Stambūs ešeriai. Kur ieškoti?

Ešerių mūsų vandens telkiniuose tikrai netrūksta. Kaip beje, ir juos žvejojančių. Vieni meškeriotojai dryžuočius gaudo tikslingai, ypač spiningautojai, kurie propaguoja ultralight gaudymo stilių, kiti – keikdamiesi, nes masalai buvo skirti ne šioms žuvims, o pastarosios iki „skrandžio gelmių“ prarijo kabliuką (taip sako plūdininkai ir dugnininkai, kurie meškerioja natūralios kilmės viliokliais). Apie žieminę žūklę apskritai nekalbu, nes tuo metu ešerys yra kone pagrindinis visų žvejų laimikis.
Deja, tų senovinių „klumpinių“ pagauname vis rečiau. Kai kurie spiningautojai jau seniai nusivylė tikslinga šių plėšrūnų žūkle ir ėmėsi kito „amato“ – dabar gundo lydekas bei sterkus. Išvalė mūsų ežerus ir tvenkinius kažkada žvejai verslininkai, brakonieriai, o ir patys meškeriotojai išnaikino didžiąją dalį kuprių. Ypač tuomet, kai mūsų rinkoje pasirodė silikoniniai masalai, kurie sudavė skaudų smūgį ne tik sterkų, bet ir ešerių populiacijoms, o ultralight entuziastai galutinai, kai kuriuose vandens telkiniuose, išretino tikrųjų kuprių gretas. 
Bėda ta, kad ešeriai nebuvo matę tokių masalų, o šie viliokliai jiems taip patiko, kad keletą metų dryžuočiai kibo kaip pamišę. Puikiai menu tuos laikus. Įdomiausia, kad gal per penkerius metus ešeriai ir sterkai tarsi „adaptavosi“ ir juos jau būdavo sunkiau ir sunkiau sugundyti guminukais. Net nepaisant to, kad silikoninių masalų gamyba per trumpą laiką pasiekė neregėtas aukštumas, nes dabar galima nusipirkti kvepiančių, su skoniu, įvairiausių vabzdžių imitacijų ir pan., modelių – tūkstančiai, spalvinė gama – dar didesnė. Bet ešeriai kažkokiu būdu (nebūtinai didieji, o ir visi likusieji) pradėjo skirti apgaulę. Jei dabartiniam žvejui parodytum pirmuosius guminukų modelius, jis juos pasiūlytų išmesti į šiukšlių dėžę, bet kažkada būtent tokie buvo tikras dryžuočių siaubas.
Beje, reikėtų priminti, kad nors ešerius galima priskirti prie labai greitai prisitaikančių ir sparčiai išplintančių žuvų rūšių, visgi auga jie labai lėtai. O daug jų apskritai niekada nepasiekia maksimalaus dydžio. Ir tam yra dvi priežastys.
Pirmoji – menka mitybinė bazė, didelis ešerių kiekis telkinyje ir šios žuvys paprasčiausiai neauga. Trūkstant kitų plėšrūnų, kurie ryja ešerius, dygliuotieji sparčiai dauginasi ir, tarpusavyje konkuruodami dėl maisto, tarsi išsigimsta, sulig kiekviena karta tampa vis smulkesni. Kuo mažesnis esi – tuo mažiau ir ėdesio tau reikia. Tokia ta natūrali atranka.
Kita vertus, yra ir antroji priežastis, kuri siejasi su pirmąja. Ilgainiui išsivysto „pakrantinė“, „žolinė“ ar panašiai vadinama ešerių populiacija, tai jau atskira šios žuvų rūšies forma, kuri per visą gyvenimą neišauga didesnė už pirštą. Ir tokių mažylių yra daugelyje mūsų ežerų, tvenkinių, upių, jie gyvena šalia normaliai besivystančių ešerių, todėl siūlymai žūklės taisyklėse riboti dryžuočių dydžius yra visiškas absurdas, taip netgi bus suteikta galimybė dar labiau plisti „nykštukiniams“ ešeriams. 
Įdomu dar tai, kad kartais nemaži ešeriai užauga ten, kur gyvena... vien ešeriai. Yra tokių ežeriukų Lietuvoje ne vienas. Keista ta gamta, nes šiuo atveju vyksta tarsi atvirkštinis procesas anksčiau aprašytam: ešeriai – kanibalai ryja savo gentainius ir auga, palyginti, normaliai, nors optimalių dydžių ir nepasiekia, pusė kilogramo ar vos daugiau – tai tuose ežeriukuose esančių ešerių maksimalūs svoriai (gal bus išimčių, bet labai retos). O ir tų didesniųjų plėšrūnų ten nedaug. Vėlgi – per mažesniuosius, kurie kimba labai aršiai, stambiuosius suvilioti yra itin mažai galimybių. 
