Šapalų žūklė, kai ateina gegužis. Pirma dalis
Žūklė spiningu turi vieną esminį bruožą: kuo daugiau kartų užmeti į vandenį įvairius masalus, kuo įvairiau bandai jais žaisti, tuo didesnė galimybė išprovokuoti net labiausiai užsispyrusią žuvį. Visgi kai kurių žvynuotųjų žūklėje nukulniuoti kilometrai vaidina ne menkesnį vaidmenį, nes tik nuolat kaitaliojant žūklės vietas, o tai reiškia, kad sukariant vandens telkinių (visų pirma – upių ir upelių) pakrantėmis nemenką atstumą, įmanoma pasiekti optimaliausius tos dienos rezultatus.
Taip gaudomos atsargios ir labai judrios mūsų vandenų plėšrūnės: upėtakiai, kiršliai, meknės ir, suprantama, šapalai. Šis straipsnis apie pastarąsias žuvis, nes gegužės mėnesio antroje pusėje plačiaburniai tampa itin aktyvūs – priekrančių vandenyje gausu smulkaus šiųmečio mailiaus, vėžiagyvių, įvairių vabalų lervų ir kitokio plaukiojančio „gėrio“, virš vandens skraido aibė vabzdžių, žodžiu, gyvenimas šapalams tampa sotus ir laimingas.
Paradoksalu, bet mūsų spiningautojai šiuo metų laiku būtent plačianugarius gaudo labai retai. Kita vertus tai yra suprantama – nuo gegužės 1 d. žvejams atsivėria galimybės vilioti lydekas, kurios, esant vėsesniam pavasariui, paprastai po neršto bent porą savaičių būna „dantis padžiovusios“. Dabar jau ima atsigauti, tad dauguma mėgėjų žuvauti dirbtiniais masalais savo dėžučių turinį bando įsiūlyti margašonėms. Be to nuo šio mėnesio vidurio jau galima gaudyti kiršlius ir salačius, ypač aktyvūs tampa šamai, sukruta ešeriai, tad „pagundų“ pilni ežerai ir upės.
Šapalai yra palyginti sunkiai suviliojami plėšrūnai ir gaišti laiką jų gundymui retas kuris pasiryžta, o be to šioms žuvims spiningauti reikalinga specifinė įranga. Vėliau, kada vasaros karščiai ima vyti daugumą grobuonių į gilesnius vandenis, kai jų apetitas nuslopsta, tačiau plačiaburniai ir toliau sau šėlsta priekrančių zonoje arba upių, upelių viduryje – ne ką veiksi – spiningautojai vėl atsimena, kad šios žuvys ant voblerių ir sukriukių puikiai kimba.
Nors tokie šapalų gaudytojai paprastai būna diletantai ir jų laimikiai – neįspūdingi. Tikri šapalautojai savo kojas mankština dar nuo balandžio mėnesio ir jų visa žūklės filosofija paremta būtent plačianugarių žvejyba.
Savęs nepriskirčiau tikriesiems šapalų gaudymo asams (kaip ir nepriskirčiau jokių konkrečių žuvų žvejybos „profams“), būtų per garsiai pasakyta, nors mano turimų masalų asortimentas šių žuvų žūklei, manau, pakankamai įspūdingas. Galbūt juo kažkada ir buvau, nes keletą metų iš eilės orientavausi būtent į šapalų gaudymą spiningu. Beje, nuo tų laikų liko nemažai vilioklių, kurie neprarado savo kibumo iki šių dienų. Vėliau vis rečiau gundydavau spiningu šapalus, nes, paatvirausiu, išsiugdžiau įprotį kas keli metai koncentruotis į vis kitų žuvų rūšių gaudymą.
Tai, mano galva, turi racijos, nes geriau įsisavini konkrečių plėšrūnių žvejybą, nemeškerioji jų pripuolamai. Žinoma, tuomet tenka įsigyti atitinkamą įrangą, masalus ir panašiai. Nors senosios niekada neparduodu, niekam nedovanoju, bet laikas eina ir ji pasensta moraliai – vėl prireikia naujos...
Tik nereikia galvoti, kad pradėjęs intensyviai gaudyti vienas žvynuotąsias, kitas palieku ramybėje. Tikrai ne, juolab, kaip ir sakiau, yra kuo jas žvejoti. O be to gyvenimas eina ratais – po kurio laiko grįžtu vėl prie tų pačių žuvų viliojimo.
