Sliekai, bet ne tie
Sliekų būna visokiausių: didelių ir mažų, storesnių ar plonesnių, raudonų, beveik juodų, žalsvų ar net baltų. Žodžiu, jų įvairovė didelė (pasaulyje žinoma daugiau nei 3000 rūšių), o kiekis tiesiog milžiniškas. Sliekai – vieni geriausių masalų žuvims. Beje, ne tik pas mus, tačiau daugumoje kitų pasaulio šalių. Bet dabar kalbėsiu ne apie tikrus sliekus, o apie silikoninius.
Sliekų rūšių skaičių paminėjau neatsitiktinai, kadangi šiuo metu tokio tipo spininginių masalų veikiausiai galėtume suskaičiuoti ne ką mažiau nei tų tikrųjų kirminų – praktiškai kone kiekvienos silikoninius vilioklius gaminančios firmos kataloguose sliekų imitacijų rastume net po keletą modelių.
Dirbtiniai sliekai netgi gerokai įvairesni už natūralius, nes jie gali būti ne tik sliekams būdingos formos, bet ir, tarkim, su smarkiai išreikštais kūnelių rantais, suploti iš šonų ar viršaus, su uodegėlėmis, kurios labiau būdinga žvejams žinomiems tvisteriams ar net riperiams, ir panašiai.
Dėl minėtų priežasčių neretai sunku atskirti, tai bus tikrasis, tačiau tik labiau ištęstas tvisteris ar riperis, ar iš silikono padarytas sliekas. Kita vertus, koks skirtumas, kaip tą masalą įvardysi. Nors, aišku, ant pakuotės bus parašytas jo pavadinimas. O tokio tipo silikoniniai masalai paprastai vadinami angliškai tiesiog worm arba slug. Jų kilmė amerikietiška, tačiau joks mokslininkas ir juo labiau žvejys neprieštaraus dėl šių kirminų invazijos į Europą, kadangi tokie viliokliai yra itin kibūs.
Paradoksas, tačiau silikoniniai sliekai mūsų šalies vandenyse naudojami gana retai. Kalbu apie eilinius spiningautojus, kurių yra absoliuti dauguma. Žvejai sportininkai šiuo atžvilgiu visada gerokai pažangesni ir bet kokias naujoves išbando pirmieji. Kodėl lietuviai meškeriotojai tokie konservatyvūs, esu sakęs ne kartą, nesiruošiu kartotis, paprasčiausiai konstatuoju faktą.
Dvi sliekų grupės
Silikoniniais sliekai buvo sukurti amerikinių basų žūklei, bet juk kažkada tvisteriais ir riperiais taip pat pirmiausiai pradėtos gaudyti būtent šios žuvys. O juk dabar minėti viliokliai pas mus yra kone tautiniai masalai.
Skirtingų formų sliekams taikomos ir skirtingos sistemėlės. Tarkim, sliekai, kurie turi papildomas vibruojančias uodegėles, o tai bus jau minėti „smarkiai ištęsti tvisteriai“ (puikus pavyzdys Lucky John Ballist) arba labai ilgi su riperio uodegėlėmis kirminai puikiai žaidžia pamauti ant paprastų galvakablių. Beje, pastarųjų sliekų reta, juos paminėjau tik dėl įvairovės.
Nors dar geresnė tokių kirminų animacija būna užmovus juos ant specialių stand up tipo galvakablių, kaip parodyta, tarkim, YUM Mighty Worm masalo reklaminiame klipe, siūlau pasižiūrėti google.
Šio tipo silikoniniai kirminai labai gerai tinka žuvaujant su Texas Rig sistemėlėmis, vėlgi tai galite pamatyti surinkę google YUM Genie arba YUM Thump'N Dinger silikoninių sliekų pavadinimus. Žodžiu, tokios formos sliekai produktyviai žaidžia tuomet, kada jų animacijoje, kurią suteikia spiningautojas, yra vertikalaus pobūdžio judesio elementų.
Labiau panašūs į tipinius sliekus masalai (pavyzdžiui, Lucky John Pro Lugworm, Lucky John Pro Sandworm) bus geresni naudojant sistemėles su ilgais pavadėliais, tokias kaip gerai žinomą paternoster arba Carolina Rig. Taip pat jie puikiai užsirekomendavo drop shot žūklavime.
Kai kurie pastarosios rūšies silikoniniai sliekai gali būti maunami nebūtinai iš priekio, tačiau kabinami ant paprastų kabliukų neriant kirminus per vidurį panaudojus specialias gumeles arba jie tiesiog perduriami (ko nerekomenduočiau) per kūnelį kiaurai. Šitokie dirbtiniai masalai itin ilgi, palyginti ploni, iš abiejų galų vienodo storio, žodžiu, labiausiai primena natūralius sliekus.
Yra visiškai netipinių „kirminų“. Toks būtų Lucky John Pro Unagi Slug. Jo kūnelis sudarytas tarsi iš atskirų segmentų, yra atsikišę „mini pelekėliai“, todėl, net turėdamas nusmailintą uodegėlę, masalas tolygiai traukiamas žaidžia išraiškingai.
Du „valgomo“ silikono tipai
Šiuo metu absoliuti dauguma dirbtinių sliekų gaminami iš taip vadinamojo „valgomo“ silikono, kuris turi ir skonį, ir kvapą. Tai ypač aktualu tokio tipo antros grupės viliokliams, kadangi jie praktiškai neturi savito žaidimo, be to animuojant šiuos masalus daromos ilgos pauzės. Faktas, kad žuvys ne visada aktyviai domisi nejudančiu viliokliu, bet tai kompensuoja jo kvapas, kurį junta net ir plėšrūnės.
