Sidabrinis blyksnis po pirmu ledu. Antra dalis
Kokio tipo meškerėles pasirinkti, jeigu gaudoma stovinčiame vandenyje, patarti iš tiesų sunku. Viskas priklauso ir nuo pačių žuvų aktyvumo. Kadangi paprastai kibimas būna ne toks prastas, geriausi rezultatai pasiekiami naudojant meškerėles su avižėle. Tik šias jau imu kiek kitokias nei žvejodamas dryžuotuosius plėšikus: sargelis daug ilgesnis, perduodantis masalui plastiškesnius judesius, ir prie valo kur kas dažniau sutviska plakių bei kuojų dievinamas sidabro spalvos „taškelis“. Visuomet pasitaiko išimčių, todėl vertėtų turėti panašių meškerėlių ir su varinėmis, ir su gelsvomis avižėlėmis.
Norėdamas išvengti didesnio ešerių antplūdžio stengiuosi, kad masaliukas virpėtų ne visada, o tik retsykiais, su ilgokomis pauzėmis. Panašūs judesiai hipnotizuoja visas be išimties taikiąsias žuvis ir paprastai dviračio išradinėti netenka. Tačiau būna ir „juodų“ dienų, kai masalo taip lengvai įsiūlyti nepavyksta. Tokiu atveju gali padėti ir pastuksenimas į dugną arba lėtas meškerėlės leidimas žemyn su smulkiais virpesiais.
„Nulinio“ kibimo dienomis (kas pirmledžiu retokai pasitaiko), kada išgręžtų ekečių skaičius proporcingas laimikiui, labiausiai pasiteisina vaikščiojimas. Tuomet reikia tik vienos meškerėlės, plonesnio valo ir... begalinės kantrybės...
Yra meškeriotojų, kuriems virpinti avižėlę tiesiog nepriimtina. Tada pati geriausia išeitis – plūdinė meškerėlė. Pasitaiko atvejų, kai tik taip gaudydamas sulauki nors kažkokio kibimo. Našiausia ir efektyviausia plūdeles išbandyti ten, kur žuvys susitelkusios tam tikrose vietose, pvz., ties nedidele povandenine damba. Nuo pat pirmųjų žūklių įpratau, jog poledinė plūdinė rišama su dviem kabliukais, tad ir iki šiol pasikliauju šia sistemėle.
Paprastai tarp abiejų pavadėlių užspaudžiu mažą švino rutuliuką, jis priverčia vieną masalą „gultis“ ant dugno, o kitą, padedamas plūdelės, pakelia į viršų. Apatinį kabliuką „paskaninu“ 8–10 uodo trūklio lervų kuokšteliu, o viršutinį – arba 2–3 lervomis, arba tešlos rutuliuku. Manau, dvi taip paruoštos meškerėlės bus pats tas, nes didesnis jų skaičius tik blaško dėmesį, o užėjus kibimo pikui dažnai ir su viena nespėji darbuotis...
Jei kalbėtume apie kabliukus, jiems šioks toks dėmesys irgi turi būti skiriamas. Kadangi ieškome stambesnių žvynuotųjų, nesibaimindamas rišu Nr. 12–14 kabliukus, kurie, užkibus karšiui, leidžia labiau pasitikėti savo jėgomis. Spalvos didelės įtakos gal ir neturi, tačiau man priimtinesni juodi, raudoni ar tamsiai mėlyni kabliukai.
Gaudant upėse patartina naudoti meškerėles su truputį sunkesnėmis avižėlėmis, kadangi perspektyviausi ruožai, kaip jau minėjau, ties tekančio ir stovinčio vandens sandūra. Ten srovė tai pagreitėja, tai pradingsta, todėl valą tenka atleidinėti, o paskui surinkti. Meškeriojant panašiose vietose adrenalino kraujyje gali padaugėti ir užkibus žiobriui ar meknei.
Norint išvysti stangrų ir tviskantį kilograminės ar didesnės meknės kūną prireiks meistriškumo ir šaltakraujiškumo. Vėliau, atėjus viduržiemiui, imsime naudoti ir sumažintas paternoster sistemėles, jos efektyvesnės srovėje.
Nors sąvoka „balta“ žuvis visiems aiški, vis dėlto norėtųsi detaliau aptarti trijų pagrindinių sugaunamų rūšių žvynuotąsias. Jos meškeriojamos panašiai, bet turi vienokių ar kitokių skirtumų ir elgsenos ypatumų, leidžiančių perprasti tam tikros rūšies žuvų žūklę.
Kuoja. Raudonpelekės (toliau kalbėsiu tik apie sveriančias bent 200 g) pasižymi turbūt judriausiu būdu ir ieškodamos maisto net žiemą nukeliauja nemažus atstumus. Kaip ir kitos brandų amžių pasiekusios žvynuotosios, labiau mėgsta didesnį gylį, vengia didelės „seserų“ draugijos, tad iš vienos eketės retai kada pavyksta išvilioti daugiau kaip 3–5 sidabražvynes.
