Šiek tiek minčių apie voblerius ir jų pravedimo techniką
Šiuo metu bene labiausiai perkami vobleriai yra suspending tipo. Apie juos esu nemažai rašęs, todėl šį sykį nekalbėsiu, apsiribosiu kraštutinybėmis – skęstančiaisiais ir plaukiančiaisiais modeliais. Sunku spręsti, kurie iš pastarųjų masalų yra geresni, bet faktas, jog plaukiantieji kažkodėl žvejų mažiausiai mėgstami, nors tam tikromis žvejybos sąlygomis, būtent jie gali praversti labiausiai.
Ieškodamas skęstančiųjų ir plaukiančiųjų voblerių pliusų ir minusų, lygindamas juos tarpusavyje, iš karto užbėgsiu į priekį ir pasakysiu, kad iš tiesų tai yra lygiaverčiai masalai, savo arsenale reikia turėti ir vienų, ir kitų, antraip maksimalius rezultatus spiningaudamas vargu ar išspausi. Kita vertus, net ir tokiomis pačiomis žūklavimo aplinkybėmis įmanoma gaudyti abiejų rūšių viliokliais ir pasiekti panašių rezultatų.
Kadangi jau užsiminiau apie šių masalų gretinimą, tą temą bandysiu plėtoti ir toliau, bet kalbėsiu tik apie tikrąjį spiningavimą, o tai reiškia gaudymą vobleriais nuo kranto, įsibridus arba mėtymą iš valties – velkės neminėsiu.
Jeigu imčiau tarpusavyje lyginti įvairias spininginių masalų grupes, veikiausiai nesuklysčiau pasakęs, kad vobleriai nepasižymi labai geromis kastinginėmis savybėmis. Tai lemia jų forma ir svoris arba viskas kartu, kadangi sąlygiškai masalas netinkamas tolimiems užmetimams. Voblerio masė paprastai sukoncentruota arčiau priekinės vilioklio dalies, nes dauguma jų ištęsti į „uodegą“, o „galvoje“ įstatytas liežuvėlis, turintis papildomą svorį – taip pasiekiamas šio masalo balansas, kuris jį išlaiko vertikalioje padėtyje.
Suprantama, dabar vobleriams pritaikomos specialios balansavimo sistemos su viduje slankiojančiais svareliais, kurie užmetimo metu nuslenka į galą ir pagerina aerodinamiką, o pradėjus traukti grįžta į darbinę padėtį. Tokie sprendimai leidžia pasiekti akivaizdžiai geresnius rezultatus, bet jie labiau būdingi šiuolaikiniams brangiems ir technologiškai sudėtingesniems modeliams. Dėl to ne visi žvejai jų gali įsigyti. Tačiau net tokie „pagerinimai“ ne visada duoda tą naudą, kurios tikimės, todėl šie masalai užmetimo nuotolyje vis tiek nusileidžia daugumai kitų vilioklių.
Trišakiai ar trišakis (kuomet tai mažas modelis) tik dar labiau trukdo užmesti, net jei kabliukai parenkami kiek įmanoma mažesni ir lengvesni, kad neišbalansuotų voblerio judesių traukiant. Būtent voblerio kabliukai dažniau nei spiningaujant kitais masalais kabinasi už valo, o jei vilioklio kūnelis labai trumpas, dar ir sukimba tarpusavyje. Ypač dažnai taip nutinka vėjuotomis dienomis. Jei taip nenutiktų, apvalesnių formų modeliai (crank) būtų nusviedžiami gerokai toliau ir taikliau nei minnow tipo lazdelės.
Faktas, kad skęstantieji vobleriai sunkesni už plaukiančiuosius. Pačių mažiausių modelių (3–4 cm) šis svorio skirtumas gali būti 0,5–1,0 g, bet didėjant masalui jis kyla vos ne geometrine progresija, o didžiausiuose modeliuose išauga iki 1,5 karto ar gal net daugiau.
Tad galima daryti išvadą, jog su tinkamai parinktais įrankiais užmetimo nuotolis tarp mažųjų vobleriukų bus ne taip juntamas kaip spiningaujant dideliais.
Kalbėdami apie masalo užmetimo nuotolį įsivaizduojame, kad vilioklis turi skrieti oru, iki nukris į reikiamą vietą. Tačiau iš tiesų yra kiek kitaip, kadangi mūsų uždavinys nebūtinai jį sviesti, kad masalas atsidurtų ten, kur norime. Jei yra kita galimybė jį pristatyti į žūklavietę, kodėl ja nepasinaudojus?
Koks skirtumas kaip, svarbu, kad būtų patogu ir pasiektas užsibrėžtas tikslas. Todėl sunkesniu skęstančiuoju vobleriu nebūtinai galime pasiekti tolimą žūklavietę, nes paprasčiausiai pritrūks vilioklio svorio.