Kita vertus, „valgomo“ silikono skonis verčia žuvis ilgiau laikyti sliekų imitacijas gerklėje, kas leidžia spiningautojui efektyviau pakirsti laimikį.
Toks silikonas gali būti dviejų rūšių. Vieniems masalams kvapas ir skonis suteikiamas pradinėje gamybos fazėje, t. y. gaminant patį silikoną. Šitokių vilioklių „valgomosios“ savybės, jei taip galima išsireikšti, yra ilgaamžiškesnės. O ir medžiaga būna gerokai tvirtesnė.
Kiti viliokliai daromi kitokiu principu – jie atraktantais ir aromatizatoriais prisodrinami tuo metu, kada išgaunamos galutinės jų formos. Man asmeniškai pastarieji yra geresni, kadangi jų kvapas bei skonis stipresni, natūralesni.
Aišku, kas liečia natūralumą, čia vargu ar atspėsi, kurie kvapai ir skoniai yra organinės, o kurie dirbtinės kilmės, kadangi šiais laikais susintetinti organiką arba iš dirbtinės kilmės medžiagų pagaminti artimas organinėms nėra labai sudėtinga.
Tačiau bent jau nustatyti, pagal kokį anksčiau minėtą principą pagaminti vieni ar kiti silikoniniai masalai, įmanoma. Jei atplėšus gabalėlį silikoninio masalo, ir patrynus, pamaigius jį tarp pirštų, jaučiami savotiški kristalais, granulės, reiškia, jog šiems masalams kvapas ir skonis buvo suteiktas nepriklausomai nuo to, iš kokio silikono jie pagaminti – galutinėje gamybos fazėje.
Nėra žuvų, kurios nekibtų ant sliekų
Jau nepamenu, ar pasakojau, kaip pirmąsyk susidūriau su dirbtiniais „valgomais“ sliekais. Tai buvo seniai, gal septyniolika metų atgal, kuomet pas mus pasirodė pirmieji tokio tipo masalai. Juos tąsyk bandymui įmetėme į akvariumą, kuriame plaukiojo karosai ir ropinėjo vėžiai. Ir vieni, ir kiti puolė doroti dirbtinius kirminus, kurie buvo dydžio sulig mūsiškiais naktiniais sliekais. Reikėtų pažymėti, kad sliekų pakaitalų nejudinome, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės.
Tada išbandėme ir tos pačios rūšies dirbtines uodo trūklio lervas, su kuriomis, net pabandėme akvariume žvejoti – nėrėme ant avižėlių kabliukų ir gaudėme žieminėmis meškerėmis. Kibimas buvo nerealus...
Sakysit, nukrypau nuo temos, nes ten buvo karosai ir vėžiai, bet ne ešeriai ar sterkai. Kaip tik priešingai, nes karpinės taikiosios žuvys kaip tik turi geresnę „uoslę“ ir jas apgauti šioje plotmėje sunkiau nei plėšrūnes. O vėžiai apskritai pasižymi nerealiu pojūčiu skoniui ir kvapui...
Visgi dažniausiai, spiningaujant dirbtiniais sliekais, paklius ešerys. Šie viliokliai tarsi sukurti dryžuoto plėšrūno gundymui. Antras pagal populiarumą veikiausiai bus sterkas. Žinoma, skirsis naudojamų dirbtinių sliekų dydžiai gaudant skirtingų rūšių grobuonis, nes juk nežadame žvejoti į žūklės taisyklių sąrašus įtrauktų „neimamų“ smulkių sterkiukų.
Taip pat dirbtiniai kirminai kartais patraukia ir lydekų dėmesį. Įdomu tai, jog aštriadantės labiausiai mėgsta sliekus, kurie turi rantuotus ir storesnius kūnelius. Beje, jie gali būti be papildomų uodegėlių, o tiesiog dideli natūralų kirminą primenantys viliokliai.
Spėju, kad būtent išraiškingi ranteliai (nes šiaip jau dauguma dirbtinių sliekų, kirminų nėra visiškai glotnūs) masalui suteikia papildomus mikrovirpesius, kuriuos fiksuoja plėšrūnių šoninė linija. Taip pat įtakos turi ir masalo kūno dydis – tokie viliokliai iš pirmo žvilgsnio visada atrodo platesni, stambesni, ypač, kuomet jie juda.
Net nėra abejonių, kad didesni „valgomi“ sliekai gali būti neprastas masalas šamams. Esu silikoniniais sliekais sužvejojęs salatį. Atsitiktinai, nes tokie masalai nėra skirti žūklei paviršiniuose vandens sluoksniuose, tačiau tai nereiškia, kad to daryti negalima, todėl nereikėtų menkinti jų universalumo.
Grįžtant prie pasakojimo apie karosus, derėtų pasakyti, kad smulkūs kirminai yra vienas pagrindinių nanodžigautojų masalų gaudant taikiąsias žuvis. Faktas, kad visi jie turi kvapą bei skonį.
Kaip vieni populiaresnių masalų žvejojant vaivorykštinius upėtakius irgi bus silikoniniai sliekai. Ypač tie patys ryškiausi. Nors yra ir specializuotų kirminų vaivorykštukų gaudymui, pavyzdžiui, Lucky John Tipsy Worm arba Lucky John Pro Trick Worm. Kibs ir margieji upėtakiai, tai jau mūsų žvejai sėkmingai išbandė.
Šiame rašinyje kalbėjau labiau abstrakčiai, jo tikslas – tiesiog supažindinti žvejus su silikoniniais sliekais. O kaip jais reikia spiningauti, sužinosite jau kituose mano straipsniuose.
Romualdas Žilinskas
