Sistemėlė pradedančiajam ir patyrusiam spiningautojui. Antra dalis
Kaip jau minėjau pirmojoje šio rašinio dalyje, perprasti spiningavimą su šoniniu pavadėliu nesunkiai gali net vaikas. Kita vertus, yra įvairių niuansų, kurie tokią žvejybą daro dar efektyvesnę, bet kartu ir sudėtingesnę.
Ne vien sistemėlės konstravimas turės didelę įtaką žuvų kibimui – ne ką mažiau norą ragauti masalus lems ir jų traukimo technika.
Žūklei su šoniniu pavadėliu galima rinktis ne vien silikoninius masalus, nors ir pastarųjų yra įvairių. Nekalbėsiu apie kiekvieną vilioklių grupę atskirai, nes vėl iš naujo tektų aptarinėti tokios sistemėlės konstrukciją (būtų tam tikrų „nukrypimų“ nuo klasikinės), skirtųsi ir tų masalų pravedimo principai. Nors straipsnio pradžioje sakiau, kad apsiribosiu pačiais populiariausiais silikoniniais masalais tvisteriais bei riperiais, bet faktiškai tai, ką pasakosiu toliau, tiks daugumai guminukų.
Metu-traukiu
Pats paprasčiausias spiningavimo būdas naudojant klasikinius įvairių rūšių masalus (sukriukes, vartikles, guminukus ir paprastus voblerius) yra elementarus jų traukimas nekeičiant ritės rankenėlės sukimo greičio. Nors tai ir labai paprasta, bet kai kuriais atvejais – itin efektyvu.
Ypač toks būdas pasiteisina gaudant nevienalytėje smarkesnėje upės tėkmėje, kur srovė, sūkuriai verčia nevienodu ritmu žaisti masalą, t. y. daro tai, ką turėtų daryti žvejys. Šitoks masalų vedimas pasiteisina ir ežere gaudant ešerius, kai dryžuočiai būna apsnūdę ir prisiverčia griebti tik lėtai palei pat dugną plaukiantį masalą. Labai panašiai nutiks ir gaudant su paternoster sistemėle, o monotoniškas masalų vedimas irgi pasiteisins tuomet, kai ešeriai vangūs.
Kita vertus, pradedančiajam spiningautojui net ir tokį vilioklių traukimą įsisavinti nebus labai paprasta, kadangi čia yra kai kurių niuansų.
Jei masalas sukriukė – jos giliai nepatrauksi. Jei vobleris – reikės išsirinkti neriantį į atitinkamą gylį. Jei vartiklė – teks valą vynioti tam tikru greičiu, atsižvelgiant į masalo masę. Tas pats nutiks gaudant ir su guminuku pamautu ant galvakablio ar ofsetinės galvutės kabliuko.
Gaudant sistemėle su šoniniu pavadėliu ir naudojant tvisterius bei riperius, taip pat daugumą kitų silikoninių masalų, nereikės paisyti visų išvardytų dalykų, kadangi svarelis visada slinks dugnu ir atitinkamame aukštyje virš jo temps ant pavadėlio esantį vilioklį. Žinoma, vis tiek reikės masalą vesti atitinkamu greičiu, nes pasukus ritę labai smarkiai, gramzdas gali atsiplėšti nuo dugno, o vyniojant valą labai lėtai, masalas paprasčiausiai nežais.
Žvejojant su paternoster svarbu parinkti tinkamą svarelio svorį. Reikalas tas, jog pernelyg sunkus gramzdas ars dugną ir kabinsis už kliuvinių, nors didesnės neigiamos reikšmės pačiam guminuko darbui ir neturės.
Kuomet svarelis bus per lengvas, jis gali pradėti kilti nuo dugno, jei sugalvosite padidinti traukimo tempą. Srovėje taip atsitiks dar greičiau, ypač traukiant gramzdą prieš tėkmę. Galimi atvejai, kad keičiant upėje žūklės vietą teks nuolat keisti svarelius ieškant optimaliausio varianto.
Na, o visa silikoninio masalo, kuris pamautas ant šoninės sistemėlės pavadėlio kabliuko, vedimo technika, kaip supratote, apsiriboja užmetimu ir jo tolygiu traukimu...
