Šapalų žūklė, kai ateina gegužis. Antra dalis
Šapalai – baikštūs ir atsargūs, todėl jų gaudymą komplikuoja tai, kad matydami meškeriotoją plačiaburniai negriebs masalo. Nesakau, kad pabėgs išvydę spiningautoją, jie gali netgi toliau maitintis gaudydami nuo paviršiaus vabzdžius, tačiau vilioklio nieku gyvu neįsiūlysi.
Aišku, nekalbu apie smulkius šapaliukus, kurie griebia voblerius ir sukriukes kitąsyk lyg išprotėję, turiu omenyje nuo pusės kilogramo egzempliorius. Netgi gaudant dugninėmis stambūs plačianugariai paprastai geriau kimba ant tos, kuri pastatyta toliau nuo meškeriotojo arba tada, kai pastarasis nubėga, tarkim, į mašiną kavos atsigerti.
Kita vertus, gaudant natūralios kilmės masalais juos įmanoma prisivilioti jaukinat, bet spiningaujant užmestas vobleris ir plačiaburnių akiratyje šmėžuojantis žvejys bus du neatsiejami dalykai, kurie sukels šioms žuvims įtarimą, kad tas į maistą panašus plaukiantis daikčiukas gali būti ano bemojuojančio rankomis gyvo padaro spąstai. Gal per daug vaizdžiai čia bandau išreikšti mintį, bet esmė jos maždaug tokia.
Dar kadais išbandžiau taktiką, apie kurią neseniai rašė Aidas Juška. Beje, jis man tada ir patarė taip spiningauti. Imi batoną, mėtai į vandenį gabalėlius tarsi gaudytum plūdine. Arba barstai iš skardinės konservuotus kukurūzus. Ir toje vietoje spiningauji toli nelakstydamas. Kartais tai tikrai pasiteisindavo. Tik bėda – stambus šapalas išbaido savo brolius. Tuomet jau tenka apleisti žūklavietę, neprisišauksi plačiaburnių net jaukindamas. Po valandos grįžti ir vėl žuvauji...
Mažesnėse upėse, kurių krantai tankiai apaugę medžiais, krūmais, kada spiningautojas apsirengęs neryškiais drabužiais, ant kranto nesiruošia šokti, dainuoti ar verstis kūlio, šapalus galima nesunkiai sugundyti ir visai šalia kojų. Tačiau plačiose upių atkarpose, kur pakrantės yra „nuogos“, plačiaburniai pabirę toli nuo krantų seklumose, gaudyti juos iš tiesų problemiška. Žinoma, įsibridusio meškeriotojo žuvys taip nevengia, kaip stovinčio sausumoje, dabar kitu būdu jų netgi nepasieksi.
Bėda ta, jog ne visi žvejai moka teisingai braidžioti. Visų pirma reikia žiūrėti į savo bei meškerės šešėlį, o tai reiškia, kad artėjant iki šapalų teks vengti, kad tamsios dėmės neužkristų jiems ant galvų. Tokią poziciją reikės pasirinkti ir spiningaujant. Taip pat derėtų bristi prieš tėkmę, o ne pasroviui, nes tekantis vanduo neša ne tik drumzles (tai nėra blogai), bet ir labiau į vieną pusę perduoda garsus. Suprantama, kad bilsnojimas į akmenis, taškymasis skubant kuo greičiau užmesti masalą nieko gero neduos.
Gaudymo vobleriais technika
Be abejonės, spiningavimo technika priklausys nuo žūklės sąlygų ir konkrečių voblerių modelių. O jų daugybė...
Vienas iš būdų suvilioti šapalus pasirodys, švelniai tariant, keistokas. Kalbu apie voblerių plukdymą. Įsivaizduokit: užmeti masalą ir įtempęs valą paprasčiausiai jį plukdai pasroviui. Šapalas dažnai (iki pusės kibimų!) tiesiog griebia tekštelėjusį į vandenį vobleriuką. Kas jam ten pasivaidena, sunku pasakyti, nebent įkritęs į vandenį grambuolys, nes šie vabzdžiai gegužį pradeda masiškai skraidyti.
