Sistemėlė pradedančiajam ir patyrusiam spiningautojui. Pirma dalis

Kita vertus, šio straipsnio tikslas yra netgi, sakyčiau, priešingas – norėčiau papasakoti apie įvairesnius masalų traukimo variantus naudojant būtent tokį spiningavimo principą.

Tačiau jei jau pradėjau kalbą apie pradedančiuosius žvejus, tai teks viską pasakoti nuo pat pradžių – kokie yra tokios sistemėlės privalumai, kaip ją pasidaryti ir kitus niuansus. O po to jau bandysiu dėstyti tai, dėl ko sumaniau ir parašyti šitą straipsnį.

Šoninio pavadėlio privalumai

Lyginant su ant įprastinio galvakablio užmautais guminukais, sistemėlė su šoniniu pavadėliu turi savų privalumų. Vienas jų – galimybė traukti masalą šiekštuotose, akmenuotose ar neaukšta žole apaugusiu dugnu vietose ir išvengti didesniosios dalies kliuvinių. Toks spiningavimas pasiteisina bet kokiu metų laiku, jei tik vandens telkinys visiškai neužšąlęs. Beje, sistemėlė su šoniniu pavadėliu ypač pravarti dabar, kadangi pakilęs vandens telkinių vanduo apsemia pakrančių krūmus, pernykštę kranto žolę ir panašiai.

Tačiau tai – nevieninteliai šoninio pavadėlio arba kitaip paternoster privalumai. Kitas tokio spiningavimo pliusas yra tas, jog masalą galima traukti vienodu atstumu nuo dugno pastoviu lėtu greičiu, kas gaudant su galvakabliais yra sudėtinga.

Be to, ši sistemėlė kaip taisyklė užmetama toliau nei ant „džigo“ užmautas guminukas, nors labai sunkaus svarelio tuomet naudoti nerekomenduočiau, nes jis gali apsunkinti kai kurių manevrų galimybes. Nors kitąsyk jų nė nereikia, pakanka paprasčiausio masalo vedimo.

Menu, kažkada Kauno mariose su šoniniu pavadėliu buvo labai populiaru žvejoti ešerius nuo kranto. Ties Strėvos žiotimis susirinkdavo begalė meškeriotojų, nes ten buvo „topinė“ ešerių žūklavietė. Žvejai masalus mesdavo kuo toliau ir traukdavo lėtai sukdami ritę. Beje, nemenku atstumu nuo kranto plūduriuodavo ir daug užsiinkaravusių žvejų, todėl kartais tekdavo „prilaikyti arklius“, nes smarkiai užsimojęs galėjai pataikyti į kolegą valtyje.

Kad galėtų toliau užmesti guminukus, meškeriotojai naudodavo pakankamai stambius dugninių gramzdus ir sviesdavo juos dugninėms skirtais meškerykočiais, esu tai išbandęs ne sykį. Įdomiausia, jog netgi kibimas, kuomet ešeriai į masalus reaguodavo vangiai, būdavo identifikuojamas pagal dugninės meškerės viršūnėlės linkčiojimą.

Tad dar vienas tokio spiningavimo privalumas – galima naudoti ne vien spininginį kotą, tinka ir dugninė, ir match meškerė.

Beje, taip žuvaujama ir iki šiol, nors dabar paprastai pasirenkami ilgi spiningai. Daug žvejų, kurie naudoja šoninius pavadėlius išvysi Nevėžio žemupyje, ten masalai metami iki priešingo kranto ir naudojama ką tik aprašyta traukimo technika.

Gaudyti su šoniniu pavadėliu galima net labai stiprioje tėkmėje, kas spiningaujant su galvakabliais arba ofsetinėmis galvutėmis tikrai nepatogu, kadangi teks naudoti labai masyvias „galvas“, net nežiūrint į ant jų kabliukų užmautų silikoninių masalų dydžių. Ir šįsyk jau reikės kaip tik sunkesnio gramzdo.

Masalų asortimentas, kuomet žuvauji paternoster sistemėle yra gerokai platesnis nei naudoja absoliuti dauguma spiningautojų. Vietoje įprastinių tvisterių ir riperių galima rinktis įvairiausias silikoninių lervų imitacijas, voblerius ir netgi muselininkų surištas museles. Esu bandęs ir sukriukes, tačiau toks masalas man nepasiteisino.

