, jos spalviniai akcentai gali atsidurti tik antrame plane.
Visgi sparnelių spalva visada bus tik antraeilis faktorius, lyginant su švytuoklių forma, dydžiu, mase, animacija ir panašiai. Jei švytuoklė animuojama netinkamai, sparnelių spalva pati savaime žuvų nevilios. Jei masalas dirba tinkamai, sparnelių spalva gali tik šiek tiek pakoreguoti kibimo intensyvumą.
Laukite tęsinio
Romualdas Žilinskas
