Su sparnais, bet po vandeniu. Antra dalis
Nors straipsnyje išsamiai neaprašinėju gaudymo švytuoklėmis technikos, tačiau be to veikiausiai neapsieisiu. Staigus mostas ir po jo daroma pauzė dažniau tinka švytuoklėms su mažesniais ar siauresniais sparneliais, kurios išsyk „užsiveda“ ir tinkamai juda. Švelnus, plastiškesnis rankos judesys leidžia platesnių formų modeliams ilgiau sklandyti, kas, jei įdėmiai skaitėte pirmą straipsnio dalį, iš principo nėra būdinga tokiems balansyrams.
Tiesa, čia daug reikšmės turės meškerėlė ir valas – „minkštesnė“ sistema (apie tai dar rašysiu) pauzę natūraliai pailgina, „standesnė“ – ją sutrumpina.
Daugeliu atvejų būtent pauzės metu švytuoklė atlieka pagrindinį judesių ciklą: pradžioje labiausiai nutolsta nuo vertikalės, paskui, sukdama „aštuonetus“, užbaigia slydimą į šonus iki galutinio vertikalaus taško eketėje ir „pakimba“ vandens storymėje. Jei pauzė per trumpa, masalas nespėja atlikti visų savo judesių ir sekančio mosto metu animacija elementariai išsiderina, tampa chaotiška. Jei pauzė per ilga, ypač žvejojant su sunkesne ar siauresne švytuokle, jos žaidimas nutrūksta ir masalas tiesiog sustingsta neprovokuodamas žuvų.
Aišku, būna situacijų, kuomet žvynuotosios atakuoja blizgę esančią ir ramybės būsenoje, kitąsyk toji pasyvi švytuoklės būsena gali būti tas momentas, kada žuvis griebs masalą. Jei kalbėtume apskritai, nesigilinant į ką tik minėtą niuansą, optimalios pauzės ilgis tiesiogiai priklauso nuo švytuoklės formos, sparnelių dydžio ir masės – kuo platesnis ir lėtesnis masalo judesys, tuo pauzė turi būti ilgesnė.
Pauzės trukmė ir gylis visada susiję. Kuo didesnė gelmė, tuo svarbiau leisti masalui užbaigti judesius, nereikia skubėti su kitu mostu. Seklumose, aukštesniuose vandens sluoksniuose svarbesnis patraukimų ritmiškumas nepersistengiant su staigiais, akcentuotais rankų mostais. Trumpiau tariant, pauzės ilgis ir rankos mosto aukštis bei stiprumas turi būti suderinti.
Vandens gylis keičia švytuoklės darbą labiau, nei dažnai manoma. Sekliame vandenyje švytuoklė greičiau pasiekia darbinį ritmą, galutinį tašką nuo vertikalės, todėl mostai turi būti trumpesni, o pauzės – tikslesnės, labiau apskaičiuotos, ritmiškesnės. Per aukštas, per staigus rankos mostas mažame gylyje dažnai „išmuša“ masalą iš ritmo.
Giliame vandenyje viskas priešingai – masalo judesys lėtesnis, inercija didesnė (ypač jei naudojamas storas valas), todėl reikia stipresnių trūktelėjimų ir ilgesnių pauzių, kad švytuoklė spėtų atlikti pilną darbinę trajektoriją iki sustos savo galutiniame (arba galima sakyti, kad pradiniame) taške.
Siauri, aptakūs ir sunkesni modeliai gelmėje dirba stabiliau, o lengvesniems reikia labiau koreguoti mostus, kad jų žaidimas „neužgestų“. Sekliose vietose, priešingai, masyvios, aptakaus kūnelio labiau ištęstos švytuoklės dažnai juda pernelyg agresyviai, tad tenka daryti trumpesnes pauzes. Šiuo atveju geriau naudoti platesnių formų, lengvesnes horizontaliąsias blizges.
Žuvaujant švytuoklėmis naudojamas tiek monofilamentinis, tiek pintas valas, tačiau jų poveikis masalo judesiams skiriasi. Monofilamentinis valas dalį rankos mosto tarsi „sugeria“, todėl švytuoklės animacija būna švelnesnė, mažiau agresyvi.
Tai ypač juntama atliekant trumpus mostus, kai masalas ima judėti ne taip staigiai ir lengviau išlaiko tolygesnę trajektoriją. Pintas valas rankos judesį perduoda jautriau, todėl švytuoklė į meškeriotojo rankos trūktelėjimą reaguoja greičiau, stipriau, tačiau bet koks netikslus mostas iš karto pasijunta ir tai gali išderinti masalo animaciją.
Valo storis taip pat turi reikšmę. Plonesnis valas mažiau stabdo masalo judėjimą, leidžia jam lengviau „nuslysti“ į šonus ir išlaikyti platesnę žaidimo amplitudę. Storesnis valas labiau stabdo, ypač lengvesnes švytuokles – jų judesiai tampa trumpesni ir lėtesni. Vėlgi atskirais atvejais tai gali turėti ne vien neigiamų, tačiau ir teigiamų pasekmių. Tačiau gal nesiplėsiu...
Meškerėlės ilgis ir standumas ne ką mažiau svarbu nei valo tipas ir diametras. Trumpesnė meškerėlė leidžia tiksliau kontroliuoti švytuoklę ir patogiau atlikti trumpus, akcentuotus mostus. Ilgesnė geriau tuomet, kai norime pakelti masalą švelniau, bet tokia meškerėlė reikalauja tikslesnio, ritmingesnio rankos darbo. Standesnė meškerėlė judesį perduoda praktiškai kone tiesiogiai, todėl švytuoklė reaguoja greičiau, minkštesnė – judesį sušvelnina ir akimirkai sulėtina trūktelėjimą.