Traukimas su pauzėmis
Jei būčiau anglas pavadinčiau šį būdą Stop & Go. Ką jis reiškia turbūt žinote, gal net išbandėte. Jei ne, priminsiu – šitoks masalo vedimas yra ypatingas tuo, kad vidutiniu greičiu ir vienodu ritmu sukant ritės rankenėlę darome vienodo ilgio pauzes.
Tačiau toks traukimas tinka ne visur ir ne su visomis šoninio pavadėlio sistemėlės modifikacijomis. Paaiškinsiu.
Kuomet pavadėlis yra labai trumpas, beje, ką aš labiau rekomenduoju, pauzių metu masalas beveik nekeičia savo plaukimo horizonto, vandenyje sklendžia tik akimirksnį. Kada pasaitėlis ilgas, vilioklis tuo metu turi daug daugiau „laisvės“ ir skęsta ilgesnį laiką. Jei pririštas mažesniu atstumo nuo svarelio nei yra jo paties ilgis, masalas guls ant dugno. Faktas, kad labiau žuvis sugundo pastarasis variantas, tačiau ilgo pavadėlio minusas – sunkiau jaučiamas kibimas. Visgi pirmuoju atveju pauzės faktiškai yra mažavertės.
Bet taip yra stovinčiame vandenyje. Tekančiame – kita situacija. Jei pavadėlis trumpas, vilioklis dažniausiai net nekeičia plaukimo horizonto, jis paprasčiausiai pauzių metu sulėtina plaukimo greitį, virpėjimo dažnį. Kuomet pasaitėlis ilgas, vilioklio plaukimo greitis irgi sulėtėja, tačiau veikiamas tėkmės, ypač kada ji nevienalytė, gana plačia trajektorija juda tai žemiau, tai aukščiau, į šalis, žodžiu, sudaro srovės blaškomos nusilpusios žuvelės įspūdį.
Tėkmėje pasiteisina ir trumpas, ir ilgas pavadėlis, bet reikia eksperimentuoti, stebėti, kokio ilgio valo atkarpa bus vienu ar kitu metu pati geriausia.
Šis pravedimo būdas irgi taikomas pasyvioms žuvims, kurios seka paskui masalą ir ryžtasi jį atakuoti tik tada, kai vilioklis sulėtina greitį arba atsigula ant dugno.
Traukimas su pauzėmis naudojant ilgus pavadėlius netinka spiningaujant ten, kur yra didelis minkšto dumblo sluoksnis, nes nukritęs į dugną masalas gali jame paprasčiausiai prasmegti. Kita vertus, kuomet po pauzės vilioklis tarsi šokteli nuo dugno, sukyla dumblo debesėlis, kas itin „užveda“ ešerius.
Traukiu-patraukiu
Ir vėlgi tai galima pavadinti paprasčiau – tvičingas. Tvičingavimas su šoniniais pavadėliais dažniau taikomas spiningaujant vobleriais, gaudant guminukais šį būdą žvejai naudoja rečiau. Visgi jis efektyvus gaudant ir su guminukais, bet tada reikia trumpų, net labai trumpų pavadėlių, gerai ir tada, kuomet kabliukai pririšti Drop Shot principu.
Variantų tvičinguoti yra labai daug, faktas, kad dabar masalo patraukimai atliekami spiningu, ritė reikalinga tik valo susukimui. Tai gali būti reti ir stiprūs masalo trūktelėjimai, dažni timpčiojimai, netgi kažkas panašaus į Stop & Go, tik šiuo atveju guminukas turėtų plaukti šuoliais arba greitėjančiu-lėtėjančiu tempu.
Žodžiu, kiekvienas meškeriotojas gali pasitelkti savo išmonę ir nebūtinai laikytis kažkokių griežtų taisyklių. Visgi chaotiški ir nenuoseklūs masalo judesiai kažin ar bus patrauklūs plėšrūnėms, čia, kaip ir pasirenkant bet kuriuos vedimo variantus, derėtų laikytis cikliškumo.