Kažkodėl kitų vilioklių jis tokiu momentu nečiumpa, nors irgi pasitaiko, kad vos užmetus užkimba ant lengvų sukriukių, bet labai jau retai. O voblerius atakuoja taip staigiai, kad spiningautojas net nespėja susigaudyti kas įvyko ir, suprantama, laiku pakirsti.
Kadangi nedidelių modelių trišakiai kaip taisyklė irgi yra smulkūs, o crank tipo – juo labiau, plačiaburniai retai kada pasikerta patys. Tiesiog pajunti smūgį, kartais stiprų timptelėjimą, bet žuvis pasprunka. Nors kartais ir pasikerta, bet tada, jei gaudai plonu valu, gali nutraukti masalą.
Man taip yra buvę, nes kitąsyk tikslingai šapalus spiningauju monofilamentine gija. Jus stebina? Na, tebūnie, kiekvienas turi savo metodiką. Laimei, kad spiningas liaunas, tad plačiaburnio staigius išpuolius sušvelnina – būtent pirmieji šapalo smūgiai ir būna stipriausi. Bet jau nukrypstu nuo temos...
Taigi, jei šapalas negriebė tik nusviesto masalo, kas, kaip minėjau, pasitaiko dažniau nei gaudant kitas žuvis, galima jį išprovokuoti atakai plukdant vilioklį vandens paviršiumi. Jei leisi vobleriui plūduriuoti tiesiog vandenyje, vargu ar plačiaburnis juo susidomės. Kad priplauks ir bakstelės nosimi – nebus jokia naujiena, tačiau kažin ar ims ryti.
Tačiau jei masaliuką (tai paprasti iki 3,5 cm dydžio modelis) vis pajudinsime įtemptu valu, imituosime nukritusio į vandenį vabzdžio spurdėjimą, galimybių, kad plėšrūnas čiups vilioklį yra visai nemažai. Suprantama, kad tam reikalui galima naudoti tik plaukiančiuosius voblerius ir tik labai nedidelius. Bėda ta, jog tokie masalai prastai užsimeta, gerai, kad juos įmanoma bent jau plukdyti.
Paprastai didelėse upėse taip gaudau tik įsibridęs, o mažose galima bandyti laimę ir nuo kranto. Nors ir Neryje esu plukdant voblerius tokiose vietose pagavęs šapalų, bet tada reikia paieškoti, kur šios žuvys glaudžiasi prie kranto skardžio, paprastai tai būna ties nusvirusiomis į vandenį karklų šakomis ir staigesniu upės posūkiu.
Deja, taip spiningaujant sudėtinga pakirsti. Ir ne tik todėl, kad, kaip jau sakiau, maži vobleriai turi smulkius trišakius, o šapalai – plačias gerkles, bet dar ir dėl tos priežasties, kad plačiaburniai vilioklius atakuoja kažkaip kitaip, kitu kampu ir dažnai sunku nuspėti pakirtimo momentą.
Šapalų spiningavimas nuo vandens paviršiaus traukiant voblerį niekuo iš principo nesiskiria nuo kitų žuvų žūklės tokiu būdu. Esminis dalykas – vesti masalą taip, kad jis sukeltų upės paviršiuje savotiškus „ūsus“. Vėlgi tai pajėgia daryti tik nedidelė dalis modelių, kurie, kaip ir anksčiau minėtieji, yra plaukiantieji ir nyra nuo kelių iki keliolikos centimetrų gylio.
Gali pasirodyti, kad su giliau neriančiais (turiu omenyje voblerius „iki keliolikos centimetrų“) šio manevro neįmanoma atlikti, bet juk kalbu apie plaukiančiuosius modelius. Tad reguliuojant jų vedimo greitį ir keldami aukštyn spiningo viršūnę galime priversti vilioklius plaukti gerokai sekliau, nei jų maksimalus panirimo gylis. Netgi su dar giliau neriančiais įmanoma tai padaryti. Žodžiu, šitokie manevrai – technikos ir įrangos (reikia ilgesnio koto) reikalas.
Na, o pats spiningavimas nėra kažkuo ypatingas – paprasčiausiai sukama ritės rankenėlė ir stengiamasi masalą traukti vandens paviršiumi. Plačiaburniai labai mėgsta atakuoti taip vedamus masalus, jie niekada nepalieka abejingi viliokliams, jei tik tuo metu maitinasi vandens paviršiuje.