Nemažai įtakos turi ir žuvies baikštumas: pagavus keletą laimikių kibimai tampa atsargūs, neretai randamas tik „nuogas“ kabliukas, meistriškai „nuvalytas“ povandeninių gyventojų. Tokiu atveju patarimas tik vienas: įmeskite mažą prievilo rutulėlį ar žiupsnelį lervų ir keletą minučių, neskandindami masalo, palaukite. Paprastai triukas leidžia suvilioti dar vieną kitą drąsesnę žuvį.
Kuojos taip pat, skirtingai nuo kitų giminaičių, kur kas dažniau aplanko ir nedideles įlankėles, pirmledžiu okupuojamas dryžuotų plėšikėlių. Vis dėlto žuvys paprastai nebūna itin įspūdingų dydžių, užtai labiau pasitikiu atviresniais ir gilesniais plotais.
Prakalbus apie masalus dera paminėti, kad nemažai kuojų suvilioju ne tik uodo trūklio lervomis, bet ir augaliniu maistu – tešla, batono riekele. Tai gana keista, nes teoriškai žiemą žvynuotųjų mityba gyvulinės kilmės masalais. Tačiau stebėtis nederėtų, nes žuvys sugeba nustebinti net tada, kai atrodo, jog vienas ar kitas klausimas jau atsakytas.
Plakis. Karšio pusbrolis nevengia kuojų draugijos, tad būna ir taip, kad pusvalandį kimba tik puskaršiai, o paskui tik neblogos raudonakės. Plakio charakteris, bent jau man taip atrodo, pats „aršiausias“ iš trijulės. Jam labiau patinka agresyvoki, sakyčiau, „ešeriški“ avižėlės virpesiai, o tai nėra jau taip gerai, kadangi apsilankęs karšių būrelis gali skeptiškai pasižiūrėti į keistai atrodantį skanėstą.
Norintiems pasigauti keletą rimtesnių sausašonių patarčiau išbandyti tokį avižėlės virpinimo būdą: „geležėlei“ pasiekus dugną daroma kelių sekundžių pauzė. Tada greitu tempu, tankiai virpinant, vilioklis pakeliamas 10 cm ir vėl maždaug 10 sek. pauzė. Taip masalas kilstelėjamas kokį pusmetrį ir viskas kartojama iš pradžių. Paprastai sargelis virpteli per pauzę, kada jau metas naujam kėlimui.
Žinoma, ne visuomet plakis nusiteikęs taip agresyviai. Kartais tenka ir vos vos virpinti ar net kantriai laukti, kol plakis panardins plūdelę.
Karšis. Skirtingai negu kuoja ar plakis, plačiašonis gelmių šeimininkas sugaunamas tik specialiai išsiruošus į tokią žūklę. Atsitiktiniai laimikiai tik patvirtina šią taisyklę. Kitas svarbus veiksnys – žuvies prisitaikymas plaukioti ir maitintis didesniame gylyje.
Ne išimtis ir pirmledis. Šiuo metu plačiašoniai mažais būreliais patruliuoja ties statesniais šlaitais, ypač jų apačioje. Neblogos žūklavietės ir ties upelio vaga, tačiau čia saugus ledas susiformuoja truputį vėliau.
Meškeriojant avižėle svarbu išgauti kuo plastiškesnius ir lėtesnius judesius, kad jie paskatintų dugno artoją gražiai pakelti sargelį. Dėl šios priežasties naudotinas tik gana ilgas kibimo signalizatorius.
Jeigu gaudant kuojas labiau pasiteisina šratelio formos avižėlės, tai karšius masina šiek tiek pailgos, kartais net išlenktos, imituojančios kokį nors povandeninio pasaulio gyventoją. Žūklaujant tokiu būdu lygiavertis priešininkas avižėlei yra plūdinė meškerė. Kartais net geriau, kai masalas nejudėdamas kybo vandenyje ar ramiai guli ant dugno.
„Bronzinėms ližėms“ paprastai veriu ne mažiau kaip aštuonias lervas, nes, manau, stambesnei žuviai reikia ir atitinkamo „kąsnio“. Tai visuomet pasiteisina.
Kadangi karšių mūsų vandenyse nėra tiek, kiek silkių statinėje, ši žvejyba reikalauja nemažos kantrybės, nes per dieną kartais sulaukiama vos poros, tačiau rimtų kibimų. Lakstymo taktika tikrai nebus veiksminga, tad tenka apsišarvuoti ramybe ir per dieną patikrinti viso labo keletą perspektyviausių vietelių.
Taigi, kaip supratote, „baltos“ žuvys jokio bado streiko pirmledžiu neskelbia, tik telaukia kovų su mumis kitose vietose kitokiais žūklės būdais. Tvirto ir netraškančio pirmojo ledo, mieli meškeriotojai!
Nerijus Rimkūnas