Stovinčiame vandenyje šios rūšies vobleris, be abejonės, patogesnis už plaukiantįjį. Bet upėje gali būti atvirkščiai, kadangi plūduriuojantį daiktą pasroviui įmanoma nuplukdyti beveik neribotu nuotoliu. Kai voblerį traukiame prieš srovę, o metame pasroviui (dažniausiai iš valties, nuo dambų, įsibridus), plaukiantieji modeliai pranoks skęstančiuosius.
Pastaruosius taip pat galima plukdyti, tačiau ribotai, nes nugrimzdę jie stringa tarp akmenų, žolių ir panašiai. Sekliose ir srauniose rėvose, kuomet sviedžiame skęstantįjį voblerį kuo toliau skersai tėkmės, kartais pakanka tų poros sekundžių, kol išlyginame tėkmės išlenktą valą ir pajaučiame kontaktą su masalu, kad masalas spėtų užstrigti už akmenų.
Plukdant reikalingos kai kurios sąlygos, nes, pavyzdžiui, upės paviršiumi vandens nešamos šiukšlės, žolės ir šiaip visoks šlamštas kabinasi už valo ir vos pradėjus traukti masalą užsikabina ir už jo. Ilgas spiningas padeda ne tik toliau užmesti, bet ir leidžia kažkuriuo nuotoliu voblerį plukdyti taip, kad valas negultų ant vandens.
Visgi stiprus šoninis vėjas visas pastangas gali paversti niekais, nes smarkiai lenkia valą. Leidžiant pasroviui masalą daug sudėtingiau pristatyti į norimą vietą. Tai ne tik dėl vėjo, paviršiumi plaukiančio šlamšto, tačiau ir dėl srovės nevienalytiškumo, sūkurių. Priekyje pasitaikiusios kliūtys (iš vandens iškilę akmenys, šiekštai ir panašiai) neleis vobleriui plaukti iki numatytos vietos. Skęstantįjį modelį per tokius kliuvinius galima permesti ir, pasinaudojus srove, puslankiu traukti taip, kad kliūčių jis nekliudytų.
Tą patį įmanoma atlikti ir su lengvu plūduriuojančiu vobleriu, bet jei šiekštas toli, pritrūks svorio tokį vilioklį užmesti. Tuomet galima bandyti masalą mesti skersai upės tolyn tikintis, kad jis praplauks aukščiau kliūties. Tačiau tik tuo atveju, jei sugebėsime virš vandens pakeltą valą išlaikyti taip, kad gija nekliudytų šiekšto.
Visgi esant palankioms žūklės sąlygoms (labai svarbus faktorius – žvejo pozicija tėkmės atžvilgiu) upėje su plaukiančiuoju vobleriu įmanoma sumušti visus nuotolių rekordus.
Kaip abiejų rūšių vobleriais galima apeiti kliūtis, ką tik minėjau. Šiaip jau skęstantieji modeliai dėl didesnio svorio bene patogiausi traukiant pasroviui arba skersai srovės. Taip pat todėl, kad juos toliau numetame. Yra ir dar viena priežastis – šie modeliai greičiau pasiekia „darbinį“ gylį. Stipresnėje tėkmėje tai nemenkas privalumas, nes kol plaukiantysis masalas nuners ten, kur jam priklauso, srovė jį paneš kelis metrus artyn meškeriotojo.
Tačiau ši problema taps privalumu, kai traukiant voblerį pasroviui pasitaikys povandeninė kliūtis. Plaukiantįjį voblerį galima staigiai pakelti virš jos – paprasčiausiai pajutę stuktelėjimą nebesukime ritės rankenėlės. Su skęstančiuoju toks manevras neišdegs. Beje, mėtant sunkų vilioklį skersai upės kartais užsikabina ne pats masalas, o valas. Su skęstančiaisiais vobleriais taip atsitinka gerokai dažniau.
Stovinčiuose vandenyse, jei spiningaujame nuo kranto, įbridę ar iš valties, skęstančiaisiais modeliais galima apgaudyti didesnį plotą. Bet upėje, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, tai įmanoma atlikti tik su plaukiančiaisiais vobleriais, nes su skęstančiaisiais negalime taip toli, kaip norime, užmesti.
Žvejodami įlankose, užtiltėse, uždambiuose, kur srovė išsiskaldo į tiesioginę ir grįžtamąją, visą zoną galėsime apgaudyti beveik visomis įmanomomis kryptimis, t. y. lygiai taip pat, kaip spiningautume skęstančiaisiais modeliais, o gal net ir geriau.