Reikėtų paminėti dar ir tą faktą, kad spiningaujant su paternoster galima rišti kelis pavadėlius, o tai padeda lengviau rasti, kokiame vandens sluoksnyje maitinasi žuvys ir greičiau atsirinkti tinkamiausią vilioklį. Gelmė, kurioje žuvausime faktiškai yra neribojama, galbūt tik visiškuose sėkliuose tai nėra pats perspektyviausias spiningavimo metodas.

Šis spiningavimo būdas pastaruoju metu tarsi atgimė iš naudo, nes ėmė plisti nanodžigavimas, ultralight spiningavimas, kur irgi taikomos tokio tipo sistemėlės. Tiesa, ten jau bus savi žūklavimo niuansai, apie juos derėtų kalbėti atskirai.

Aš dabar rašau apie statistinį, klasikinį (čia jau vadinkit kaip norit), prieinamą kiekvienam spiningautojui, nepriklausomai nuo jo profesionalumo lygio, gaudymą su šoniniu pavadėliu, kur pagrindinis laimikis yra ešeriai. Nors nebūtinai tik raini plėšrūnai, pakliūva ir lydekų, sterkų, šapalų.

Trumpiau tariant, guminukus gali griebti bet kokia plėšri ir net neplėšri žuvis, nors žūklavimo orientyras – ešeriai...

Du sistemėlės variantai

Pats paprasčiausias būdas pasidaryti sistemėlę su šoniniu pavadėliu – ant pagrindinio monofilamentinio valo surišti didelę kilpą (ar dvi, tris kilpas, jei žvejosite keliais masalais), perkirpti ją į dvi nelygias dalis. Prie trumpesniosios pririšamas lašo ar slyvutės formos svarelis arba karabinas, prie kurio bus tvirtinamas gramzdas, o prie ilgesniosios – labai lengvas galvakablis, ofsetinis arba paprastas kabliukas.

Identiškas sistemėles naudoja dugnininkai, tačiau jie paprastai žuvauja monofilamentiniu valu. Spiningaujama dažniausiai pinta gija, o pavadėliai rišami iš fluorokarbono, monofilamentinio valo, rečiau tvirtinami ploni metaliniai pasaitėliai, todėl taip padaryta sistemėlė gali painiotis. Ją pavadinčiau „prispyrus bėdai“.

Sugaišus keliolika minučių galima pasigaminti ir kitokią klasikinę tokio tipo sistemėlę, kuri, kitaip nei prieš tai minėtoji, tikrai nesusipainios.

Imame 0,3–0,40 mm storio maždaug 30 cm ilgio paprasto arba fluokarboninio valo atkarpą, jos viduryje surišame nedidelę kilpą, o galuose pritvirtiname suktuką ir segtuką. Storas ir stangrus sistemėlės valas nesusipins netgi nevienalytėje srovėje, kas kartais atsitinka, jei spiningaujame 0,18–0,20 mm paprastu valu arba plona pinta gija, kai pavadėlis ir pagrindinis valas būna to paties diametro arba mažai skiriasi.

Todėl prie kilpelės tvirtiname maždaug 0,20–0,25 mm storio monofilomentinio arba fluokarboninio valo pavadėlį, prie kurio galo pririšame labai lengvą (0,5–1,0 g) galvakablį arba ofsetinį kabliuką, tinka ir paprastas ilgakotis kabliukas. Spiningaujant su ilgesniu pavadėliu, prie kurio kabinamas galvakablis arba kabliukas, paprastai būna daugiau kibimų, bet naudojant trumpesnį pasaitėlį geriau juntamas kontaktas su masalu ir pasitaiko mažiau tuščių pakirtimų.

Paprastai rišami neilgi, vos 3–7 cm ilgio pavadėliai. Bet esu gaudęs ir su metriniais, čia daug kas priklauso nuo pasirinkto masalo, nuo žuvų aktyvumo ir traukimo technikos. Spiningaujant vadinamąja „girlianda“, kuomet rišami du arba trys pavadėliai, suprantama, jie būna tik trumpi.