Šiais laikais 1,0 – 1,5 kg ešerys jau laikomas solidžiu laimikiu, galbūt net trofėjiniu, tokį pagauti yra kiekvieno spiningautojo svajonė ir atsisakyti jos žvejys nelinkęs. Menu laikus, kai tokie kupriai buvo laikomi stambiais vidutiniokais. Gal prieš dvidešimt metų mūsų vandenyse didelių dryžučių pakako. Kartą užėjęs į Tado Ivanausko vardo zoologijos muziejų formalino  vonioje išvydau pamerktus 2,2 kg, 2,3 kg ir 2,5 kg sveriančius ešerius, iš kurių žvejys norėjo pasidaryti iškamšas. Visi jie buvo sužvejoti vieno meškeriotojo per vieną dieną, tik nežinau kokiame ežere. Bet laiko atgal neatsuksi, tad pabandykim dabar pasižvalgyti po mūsų vandenis, gal dar rasime vietų, kuriuose lemta spiningautojo svajonei išsipildyti.
Jei jau išsiruošėme planingai pagaudyti stambių kuprių, pirmiausia derėtų išsirinkti vandens telkinį. Bent devyni iš dešimties spiningautojų veikiausiai vyks ten, kur jų duomenimis, kažkas kažkada yra pagavęs rekordinio dydžio ešerį. Be abejonės, kad važiuos į ežerą arba tvenkinį, nes upėse sužvejoti kilograminių dryžučių pasitaiko pernelyg retai, juolab čia jie itin sunkiai aptinkami, kadangi pastoviai migruoja. Pasirinkimas lyg ir teisingas. Tačiau nereikėtų dėti didelių vilčių į tuos vandens telkinius, kur buvo kažkada pagauti vos 2 – 3 stambūs ešeriai per dešimtį metų, jie tapo vietine legenda, persiduodančia iš lūpų į lūpas, todėl ir susidaro įspūdis, kad tame telkinyje gyvena milžiniški kupriai ir jų yra labai daug. Jei kasmet per dieną koks nors žvejys suvilioja bent porelę kilograminių (ne kas dieną, bet nors kartais), va, tada tikrai ten verta ryžtis konkrečiam tikslui – pagauti stambų dryžuotį ir tikslingai orientuotis į jo meškeriojimą.
Labai dideliame ežere – vandens platybės. Suprantama, kad rasti čia ešerių pamėgtas vietas, juolab – didelių ešerių, bus tikrai sudėtinga, jei niekas nepatarė, kur žuvų ieškoti, o pats tame telkinyje žuvauji pirmąsyk. Nors daugelis meškeriotojų ir turi echolotus, bet tinkamų dryžuočiams vietų matysime daug, jos mažai kuo skiriasi viena nuo kitos, tik klausimas ar visose jose yra ešerių, o laiko ilgoms paieškoms nebūna niekada. Ką daryčiau? Nesukčiau sau smegenų. Žvejočiau pirmoje pasitaikiusioje galimai ešeriams patinkančioje vietoje, orientuočiausi tiesiog į plėšrūnų žūklę (gal sterkas užkibs, gal lydeka), naudočiau vidutinio dydžio guminukus arba voblerius ir... galbūt paklius ešerys. Jei paklius, tuomet galima ir bandyti jį gundyti tikslingai mažesniais masaliukais, naudojant atitinkamą spiningavimo techniką. Mažytė paslaptis – atsitiktinis stambus ešerys ežere arba tvenkinyje mieliau kibs ant didelio guminuko, nei ant didelio voblerio. Bet upėse šansai daugmaž vienodi.
Dideli ir gilūs ežerai gali būti apgyvendinti stintelių, seliavų, o tokiu atveju čia esantys ešeriai bus tikrai nemaži. Tik aptinkami sunkiai, nes daug migruoja, įnoringi.
Bėda ta, kad stambūs ešeriai nesibūriuoja, kaip mažesnieji, jie gali plaukioti po kelis, gali būti ir po vieną. Upėse, kaip taisyklė, stambūs kupriai medžioja atskirai nuo savo gentainių, upių žemupiuose gali ir būriuotis.
Nors ešeriai didžiuosiuose ežeruose auga greičiausiai, bet savo augimo tempais nuo jų neatsilieka ir tie, kurie gyvena ir dauginasi ežeruose, kur plotas yra nuo 10 ha iki 50 ha. Tokių ežerų Lietuvoje turime net 655. Tiesa, ne visi šie telkiniai tinka ešeriams gyventi (tai nereiškia, kad ten šių žuvų visiškai nėra, tiesiog jos nebus didelės), ne visur dryžuočių daug ir ne visuose jie pasiekia optimalius gabaritus. Bet bent gerą pusšimtį tokių ežerų tikrai rasime. Labai dosnūs ešerių laimikiais yra ir kai kurie tvenkiniai, ypač kada jie būna irgi panašaus ploto. 
Tačiau dideliems ešeriams reikia gilesnių telkinių, tad orientuotis derėtų ir į šį faktorių. Kaip neblogas ešerių žūklavietes derėtų paminėti ir kai kuriuos didelius bei gilius karjerus. Įdomu tai, kad tie karjerai gali būti palyginti neseniai iškasti, nes ešeriai vieni pirmųjų kolonizuoja naujai atsiradusius vandens telkinius ir, iki nusistovint pastoviam žuvų rūšių santykiui, labai smarkiai po juos išplinta. Auga jie tuomet irgi labai sparčiai (lyginant su įprastinėmis sąlygomis), todėl kai kurie karjerai gali būti itin dosnios šiuo atžvilgiu žūklavietės. 
Norint ešeriui greitai augti reikia jam ir sočiai maitintis. Kuomet ežere yra pakankamai daug aukšlių, kuojų, raudžių, saulažuvių ar kitokių smulkių karpinių žuvų, tai jau gali būti rodiklis, jog čia gyvenantys ešeriai pasieks ir įspūdingų dydžių. Ir nors žuvų įvairovė čia didelė, jų apstu, vietiniai kupriai nebūna itin kaprizingi. Aišku, ir jiems (tiksliau, jums) pasitaiko juodų dienų, bet iš esmės, sužvejoti čia gyvenančius plėšrūnus neypatingai sunku. Nieko tokio, jei laimikyje vyraus delniniai dryžuočiai, tai irgi geras ženklas, nes šis faktas rodo, kad jie pakankamai sočiai maitinas, masalus graibsto bent tokie, o ne įdubusiais pilvais piršto dydžio mažyliai. Tad yra galimybė, jog anksčiau ar vėliau rasite ir gerokai stambesnių kuprių. 
Palyginimui galiu pasakyti, kad vien ar beveik vien ešerių apgyvendintuose vandens telkiniuose vietiniai dryžuočiai būna gerokai išrankesni masalams ir jautriau reaguoja į oro permainas. Perspektyviuose stambių ešerių žūklei ežeruose ar tvenkiniuose delniniai dryžuočiai kimba netgi prastomis dienomis. Tai, beje, labai svarbus faktorius, kuris rodo, kad didelių ešerių populiacija čia yra tikrai gausi.
Dar vienas rodiklis, kuriuo remiantis galite tikėtis tame vandens telkinyje rasti stambių ešerių, yra to telkinio reljefas. Stambūs kupriai mėgsta didelius gylius, kurie kaitaliojasi su seklumomis. Tos seklumos veikiau formalus pavadinimas, nes, tarkim, kada 8 m gelmė staiga pakyla į 3 m šlaitą, sunku pavadinti šią vietą tikru sėkliumi. Nieko baisaus, jei ežere ar tvenkinyje vietomis auga ir tankių augalų sąžalynai. Svarbu, kad nebūtų jų daugiau nei laisvų dugno plotų. 
Patinka ešeriams ir priekrantes vietomis užgožę nendrių ar švendrų guotai. Tačiau irgi pageidautina, kad šių augalų būtų su saiku. Daug svarbiau, kad čia yra ir atvirų vietų, nes ešeriai mėgsta dugno įvairovę. 
Visgi labiausiai kupriams prie širdies yra akmenynai. Kuomet priekrantės zonoje rasite stambių arba smulkesnių akmenų, tai irgi bus geras ženklas – stambūs ešeriai dažnokai glaudžiasi ir toli nuo kranto, gylyje panašiose vietose. Nevengia dryžuočiai ir smėlingo grunto, čia atplaukia pagainioti mailiaus, bet paprastai lindi kur nors arčiau žvyryno, akmenyno...

Romualdas Žilinskas