Sidabrinis blyksnis po pirmu ledu. Pirma dalis
Laikas bėga greitai: rodos, dar visai neseniai lydekoms dantis skaičiavai, o dabar jau metas galvoti, kas laukia naująją poledinės žūklės sezoną, kai po ledu plaukioja tik kilograminiai ešeriai ir pro eketes netelpantys karšiai. Kaip seksis gaudyti tokias žuvis, dar pamatysime, tačiau dabar, manau, protingiausia aptarti žiemos sezono pradžią ir galbūt kiek netipišką žvejybą, t. y. „baltų“ žuvų gaudymą.
Sutikite, daugelis iš mūsų, vos tik tvirtesnio ledo danga užkloja ežerus ir upes, puola meškerioti dryžuotažvynius kuprius, jų aktyvumas esant dideliam deguonies kiekiui išties nemažas. Atrodo, kitų žuvų ir nelieka – kažkam užkimba viena kita kuoja, ir viskas. „Nėra ko čia žaisti su tais puskaršiais, juk kimba tooookie ešeriai!“ – ištars tūlas. Ir bus iš dalies teisus, tačiau reikia atminti, kad yra kategorija žvejų, kuriems kur kas priimtinesnė sėsliai, kantrybės reikalaujanti žūklė, kai pagrindinė laimikio dalis – kuojos, plakiai ir vienas kitas karšis.
Kiekvienas šioje situacijoje bus teisus, nes galimybė rinktis, kada gali nuspręsti, kokį žvejybos būdą pasirinkti esamomis sąlygomis, ir yra didžiausia vertybė. O apsispręsti teks griežtai, nes tik susikoncentravus ties konkrečiu gaudymo būdu ir tam tikromis žuvimis galima pasiekti puikių, kartais nelauktų rezultatų.
Pirmledžiu viliojant plėšrūnus su „baltomis“ žuvimis susiduriame išties nedažnai: reta kuoja susigundo blizgute ar intensyviai virpinama stambia avižėle, todėl norom nenorom kartais padarome išvadą, jog taikiosios žuvys kažkur pradingsta. Laimei, žvynuotosios neišgaruoja, tik prisilaiko šiek tiek kitokių vietų ir būdo manierų, apie kurias šiame straipsnelyje ir norėčiau pakalbėti plačiau.
Kad ir kada imtų spausti šaltukas, pirmiausia ledo šarvai sugniaužia stovintį vandenį. Tad nuo šio vandens telkinių tipo ir pradėkime.
Ežerai. Apie pačius mažiausius, miškuose telkšančius ežerėlius kalbėti sunku, nes juose paprastai vyrauja labai maži gyliai, zuja pavieniai, nedideli ešeriokų ir kuojūkščių, nenorinčių reaguoti į prievilą, būreliai. Tokiu atveju našesnis būdas – nedidukė avižėlė, kurią reikia patikrinti tikrai nemažai ekečių, jei nori surasti šiek tiek stambesnių raudonakių. Vis dėlto panašūs vandens telkiniai tinkami nebent pačiai sezono pradžiai, kada kitur ledas dar per plonas.
Vidutiniuose ir didesniuose ežeruose situacija gerokai palankesnė tiek taikiųjų žuvų mitybinei bazei, tiek ir pačiai žūklei. Gilesnės vietos suteikia galimybę paieškoti žiemą nedažnai sumeškeriojamų stambesnių laimikių.
Nenoriu pretenduoti į nenuginčijamą tiesą, tačiau pastebėjau, jog tiek kuojos, tiek plakiai, nekalbant jau apie karšius, plaukioja sąlygiškai didesniame gylyje ir galbūt dėl to rečiau sugaunami „ešeriautojų“, kurie išverstakius aptinka palei pat meldų sieną. Tai paaiškinti iš tikrųjų sunku, nes nežinia, ko žvynuotosios laukia gelmėje, kai melduose verda gyvenimas (išimtis – sprindinės kuojytės, bet apie tai net nekalbu: spėju, jos nevilioja patyrusių ir rimtų žvejų).
Kadangi dabar tik pirmledis, sąvoka „didesnis gylis“, žinoma, abstrakti. Manyčiau, ežeruose pats perspektyviausias ruožas, kur plaukioja sidabrašonės, – 3–5 m. Tai jau ne taip mažai, palyginti su vos 0,5–1,5 m gylyje esančiomis ešerių atakos zonomis.
Derą atminti, kad ledas dar nėra ypač tvirtas ir einant gilyn būtina laikytis visų saugumo taisyklių. Vis dėlto nurodytos gylio ribos negali nusakyti realios padėties ir viskas priklauso tik nuo paties ežero dydžio, jo dugno konfigūracijos ir vidutinio gylio.
Nors kalbame apie pirmąjį ledą, iškart užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, jog viduržiemį situacija keičiasi ir dalis kuojų patraukia į meldų karalijas, o dalis su plakiais ir karšiais leidžiasi į dar didesnes gelmes. Taip rašau neatsitiktinai – noriu apsidrausti ir nesuklaidinti meškeriotojų, nes kalba šiuo atveju yra ir bus tik apie pačią sezono pradžią.