Veikiausiai daug kam kils klausimas: ar anksčiau buvo daugiau šapalų, ar jų yra daugiau dabar? Tikslų atsakymą, kaip visada, turėtų tie, kurie anais laikais dar nežuvavo, bet juos puikiai „žino“ – teigtų, jog šapalų dabar mažiau, tų stambiųjų – tai tikrai. Aš sakyčiau, jog šis požiūris niekuo nepagrįstas, tiesiog stambūs plačiaburniai tapo gudresni ir rečiau pakliūva ant kabliuko.
Sugundyti šapalą vis sudėtingiau
Tai, jog šapalai išgudrėjo, nereikia suprasti tiesiogine prasme. Žuvis ir lieka žuvimi, jos smegenys šioje plotmėje vargu ar gali vystytis. Bet keisti savo įpročius žvynuotosios sugeba, puikiai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, instinktyviai gali vengti joms skirtų žabangų.
Štai kodėl pastaruoju metu daugelis upių atkarpų (ypač miestuose ir šalia jų) atrodo lyg apmirusios, nes nematyti bulkuojančių šapalų, nors iš tikrųjų, gerai paieškoję, ten jų rastume pakankamai. Tiesa, kartais įvyksta savotiškas stebuklas ir vakarėjant minėti „tušti“ upių ruožai tartum atsigauna. Bet ir tokį faktą stebiu kaskart rečiau ir rečiau...
Kada šapalai neišsiduoda ir praktiškai beveik nesimaitina nuo vandens paviršiaus, aptikti juos tampa keblu. Juolab šios žuvys yra kaprizingos (net nepalyginsi su lydeka arba ešeriu) ir galima pagalvoti, kad žūklavietėje plačiaburnių nėra. Kuomet jie akivaizdžiai vaiko smulkmę, gaudo nuo vandens paviršiaus vabzdžius, puikiai žinai, kad laimikis aktyvus, kad jis čia, o ne kažkur kitur, tad belieka žuvį apgauti parenkant atitinkamą masalą ir to masalo žaidimą. Tokiu atveju bent jau man ir pati žvejyba tampa azartiškesnė – juk matau, žinau, tereikia sugebėti...
Skiriasi (dažnai net iš esmės) abiem atvejais žūklės taktika ir technika, plačiaburniams pateikiami ir kitokie viliokliai. Kai nesi įsitikinęs, jog šapalai plauko nusižiūrėtoje vietoje, paprasčiausiai gali pritrūkti kantrybės išrinkti jiems tinkamus masalus. Viskas labai žmogiška – užmeti, tarkim, vienokį voblerį, pabandai laimę kitokiu, gal dar pratrauki porą sukriukių ir viskas – nusprendi, kad su žūklavietės pasirinkimu suklydai, eini ieškoti laimikio kitur. Pridėjus dar tai, kad šie plėšrūnai tapo išrankesni, situacija tampa tik sudėtingesnė.
Neprideda pliusų šapalų žūklei spiningu ir dar vienas faktas. Plėšriosios žuvys, kiek pastebėjau, kiekvieną sezoną gali turėti masalų modelių ir ypač spalvinių jų variantų favoritus. Norėjau pasakyti, kad tai, kas pernai gerai viliojo, pavyzdžiui, lydekas, šįmet gali joms nepatikti, bet atsiras toks arba tokie masalai, kurie pernai buvę nekibūs, šiais metais gali rodyti puikiausius rezultatus.
Atkreipkite dėmesį į teiginį „gali“. O šapalams taip praktiškai būna visada ir tik retai du ar tris metus iš eilės dauguma praėjusių sezonų vilioklių-favoritų vėl taip pat sėkmingai gundys plačiaburnius. Tiesa, yra išimčių, tarkim, įvairaus panirimo gylio chubby vobleriai, kuriuos dabar gamina kone kas trečia firma. Kaip paslaptį pasakysiu, jog nesvarbu, kad juos išsyk sunku net atskirti, bet tų modelių kibumas tikrai nevienodas.
Arba senieji gerieji iš balzos pagaminti kai kurie Siek’M vobleriukai. Tai tikras lenkiškas delikatesas, kurį mūsų upių šapalai ragauja jau daugelį metų be pertraukų. Įdomiausia, kad Lietuvoje jų nusipirkti negausi, net atsisiųsti problemiška. Man tai kas – juk sakiau, kad visada saugau senus masalus, o gerų vilioklių nusiperku didelius kiekius. Jei modelis itin kibus – turiu po du ar tris vienetus.
Šapalus dažniausiai gaudome nuo vandens paviršiaus ir viduriniuose vandens sluoksniuose, žymiai rečiau – arti dugno. Nenuostabu, nes tai lemia jų maitinimosi specifika. Atrodytų, kad tinkamų masalų ratas susiaurėja, juolab žinant, kad šiems plėšrūnams labiausiai patinka nedideli, paprastai iki 5 cm dydžio vobleriai, iki Nr. 2 dydžio sukriukės, iki poros colių guminukai.
