Salačių šventė

Mano spininginė įranga visada „kovinėje“ parengtyje. Šio žvejybos būdo privalumas – nei tau galvą sukti dėl natūralių masalų, nei jaukus gamintis – čiupai kotą, kelias dėžutes su vobleriais, blizgėmis ar guminukais ir pėdini prie Neries, iki kurios eiti viso labo trys minutės.

Aišku, galima važiuoti į kitas vietas, tarkim, prie Nemuno, Nevėžio ar dar kur nors, tačiau tokiais neplanuotais atvejais – tai vienintelis variantas. Jis geras dar ir tuo, kad jei nekibs ar tiesiog nusibos, visai nebūtina „žegnoti“ iki nukritimo vandenį – apsisukai ir vėl sėdi namie, gali pailsėti ir bandyti laimę vėliau.

Visgi lėkti prie vandens lyg akis išdegęs nemėgstu. Išsiraivau, išgeriu kavos, dar kartą pasitikrinu masalų arsenalą, maunuosi bridkelnes ir po kelių minučių jau stoviu prie vandens. Kaip ir sakiau, truputį lašnoja, vis dar tebešilta, kas nebūdinga nei metų, nei paros laikui, bet būtent toks oras nuteikia optimistiškai. Taip todėl, jog pastarąsias dienas buvo gana vėsu, o rudenį šylant orui žuvys visada sukrunta. Ir tada nesvarbu – tamsu ar šviesu, lyja ar saulė žibina.

Kadangi dar net nebrėkšta (beje, švis pavėluotai, juk apniukę) svaidau ryškiaspalvius voblerius. Tokiomis žūklės sąlygomis gerai salotiniai, citrininiai, vaiskiai rausvi, oranžiniai, o dar geriau – jei jie yra truputį fluorescuojantys.

Tačiau minėtos spalvos ir šiaip jau tamsoje pakankamai gerai matosi, pakanka, kad būtų taip nudažytos voblerių nugarėlės ar (ir) papilvės, ant šonų ryškėtų minėtų spalvų akcentai (nebūtinai), o patys šonai tinka ir metalo spindesio arba pieniškai balti. Tai – naktinė klasika, kuri kitąsyk gerai ir smarkiai apniukusiomis dienomis, ypač kada vanduo drumstas.

Nors ankstyvas rytas, šilta (beje, tas krapinimas iš dangaus jau baigėsi), tačiau upė, kas šįmet įprasta, atrodo tarytum mirusi. Visgi ne faktas, jog žuvys visiškai pasyvios, o gal jos maitinasi šiek tiek giliau. Čia aš taip galvoju, kadangi svaidau masalus į juodą vandenį bene porą valandų, bet tuščiai. Visgi ne visai aklai, nors nematau, o tik jaučiu, kur vobleris krenta į vandenį, nes vieta žinoma iki skausmo. Reikia bandyti kiek giliau neriančius masalus.

Ak, taip, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu nusitaikęs į salačius arba šapalus, su savimi prigriebiau tris dėžutes masalų. Kadangi spiningas iki 18 g užmetimo svorio, ilgas, jis tinka žvejoti ir visai smulkiais bei lengvais masaliukais, bet puikiausiai galiu užmetinėti ir iki 25 g vilioklius – tai amerikietiškų kotų privalumas – galimas vadinamasis viršvoris.

Valo irgi „nenusistorinau“, mano akimis, toks yra universalus – 0,10 mm arba PE 0,4 pagal japonų numeracija. Pavadėlis, suprantama, iš fluorokarbono, jo diametras – 0,23 mm, irgi pakankamai visapusiškas gaudant tiek salačius, tiek šapalus, nors kilograminė lydeka lengvai perkąstų. Tačiau čia lydekos užkimba retai, o jei taip ir nutinka, tai tik smulkios, nes stambios aštriadantės į palyginti seklų ir sraunų vandenį nesiveržia.