Laiptuotas traukimas
Šį būdą galėtume įvardyti, kaip tipinį džigavimą. Jo metu svarelis, o kartu ir guminukas, pakyla į tam tikrą aukštį virš dugno ir vėl leidžiasi, pakyla – leidžiasi... Įmanomos vedimo variacijos, kuomet jis šiek tiek patraukiamas horizontaliai pakilęs virš dugno, t. y. aukščiausiame savo pakilimo taške. Bet tada teks dirbti ne tik rite, bet ir spiningo viršūnėle.
Džigaujant tereikia vienodais laiko tarpais greičiau pasukti ritės rankenėlę (visą laiką vienodų apsukų skaičiumi!) ir to pakaks, kad svarelis su guminuku, pakiltų į tam tikrą aukštį virš dugno. Naudojant laiptuotą traukimą irgi nereikėtų imti labai sunkaus gramzdo, apsiribokite tokiu, kuris pakilimo-nukritimo cikle užtruktų 3–5 sekundes.
Tai optimali pauzės trukmė naudojant šį spiningavimo metodą, nors džigaujant su įprastiniais galvakabliais pakanka 2–3 sekundžių. Laiko skirtumas spiningaujant su paternoster susidaro dėl to, kad tuomet mes kontroliuojame tik svarelio pakilimą ir nusileidimą.
Lengvas masalas ant ilgo pavadėlio leidžiasi iki dugno dar kelias sekundes, todėl turime sulaukti to momento iki vilioklis pasieks dugną. Turbūt nereikia aiškinti, jog jis greičiau nuskęs, jei pavadėlis bus trumpesnis, o guminukas užmautas ne ant kabliuko, bet ant galvakablio.
Visgi trumpesnis pasaitėlis bus geriau, nes naudojant labai ilgą, galime prarasti kontaktą su masalu.
Kombinuotas traukimas
Tokia animacija leidžia labiausiai pasireikšti spiningautojo išmonei. Tiesa, iki bandysite kombinuoti įvairius ligi tol minėtus traukimo stilius, juos įsisavinkite po vieną atskirai. Tada jau bus galima ir eksperimentuoti.
Sunku patarti, kada ir kokius minėtus būdus reikėtų derinti tarpusavyje. Tačiau kombinuotas masalo pravedimas labai dažnai būna netgi efektyvesnis nei kažkuris vienas minėtas traukimo būdas. Bent jau greičiau galime susivokti, kas tą dieną ir tokiomis žūklės sąlygomis patinka konkretaus vandens telkinio plėšrūnėms.
Taip spiningaujant reikėtų didelį dėmesį skirti dugno reljefui, nes ne visada jis bus tinkamas traukti masalą vienu ar kitu būdu. Juos kombinuojant, derinant, galime išnaudoti savo patirtį ir visą numatytą upės ar ežero ruožą „iššukuoti“ labai nuosekliai, kadangi seklesnėje dumblėtoje vietoje sugebėsime traukti masalą vienaip, pasitaikančiose giliose akmenuotose atkarpose pritaikysime jau kitokį metodą.
Ne mažiau efektyvu kaitalioti traukimo būdus ir ten, kur dugnas bei gylis yra mažai besikeičiantys – tada, kaip minėjau, bus lengviau atrasti tos dienos patį optimaliausią masalo traukimo stilių.
Vėlgi eilinį sykį tenka apgailestauti, kad jeigu nori skaitydamas rašinius taip išmokti žvejoti, tenka „įsijungti“ vaizduotę ir žodžius vizualizuoti. Galbūt kas nors sakys, kad geriau tuomet žiūrėti You Tube rodomas laidas.
Paprieštaraučiau, kadangi dažniausiai filmuojami tik meškeriotojo judesiai, o kas tuo metu vyksta po vandeniu – neaišku. Rečiau laidos vedantysis pateikia kažkokius papildomus komentarus arba būna parodytas po vandeniniu judantis masalas. Kita vertus, žmonių atmintis skirtinga – vieni geriau įsisavina išgirstą informaciją, kiti perskaitytą, treti pamatytą akivaizdžiai. Bet kokiu atveju tenka visas žinias pasitikrinti praktiškai...
Romualdas Žilinskas