Bet ir vėl susiduriame su problema. Plačiaburniai dažniau nei kitos žuvys turi, jei taip galima išsireikšti, „vietinės reikšmės“ mėgstamus vilioklius. Tarkim, šį sezoną Nemunėlio šapalai gali tiesiog dievinti kažkokios firmos vobleriuką, bet į jį net kreiva akimi nežiūrės Šešupės plačiaburniai, o pastarųjų „mylimas“ masalas visiškai netiks jų gentainiams iš Neries upės. Su kitomis žuvimis šiuo atžvilgiu yra paprasčiau. Aišku, tarp jų irgi rasime nemažai panašių pavyzdžių, bet tai veikiau išimtys iš bendro konteksto, ypač gaudant lydekas, salačius.
Rasime visur arba nerasime niekur
Net nežinau ar verta kalbėti apie šapalams patinkančias upių vietas, kadangi, priklausomai nuo konkretaus vandens telkinio, jos gali kardinaliai skirtis. Kažkodėl visi galvoja, kad plačiaburniams tiesiog būtina greita upės tėkmė. Žinoma, nemėgsta jie visiškų dumblynų, kur vanduo praktiškai stovi, tačiau ar daug upėse yra tokių vietų? Bet kokiu atveju čia vanduo bent truputį juda ir pakilus lygiui galbūt atsiranda visai nemenka srovė. Kodėl turėtų šapalas praplaukti pro tokį plotą, jei čia gali rasti ką nors ėdamo?
Todėl net begaudant lynus ir karosus ne kartą esu meškere sužvejojęs plačianugarių, jų pasitaikydavo žvejojant ir spiningu ešerius arba lydekas, jei masalas būdavo ne itin didelis. Pavyzdžiui, žinau Nemuno aukštupyje keletą vietų, kurias radau visai atsitiktinai. Pasižiūri – tipinė žūklavietė gaudyti karšius, gal karosus su lynais meškerioti, nes ramu, gilu, dugnas klampus, lūgnių plantacijos. Eidavau ir praeidavau pro šalį, nuskubėdavau šapalauti link sraunių rėvų...
Bet sykį prisėdau krante ir stebėdamas vandens paviršių pamačiau šalimais tekančioje stiprokoje srovėje besipliuškenančius šapalus. Mėčiau masalus į tą tėkmę. Nieko. O kada pabandžiau pratraukti voblerius ramiame vandenyje – iš karto sekė kibimas. Keista, juolab taip nutiko per patį vasaros karštymetį, tačiau tai yra faktas. Ir, pasikartosiu, tokių vietų toje upės atkarpoje yra keletas, visos jos šalia viena kitos, labai panašios, o plačiaburniai kibo tik ten, kur vanduo vos judėjo.
Bet čia jau kraštutinumai, nors juos reikia paminėti. O šiaip šapalų galima rasti visame upės ruože, jei jų ten yra apskritai. Šie plėšrūnai – pakankamai mobilūs ir keisti maitimvietes gali labai greitai.
Tarkim, anksti ryte jie užkandžiaus kur nors ties upės iškyšuliu prie žvirgždėto, retomis žolėmis apaugusio liežuvio, kur 2 m gelmė staiga mažėja iki 0,5 m sėkliaus. Tačiau dieną išplauks pasiganyti į upės viduryje esančią giloką rėvą arba dar labiau priartės prie kranto ir sulįs į tankius vandenžolių sąžalynus vos 0,3 m gylyje.
O vakare vėl grįš į rytinius plotus arba užkandžiaus jau minėtose ramumose. Parašiau abstrakčiai, tačiau labai panašiai ir yra. Esmė ta, kad esant itin saulėtai ir šiltai dienai plačianugariai kaip ir visos žvynuotosios pasitrauks į srovę arba (ir) elgsis visiškai priešingai – plauks į neįtikėtinai seklias vietas.
Staiga atvėsus orams šapalai rinksis giliau, maitinsis irgi jau ne vandens paviršiuje, ne viršutiniuose jo sluoksniuose, bet kur nors „žemiau vidurio“. Be to šapalų dislokaciją veikia vandens lygis, kuris upėse nuolatos svyruoja.
Na, ir be abejonės gerai žinomos šapalams patinkančios vietos: rėvos, jei tiksliau, tai būtų priešrėviai ir užrėviai, gerai jei yra bent šiek tiek augalijos, dar stambūs vieniši rieduliai, dambos (vėlgi priešdambiai ir uždambiai), patiltės ir panašiai.
Tęsinys kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