Tačiau į ką labiau koncentruotis, nes jau ne vasara, kuomet salačiai čiumpa šapalinius „burbuliukus“ ir ne vėlyvas ruduo, kada šapalai apžioja 7 cm ar didesnį voblerį? Dabar reikėtų konkretesnių masalų, kurie orientuoti tik į kažkurią žuvų rūšį. Nors gal ir ne – sakysim, 5 cm dydžio iki 1,8 m neriantis Rapala Count Down rudens pradžioje tiks ir stambiam plačiaburniui, ir smulkesnių žuvelių pasigviešusiam salačiui.

Kaip tik prieš eidamas žvejoti įsimečiau į masalinę vakar dažytą ir jau išdžiūvusį tos serijos voblerį. Nuspalvinau jį labai ryškiu citrinos spalvos laku, o nugarą ir kelis brūkšnius šonuose padariau „šaltybarštinius“. Šapalai tokį spalvinį variantą gal ir ne itin garbina (bet nespjauna, ne), tačiau aukšlių siaubams jis net labai prie širdies. Ir būtent prietemoje. O dabar „pasikelsiu“...

Jau antrąsyk užmetęs pajutau smūgį – žiebė salatis. Panašiai gali smogti ir šlakis arba nedidelė lašišaitė, juo labiau, kad žuvauju atitinkamai nudažytais vobleriais, tačiau tai jau būtų išskirtinis atvejis.

Patikėkit, šiose vietose gaudau daugiau nei pusšimtį metų. Nesakau, kad to niekada neįvyko, visgi nuo pat žiočių Neryje Kauno miesto ribose lašišažuvės kažkodėl užkimba itin retai – jos čia paprasčiausiai nesustoja. Toks įspūdis, kad atplaukusios iš Nemuno karališkos žuvys kuo greičiau šauna aukštyn upe.

O juk čia irgi yra rėvų, yra ramesnių gilesnių vietų, yra ir vidutinio gylio vientisos srovės ruožų – žūklaviečių pasirinkimas įvairus, kai kurios jų lyg ir atitiktų šlakių ir lašišų poreikius, bet ne... Stabteli pailsėti šios žvynuotosios jau Jonavos prieigose – matyt, galop vis tiek išsikvepia.

Žodžiu, žaidžiu su tuo salačiu neilgai, gal kokias penkias minutes, nors savo įpratimu įvykių negreitinu. Ištraukęs laimikį, žiūriu, kur ir kaip įsmigęs kabliukas. Įsikirtęs apatinis trišakiukas, bet gana giliai gerklėje, reiškia, kad masalą plėšrūnas atakavo iš apačios. Atvirai pasakius, griebė jį vos nusviedus, veikiausiai vobleris dar net nespėjo gerai „užsigilinti“.

Visgi faktas, jog salatis kilo iš gelmės į vidurinius vandens sluoksnius – maitinasi ne prie pat paviršiaus. Aišku, paveiksluoju, nes kitaip kuo iliustruočiau savo rašliavas. Gerai, kad užsidėjau ant fotoaparato tinkamesnį prietemai objektyvą (jau ėmė brėkšti), o tai nuotraukos būtų „išplaukusios“.

Gal kad ne vaiski diena, gal kad pavargęs, bet salatis smarkiai nesimuisto ir leidžiasi fotografuojamas įvairiais rakursais. Paprastai būna keblumų – nenoriu žuvies labai kankinti, bet ji juk nesupranta, jog man tereikia, kad kelias akimirkas ramiai pagulėtų ar labai nesiblaškytų traukiama šalia kranto.

Kita vertus, žvejoju negalvodamas, kur geresnė vieta fotografavimui, būna, kad išsitraukiu įsibridęs tarp nendrių ar ties stačiu skardžiu, na, bet skaitytojams tokių dalykų aiškinti gal neverta – ne visi norės suprasti. Po fotosesijos pamatuoju ir pasveriu – 61 cm ir apie 2,5 kg. Vis neprisiruošiu nusipirkti tikslesnių svarstyklių, bet šitų privalumas – itin kompaktiškos.