Spiningautojams žinoma, kad nėrimo gylis priklauso nuo voblerio liežuvėlio dydžio, ilgio ir kampo, kuriuo jis įstatytas į masalą. Kuo kampas mažesnis, o liežuvis didesnis, tuo giliau masalas nyra. Yra ryšys ir tarp šio masalo formos bei liežuvėlio tvirtinimo kampo, nes modeliai su nuolaidžiomis „galvomis“ nirs staigiau nei „apvaliagalviai“.
Tarp plaukiančiųjų ir skęstančiųjų vilioklių esantis svorių skirtumas taip pat turi reikšmę, kaip giliai vobleris nirs. Žvejojant skirtingo plūdrumo mažais modeliais tai jausis labai minimaliai, bet gaudant dideliais vobleriais panirimo gylio skirtumas bus tikrai nemenkas.
Optimalus skęstančiųjų voblerių panirimo darbinis gylis nustatomas masalui esant maždaug 30–40 m atstumu nuo žvejo, vedant jį vidutiniu greičiu stovinčiame vandenyje. Panirimo gylį koreguoja daugelis veiksnių. Srovės krypties, stiprumo ar vėjo mes nepakeisime, bet vilioklio vedimo greitį, kryptį, spiningo viršūnės pakėlimo kampą koreguojame patys.
Daug kas priklauso ir nuo valo storio (beje, nuo jo plūdrumo – taip pat). Kartais netgi gamintojai, be optimalaus nirimo gylio, nurodo ir rekomenduojamo valo diametrą. Savaime suprantama, jog stora gija trukdys vobleriui giliau nugrimzti, o su plonesne galbūt sugebėsime masalą plėšrūnams pasiūlyti giliau nei parašyta jo specifikacijoje.
Vobleriai klasifikuojami ne tik pagal formą, bet ir pagal liežuvėlio ilgį: SSR – plaukiantys praktiškai pačiu vandens paviršiumi, SR – negiliai neriantys ir DR – giliai neriantys. Nors iš tiesų tarp visų šių grupavimų nėra griežtos ribos, nes apstu ir tarpinių modelių turinčių dvigubą apibūdinimą, t. y. jų liežuvėliai tokio ilgio, kad sunku pasakyti, kuriai iš rūšių jie turėtų priklausyti.
Tai, kas buvo pasakyta apie optimalų nėrimo gylio nustatymą, tinka tik trumpaliežuviams masalams. Deep runner tipo voblerių optimalus gylis nėra labai tikslus ir žvejojant gana dažnai gali būti viršytas. Traukiant tokį vilioklį greitai, pasroviui ar didesniu kaip 50 m atstumu, jis veikiausiai ners giliau.
Skęstantieji vobleriai, kai kurių žvejų įsitikinimu, pritaikyti gaudymui arčiau dugno. Tai klaidinga nuomonė, kadangi jais puikiausiai galima spiningauti vos keliais centimetrais žemiau vandens paviršiaus. Apskritai pirminiai šių voblerių modeliai buvo skirti meškerioti viduriniuose sluoksniuose ir aukščiau.
Vėliau pasirodę ilgaliežuviai skęstantieji sukurti velkiavimui itin didelėje gelmėje. Tačiau tobulėjant įrankių bei masalų gamybai, spiningavimo technikai ir šie vobleriai neteko ankstesnės specifinės savo paskirties. Ypač mažieji modeliai, kurių ilgas liežuvėlis kai kuriomis žūklės sąlygomis taip pat turi savitų privalumų.
Masalo jutimas, kontroliavimas spiningaujant vobleriais – be galo svarbus dalykas. Sunkesni vobleriai labiau tempia valą, lenkia spiningą, geriau jaučiame jų vibraciją. Vadinasi, skęstantysis modelis lengviau valdomas. Tačiau šis skirtumas, vedant voblerį prieš srovę, beveik išnyksta.
Netgi atvirkščiai, nes lengvą plaukiantį modelį tuomet reikia traukti stipriau, priešingu atveju jis kils į paviršių. Nors gal čia yra tik sąlyginis dalykas, nes daug kas priklauso nuo modelio formos ir liežuvėlio ilgio bei pločio.
Todėl išvada, kad srauniame vandenyje skęstančiuosius voblerius bet kuria kryptimi galima vesti lėčiau, man atrodo teisinga. Liežuvėlio dydis (jo plotas) irgi daro savas pataisas – masalas su didesniu liežuvėliu geriau jaučiamas, bet sunkiau valdomas, t. y. ne toks manevringas norint pakeisti jo traukimo kryptį. Pavyzdžiui, vis dar pasitaikantys iš balzos gaminti modeliai paprastai būna labai lengvi, lyginant su kitų firmų panašiais plastikiniais, juolab pasunkintais šrateliais ar magnetinėmis sistemomis.
Nesu tikras, ar perskaitę šį straipsnį sužinojote ką nors naudingo, veikiausiai rašinys atrodo gana padrikas. Todėl ir pavadinimas toks...
Romualdas Žilinskas