Karšiai pasižymi konservatorišku elgesiu: susibūrę į stambesnius būrius vėlyvą rudenį išlaiko pozicijas ir dabar retsykiais apiplaukia nedidelę maitinimosi teritoriją, kurią aptikti išties nelengva. Pagelbėti gali nebent echolotas, rodantis stambesnių žuvų susibūrimą nedidelėje teritorijoje. Gana svarbus veiksnys ir jaukas, tačiau apie jį truputį vėliau.
Tvenkiniai. Gaudymo specifika šiose vandens saugyklose nedaug tesiskiria nuo žuvų viliojimo ežeruose, bet tvenkiniuose labiau išreikštas dugnas, statesnis jo nuolydis, todėl rasti karšių būrelius visu pirma kur kas paprasčiau (perspektyvios vietos netoli statesnių krantų, šalia buvusio upelio vagos ir pan.).
Dera paminėti, kad kuojos su plakiais laikosi aukštesnėje skardžio dalyje, o karšiai – žemesnėje. Atsižvelgus į tai nesunku suplanuoti, kokias žuvis atskiru atveju viliosime. Aišku, tai tik bendro pobūdžio rekomendacijos ir kiekvienu atskiru atveju viskas gali keistis.
Kad ir kaip gaila, tačiau pastaruoju metu išties daug tvenkinių praranda savo žavesį dėl žuvų kiekio menkėjimo, tad juose mažiau šansų pagauti daug ir, svarbiausia, stambesnių laimikių. Išimtis būtų nebent patys didžiausi ir mažesnį meškeriotojų antplūdį atlaikantys vandenys.
Dar viena priežastis, kodėl tokio tipo vandenyse retai pradedame pirmąsias žūkles, – nestiprios srovės įtaka, juntama giliau, kur ledas yra plonesnis ir gerokai pavojingesnis.
Upės. Pasidžiaugus pirmosiomis žuvimis ežeruose ar tvenkiniuose būtina aplankyti ir lėtos tėkmės upes (pavyzdžiui, Nevėžį), jose „baltoms“ žuvims neblogos sąlygos ir veistis, ir užaugti iki visai įspūdingų dydžių. Be abejo, žūklavietes pakoreguoja pati srovė – išgraužia duobutes, už posūkių sudaro stovintį vandenį šalia kranto, atsiranda kitų žvynuotosioms priimtinų plotų. Geriausių rezultatų pasiekiama žvejojant ties srovės ir ramumos sandūra, kur tėkmė išplauna nedidelį maisto kiekį.
Apžvelgus pagrindinius vandens telkinių tipus, manau, pats metas pradėti kalbą apie gaudymo būdus ir naudojamą taktiką, kad trumpa gruodžio mėnesio diena būtų išnaudota kuo rezultatyviau.
Paprastai atvykęs į nežinomą vietą stengiuosi išsiaiškinti, kur galėtų būriuotis vienos ar kitos rūšies žuvys. Tam puikiausiai tinka „balalaikos“ tipo meškerėlė su nedidele avižėle.
Pirmosios eketės išgręžiamos apie 10–20 m atstumu nuo meldų ir matuojamas gylis. Jeigu šis būna reikiamame diapazone, viskas gerai ir imu žuvauti. Jeigu ne, paeinu atitinkamai giliau arba sekliau. Žinoma, toks primityvus aprašymas tik iš dalies atspindi esamą situaciją. Ieškodamas naudingos informacijos apie konkrečią vietą visada pasikapstau po atminties archyvus. Dažnai padeda ir žvejybinė intuicija: nedidelis meldų iškyšulys, įlanka ar kitas įdomesnis ruožas kaip magnetas traukia žvynuotąsias.
Neretai galima išvysti ir tokį vaizdelį: žmogelis ateina į pasirinktą vietą, išsiima meškerėles, įberia į eketę jauko ir ramiausiai atsisėdęs lūkuriuoja kibimo. Taip darant galima ir išvis nesulaukti jokio žuvies krustelėjimo, nes masalai guli plotuose, kur žvynuotosios dėl vienokių ar kitokių priežasčių neplaukios. Šią taisyklę tikrai verta įsidėmėti, nes tokiu būdu aptikti „auksinę“ eketę šansų labai maža.
Taigi ištraukta „balalaika“ paleidžiama į darbą. Pirmojoje eketėje nieko, antrojoje tas pats. Štai trečioji padovanoja kelis nestambius ešeriukus. Negerai.
Paeinu keliasdešimt metrų į šoną – pagaliau ant puraus sniego šokčioja pirmoji sidabražvynė. Po to ir antroji. Vadinasi, galbūt atrasta perspektyvi vietelė, kur ramia sąžine galima ir pajaukinti. Prievilas žuvis priverčia būriuotis ir ilgiau išbūti ties ekete – tai, manau, supranta daugelis. Paprastai bent jau aš naudoju bazinį, vasarai skirtą jauką ir į jį pridedu nemažą uodo trūklio lervų kiekį.
Pirmiausia švelniai įleidžiu porą mažų (teniso kamuoliuko dydžio) kukuliukų, paskui reguliariai (aišku, atsižvelgdamas į kibimo intensyvumą) – po nediduką baltyminio kukulio dydžio rutuliuką. To visiškai užtenka, kad žuvų pulkelis nesitrauktų iš dosnaus ruožo.
Bus tęsinys.
Nerijus Rimkūnas