Faktiškai kiekvienas žvejys pasirenka įrankius ne tik pagal naudojamus modelius (sunki blizgė ar lengvesnė, žaidžianti agresyviau ar turi lėtesnius judesius ir panašiai), bet ir pagal tai, kokia meškerėle labiau įpratęs žvejoti. Todėl šioje vietoje galima susidurti su tam tikromis dviprasmybėmis, kuomet, tarkim, stebi You Tube laidoje kaip dera žaisti su švytuokle. Galimai su autoriaus įranga konkretus švytuoklės modelis judės taip, kaip rodoma ir aiškinama, tačiau su kita meškerėle atlikdami identiškus mostus švytuoklei reikiamos animacijos nesuteiksite.
Bet kokiu atveju įranga ir žvejo mostai veikia kaip visuma – švytuoklės forma, sparneliai, masė, valas ir meškerėlė negali būti vertinami atskirai. Keičiantis vienam elementui, kinta ir visas masalo darbas.
Pastaruoju metu galima rasti švytuoklių (pavyzdžiui, Lucky John Mebaru modelis), kurių nugaroje yra ne kilpelė tvirtinimui, tačiau savotiškas iš skardelės padarytas „pelekas“ su keliomis skylutėmis (paprastai jų būna trys). Tai būdingas cikadoms elementas ir neretai žvejai, kurie nėra gaudę šiais masalais, nesupranta, prie kurios skylutės geriau rišti valą ar verti karabiną.
Ir čia yra vienas svarbus akcentas, kurį žvejai dažnai painioja. Reikia turėti omenyje, kad žvejojant iš po ledo švytuoklė netraukiama į priekį, kaip spiningaujant, o keliama ir leidžiama vertikaliai, todėl jos judesiai ir kūno padėtis vandenyje skiriasi.
Jei valas tvirtinamas arčiausiai galvos esančioje skylutėje, švytuoklė žaidimo metu labiau pasvyra nosimi žemyn. Jos judesiai tampa trumpesni, statesni, labiau orientuoti vertikalia kryptimi, nuokrypis į šonus sumažėja. Grįžimas į pradinį tašką eketėje greitesnis, pauzėje masalas greičiau stabilizuojasi. Toks švytuoklės tvirtinimas labiau tinka žvejojant gilesniuose vandenyse, jei atliekami trumpi, tikslūs mostai, patraukimų ritmas aktyvus.
Tvirtinant valą per vidurinę skylutę, švytuoklės judesiai būna labiausiai subalansuoti, tai praktiškai tas pats, jei kabintume horizontaliąją blizgę už tos vienintelės klasikinės kilpelės. Todėl vargu ar šioje vietoje reikia plėstis, nes švytuoklės judesiai priklausys nuo konkretaus jos modelio.
Jei valas tvirtinamas arčiausiai uodegos esančioje skylutėje, blizgė juda laisviau. Mosto metu ji labiau nukrypsta į šoną, pauzės metu animacijos trajektorija tampa platesnė, švytuoklė ilgiau sklando, bet juda lėčiau. Toks tvirtinimas labiau išryškina sparnelių įtaką, ypač atliekant trumpus ar staigius mostus. Faktiškai toji labiausiai nutolusi nuo švytuoklės galvos skylutė gerai tuomet, kai meškeriojame seklesnėse žūklavietėse, aukštesniuose vandens sluoksniuose arba tada, kai reikalingos ilgesnės pauzės, norint sugundyti pasyvesnes žuvis.
Nors „spalvinę“ temą ypač mėgstu, tačiau šįsyk ją paliksiu nuošalyje. Nors kai ką paminėti visgi norėčiau. Turiu omenyje švytuoklių kūno paviršiaus struktūrą, kuri dažniausiai laikoma tik estetiniu dalyku, nors išties turi ir praktinę reikšmę.
Visiškai lygus, nugludintas horizontaliosios blizgės kūnelis (dažniausiai tai metalo blizgesio švytuoklės arba labai lygiai padengtos spalvota emale) patiria mažesnį vandens pasipriešinimą. Tokia švytuoklė greičiau reaguoja į žvejo mostą ir lengviau krypsta į šonus, suka platesnius „aštuonetus“. Kita vertus, jos žaidimas būna tikslesnis, labiau prognozuojamas, pauzėje toks masalas greičiau stabilizuojasi, o darant mostus – lengviau kontroliuojamas.
Rumbuotas, nelygus kūno paviršius didina vandens pasipriešinimą. Dėl to švytuoklės judesiai tampa lėtesni, bet tuo pačiu ir natūralesni. Ji ilgiau sklando pauzės metu, kol visiškai „nurimsta“, plaukdama gali nežymiai virpėti, lėčiau grįžta į pradinę padėtį. Toks paviršius leidžia žvejui geriau jausti masalą ramybės būsenoje arba lėtai jam judant. Na, bent jau teoriškai, nes realiai tokie skirtumai galėtų būti juntami tik idealiai suderinus įrangą ir esant idealioms žūklės sąlygoms.
Kaip ir kitais atvejais, tai nėra nei privalumai, nei trūkumai, o veikiau konkrečių modelių savitumai.
Romualdas Žilinskas