Naudojama ir Drop Shot rišimo variacija, naudojami netgi tam skirti specialūs kabliukai (kalbu apie spiningavimą nuo kranto). Tačiau pastaruoju atveju tai nebus sistemėlė su šoniniu pavadėliu, nes... jo paprasčiausiai nėra.

Gana svarbus niuansas yra atstumas nuo pavadėlio iki svarelio. Jei pavadėlis pririšamas labai arti gramzdo, suprantama, kad masalas slinks visiškai palei pat dugną nepriklausomai nuo pavadėlio ilgio. Kuomet žvejojame žolėmis apaugusiame, akmenuotame, šiekštuotame telkinyje, toks sistemėlės variantas nėra geras.

Kita vertus, jei norėsime nustatyti, kokiame aukštyje nuo dugno kimba žuvys, teks didinti arba mažinti atstumą nuo svarelio iki pavadėlio, o tai reiškia, kad kiekvieną sykį reikės iš naujo perrišti sistemėlę.

Tokiais atvejais labai pravartūs svareliai, kurie turi specialius spaustukus, jų pagalba prispaudžiami prie valo. Gramzdus galima tuojau pat pakelti arba nuleisti žemyn nerišant sistemėlės iš naujo.

Sujungti pavadėlį su kilpele galima panaudojus dar vieną suktuką, nors tai tikrai nėra būtina – valai nesipainios sujungus juos paprastu gerai žvejams žinomu būdu „kilpa į kilpą“. Prie pavadėlio visgi rekomenduočiau rišti ne kabliuką, bet lengvą galvakablį.

Kiek teko žvejoti su šia sistemėle, ant galvakablio užmautas tvisteris arba riperis gražiau žaidžia, o greitai traukiant arba (ir) stiprioje srovėje niekuomet nebando suktis apie savo ašį, kas kartais nutinka, kuomet masalas užvertas ant paprasto arba ofsetinio kabliuko. Beje, paieškoję žūklės prekių parduotuvėse galite rasti specialių lengvų galvakablių, kurie lengvesni už įprastinius, nes pagaminti ne iš švino ar volframo, bet iš alavo ar kažkokių kitokių metalų – tokie bus patys geriausi.

Prie segtuko prisegame svarelį, kurį, esant reikalui, galima pakeisti. Jau sakiau, kad svareliai paprastai pasirenkami lašo arba slyvutės formos, populiarieji „šratiniai“ čia tiks mažiausiai.

Labai akmenuotose arba žolėtose vietose rekomenduočiau lazdelės formos gramzdus arba tokius, kurie turi į švininį pagrindą įstatytus kieto, bet gana lankstaus plastiko ilgus „stiebelius“. Kaip neblogą variantą siūlyčiau specialius Jig Rig svarelius, kurie, kaip žinote, yra neįprastos plokščios, vos gaubtos formos.

Svarelio masę įtakos valo storis ir plūdrumas. Reikėtų pasakyti, kad pintos gijos plūdrumas kitoks nei monofilamentinės, bet tai priklauso nuo atskirų bet kokio valo rūšių. Pintai gijai daug reikšmės turi ir nusidėvėjimo laipsnis, nes net pats geriausias, bet pasenęs, atšerpetojęs pintukas pasidaro gerokai plūdresnis nei buvo jį tik įsigijus.

Renkantis svarelius reikšmę turės ir žūklavietėje esantis srovės stiprumas (jei gaudote upėje, pratakiame tvenkinyje), gylis, netgi, kaip vėliau pamatysite, dugno grunto sudėtis. Yra ir daugiau sistemėlės konstrukciją bei pravedimo techniką įtakojančių veiksnių, tarkim, pūs priešpriešinis arba šoninis vėjas, kaip toli ir kokiu kampu tėkmei mesite masalą.

Todėl dėl visų šių išvardytų priežasčių tikslaus gramzdo svorio negaliu nurodyti. Bandant žvejoti su tokia sistemėle, derėtų turėti ne tik įvairių masalų, bet ir skirtingų svorių svarelių, kad galėtume pasirinkti optimalią sistemėlės apkrovą.

Tęsinys kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas