Šamų gaudymas dugnine. Žūklės taktika
Šamus, kaip ir visas žuvis, be abejo, geriausia žvejoti jau išbandytose vietose, kadangi meškeriotojas žino, kuriame duobės krašte yra šiekštynas, kur galima patiekti masalą, kad užkibtų ilgaūsis, į kurią pusę leisti jam plaukti kovos įkarštyje. Nežinomus plotus derėtų dar prieš žūklę ištyrinėti.
Geriausiai tokiai žvalgybai tinka echolotas, tačiau tada būtinai prireiks valties. Kitu atveju bent jau pasvaidykite svarelį be kabliuko, kad nors truputį orientuotumėtės situacijoje. Gaudydami šamus nuostolių vargu ar išvengsite. Kai kuriose vietose yra prinešta tiek kliuvinių, kad žvejams tikrinant masalą ar dėl kitų priežasčių permetant meškerę, beveik kiekvieną sykį tenka nutraukti sistemėles ar bent jau kabliukus, svarelius. Įžvalgesni meškeriotojau iš anksto pasiruošia jau surištų atsarginių pavadėlių. Užkibęs šamas pakelia svarelį nuo dugno (ne visada), ir jis tada nekliūva už akmenų ar nuskendusių rąstigalių. Kita vertus, gramzdą galima pririšti prie plonesnio nei pavadėlis valo – būsite apsidraudę visapusiškai: kada užkibs plėšrūnas arba kai teks tik išsitraukti masalą.
Nors ir nelabai gili bei plati būtų duobė, kurioje gyvena šamas, visgi joje yra tam tikrų vietų, kur plėšrūną daugiau galimybių suvilioti. Šamai turi tam tikrus nuolatinius išplaukimo iš savo buveinės maršrutus, jie linkę pasirinkti tuos pačius plotus ir medžioklei. Jei nekinta aplinkos sąlygos, oras, ilgaūsių maitinimosi laikas ir plaukymo keliai taip pat mažai keičiasi. Beje, tai galima pasakyti ir apie kai kurias kitas žuvis, tarkim, vėgėles, lynus. Štai kodėl viena iš trijų užmestų dugninių gali visą dieną nešti sėkmę, o ant kitų niekas nekibs.
Nežinau kodėl, bet žvejai retai išnaudoja šį ilgaūsių įprotį. Tie, kurie nuolat žuvauja tose pačiose vietose, tai žino ir masalą pateikia, kaip jiems diktuoja ankstesnė praktika. Bet neseniai atvykę meškeriotojai dažniausiai arba beveik visada užmeta vilioklį ir ramiausiai sėdi, laukdami šamo kibimo. Ilgaūsis gal ir užkibtų, jei plauktų pro šali, deja, jis pasirinko visai kitą kryptį ir iš savo buveinės išplaukė užkąsti priešinga, nei guli ant dugno jam užmesti masalai.
Kas dažniau žvejojo šias žuvis dugnine, tikriausiai pastebėjo vieną dalyką – labai dažnai plėšrūnai užkimba vos užmetus meškerę. Ir tik kai kurie ilgaūsiai pagriebia vilioklį po ilgo laukimo. Todėl vargu ar našiau žuvauti trimis ar keturiomis dugninėmis sėdint ir tikintis manos iš dangaus, nei turėti vieną ir ją maždaug kas pusvalandis vis permesti į kitą vietą. Nors šamų uoslė ir labai gera, tačiau srovėje tarp šiekštų jie gali nerasti siūlomo skanėsto, jei neužtiks jo prieš pat savo nosį. Žinoma, jei tenka žuvauti vietose, kur itin daug kliuvinių – esi priverstas užmesti masalą taip, kaip diktuoja vietos sąlygos ir laukti viliantis sėkmės.
Jei gerai išsišifravote dugno reljefą ir galite išvengti didesnių nuostolių, ilgiau nei pusę valandos vienoje vietoje masalo laikyti nerekomenduočiau. Nebijokite dažniau svaidyti netgi sunkių svarelių ir didelių masalų – šamas nelabai bijo triukšmo. Pagal kai kuriuos mokslinius duomenis, jis netgi teigiamai reaguoja į tekštelėjimus vandenyje. Porą šamų (tiesa, nestambių) esu pagavęs tuo metu, kai tik užmečiau masalą ir dar nespėjau padėti meškerės. Atrodė, jog plėšrūnas tiesiog suskubo į tą vietą, kur pliaukštelėjo nukritęs svarelis. Tik nepagalvokite, kad norint privilioti ilgaūsį, reikia prieš tai į žūklavietę primėtyti akmenų. Tai, žinoma, būtų tikra nesąmonė.
Kada žūklavietės dugnas yra pakankamai lygus, verta kas dešimt ar penkiolika minučių vis patraukti masalą į save. Nedaug – metrą ar du. Toks manevras padeda ir kai šamo kibimai būna silpni. Ilgaūsiai taip pat kartais gali būti drovūs (atsiprašau, neaktyvūs) ir masalą ragauti jo nerydami. Taip atsitinka žvejojant sliekais arba tada, kai jūsų žuvelė būna nebegyva – ji tiesiog prisitvojo į vandens paviršių. Jei jaučiate, kad kažkas bando ragauti masalą, bet taip jo ir nepraryja, patraukite vilioklį keliolika centimetrų į save. Kartais tai suveikia teigiamai – veikiausiai plėšrūnas mano, kad jo pajudintas grobis nori sprukti ir jį tvirtai sugriebia.
Netiesa, kad norint sužvejoti šamą, jį būtina gaudyti tik sutemus. Naktį labai suaktyvėja smulkūs šamukai, o didieji ilgaūsiai neprasčiau kimba ir pavakariais arba anksti rytais, kartais netgi per patį vidurdienį. Pastarasis atvejis gana dažnas tada, kai kaupiasi didelė audra. Šamai, kaip ir unguriai, labai teigiamai reaguoja į tokį oro pasikeitimą, nors žvejui atrodo, jog staigiai krisdamas slėgis net spaudžia pakaušį, o vandens telkinys atrodo lyg negyvas – nė vienos žuvelės pliauštelėjimo, paviršius ramut ramutėlis, vėjas visiškai nurimęs...
Geras oras šamams yra ir lietus. Bet ne tas, kuris pliaupia per audrą ir čiurkšlėmis čaižo upės paviršių. Tinkamiausias – užsitęsęs arba trumpalaikis krapnojimas, kurį visi vadina „vasaros“ lietumi. Oras tada neatvėsta, kaip būna kilus audrai, vėjas neplėšo medžių, nekelia bangų, tik tiek, kad apsiniaukę, lašnoja, bet tvanka vargu ar sumažėja.
Tačiau kaip bebūtų, geriausias laikas vilioti ilgaūsius yra valanda ar dvi prieš sutemstant iki pat vidurnakčio. Na, o tas metas, kai saulė jau nusileidus, bet dar pakankamai šviesu – išskirtinis. Nesugalvokite tuo metu gerti kavą ir kimšti sumuštinius, geriau sėdėkite šalia meškerių viskam pasiruošę, nes kai žiebs!
Romualdas Žilinskas