Nors kitąsyk būdami ir gerokai giliau nepatingi pakilti į viršutinius vandens sluoksnius, kadangi pasižymi itin gera rega. Beje, tiesiog būtina akcentuoti, kad spiningavimas tokio tipo masalais (brėžiančius „ūsus“ vandens paviršiuje) yra labai efektyvus žvejojant naktimis.
Nereikia galvoti, jog kone visi plaukiantieji vobleriai tinka minėtam pravedimo būdui. Tiesiog kalbėjau apibendrindamas, nes iš tiesų šiam žaidimo stiliui yra gaminami specialūs modeliai su dideliu kampu žemyn palenktais plačiais liežuvėliais (SSR versijos), kas ir įtakoja panirimo gylį bei tą nepakartojamą judesių braižą, ir tik nedidelė dalis kitų voblerių gali tokiems masalams prilygti savo galimybėmis.
Specializuoti modeliai dažniausiai yra burbulo formos, kartais šiek tiek suploti iš šonų, todėl jų virpesiai tankūs arba (ir) smarkiai išreikšti, kas leidžia nuo minėtų „ūsų“ vandens paviršiuje susidaryti ryškiai bangelei.
Sėkmingai šapalai žvejojami ir viduriniuose vandens sluoksniuose. Skamba gal kiek miglotai, nes žūklavietė nelygi žūklavietei ir vienur gylis gali siekti vos 0,5 m, o kitur – visus 2–3 m. Tačiau šįsyk reikėtų orientuotis į maždaug iki 0,5 m gylio neriančius masalus.
Šapalų žūklei žemiau vandens paviršiaus jau reikia didesnės žvejo išmonės. Jei pirmuoju atveju mes turėjome trūkčioti voblerius imituojant įkritusį į upę vabzdį, antruoju – pakako juos tiesiog traukti išlaikant tam tikrą traukimo greitį, tai šiuo ir sekančiu atveju prisieina atlikti daugiau manevrų.
Visų pirma taip yra todėl, kad nematome kas dedasi po vandeniu ir tiksliai nežinome ar plačiaburniai domisi mūsų masalais. Antra – dabar jau yra galimybė (ne vien galimybė, tačiau ir būtinybė) spiningauti su įvairių tipų modeliais kas liečia jų kūno formas (crank, shad, minnow) bei plūdrumą (plaukiantieji, skęstantieji, neutralaus plūdrumo).
Priklausomai nuo formos ir plūdrumo tipo, galimos įvairios traukimo variacijos. Kažkokių specialių, orientuotų tik į šapalų viliojimą aš, atvirai pasakius net nežinau, tiesiog vedame masalus taip, kaip reikalinga jų tipui atsižvelgiant į konkretų modelį bei žvejybos sąlygas.
Tarkim, neutralaus plūdrumo minnow mes tvičinguojame, nes kitu atveju toks vobleris galbūt nė nedirbs. Tuo pat metu skęstantįjį crank traukiame palyginti greitai net ir dideliame gylyje, kadangi pastarasis masalas kitu atveju grims į dugną ir kabinsis už žolių, akmenų, paprasčiausiai tinkamai nežais užprogramuotame jam gylyje. Visgi ir čia mano favoritais yra plaukiantieji crank, kuriuos galima traukti lėtai, o žais masalai vis tiek išraiškingai, kas dažnai labai patinka šapalams.
Vienas iš geresnių būdų sugundyti plačianugarius, yra giliai įsibridus panardinti voblerį pasroviui toli nuo savęs ir leisti juo žaisti stipriai upės tėkmei. Po kelių minučių, jei nėra kibimo, patraukiame masalą artyn metrą, du ar tris ir vėl laukiame kol srovė (pabrėšiu – įtempus valą!) judina vilioklį. „Burbuliukai“ smarkiai virpa ir lėtoje eigoje, todėl net vidutinės tėkmės jėgos pilnai pakanka masalo žaidimui...
Apie šapalavimą giliau neriančius vobleriais parašysiu kada nors vėliau, sušilus vandeniui tai yra ne taip aktualu. Kita vertus, gero – po truputį.
Romualdas Žilinskas