Jau visai prašvito, jei tai galima vadinti prašvitimu, nes rytas vis tiek toks murzinai pilkas. Puiku, kad ne itin vėjuotas, o tai leidžia bandyti ir lengvesnius plaukiančiuosius voblerius. Aš amžinai eksperimentuoju, man paprasčiausiai patinka, be to galiu lyginti masalų kibumą. Aišku, galbūt tas salatis užkibo tik todėl, kad pataikiau užmesti jam panosėje, o gal čia plėšrūnų yra ir daugiau. Pusvalandį vagoju vandenį atsisiųstais naujais vidutiniškai giliai neriančiais balzinių voblerių modeliais, tačiau perniek.

Šauna mintis, jog veikiausiai pasirinkau ne itin tinkamą žūklavietę. Žuvis masalą čiupo toli nuo rėvos – ten, kur vandens srautas suvienodėja, rimsta, voblerį atakavo iš apačios. Galimai salačiai jau pajuto rudens alsavimą ir tolsta nuo sraunumų. Kad vanduo vėsta, net aš jaučiu su keturių sluoksnių bridkelnėmis. Nors jis ir nebuvo šįmet arbatos temperatūros – ne tokia vasara. Tad užteko poros vėsesnių naktų ir Neris jau gyvena rudeniu.

Nužingsniuoju truputį toliau pasroviui į kitą žūklavietę. Čia į krantą remiasi pusiau apsemtas nendrynas (tenka labiau įsibristi), upė teka kiek lėčiau, vos sūkuriuoja, gilesnė. Bandysiu vibus. Labai srauniose akmenuotose rėvose tokie masalai gal ir gerai salačiams, bet nelabai gerai žvejui – pristabdysi betraukdamas vibą ir sudie... Šita vieta tokių akibrokštų nežada, bent jau vizualiai.

Ir vėl mėginu naujesnius man modelius. Pradedu nuo Lucky John asortimento. Nevardysiu visų šios firmos vibų, jų yra ne viena ir ne dvi serijos, trumpindamas straipsnį pasakysiu tiek, kad užkimba dar vienas salatis.

Beje, ant to Lucky John Pro VIB 58 10 g modelio (turiu omenyje spalvą), kuris yra Salmo internetinės parduotuvės puslapyje kaip „titulinis“ ir dar su užrašu „kibi kaina“. Ir kaina kibi, ir pats kibus – įrodė... Aišku, fotografuoju laimikį, tačiau nematuoju, nesveriu, akivaizdu, kad žuvies dydis beveik nesiskiria nuo anksčiau sužvejotos.

Kadangi salatis čiupo aptakesnį ir labiau šapalams bei lydekoms tinkamą vibą (pagal formą, nes spalva – taip, ji jau tikrai iš salačių asortimento), mėginu dar vienus tos rūšies masalus – Megabass CUTVIB 55 HW. Nusipirkau, nes patiko spalvos ir dar (juoksitės) to masalo išsižiojusi gerklė – masalas tarsi nekalta, nustebusi „žuvelė“.

Brangoki šie vibai, bet dirba labai gerai. Tačiau tai, kas atrodo man puikiai, gali kitaip atrodyti plėšrūnams – tuo įsitikinau šimtus kartų. Pasitaiko, kad masalas (nesvarbu, kokios rūšies) taip gražiai animuoja, taip natūraliai, kad regis, negalėtų nesuvilioti žuvų. Bet nesuvilioja...

Turiu tris spalvinius variantus, tad pradedu nuo labiau egzotinio. Yra juk racijos, prieš tai salatis atakavo ryškų, nors vėliau susidomėjo natūralaus apipavidalinimo. „Egzotika“ nepasiteisina. Bandau dar ir tviskantį geltonu metalu, bet šitą neilgai – jis skirtas saulėtam orui, o šis rytas ne toks. Galiausiai imu natūralaus dažymo, jei taip galima išsireikšti. Su pastaruoju masalu dirbu ilgiau, galop surizikuoju traukti darydamas didesnes pauzes. Op...

Ne, ne kliuvinys, bet ir vėl salatis. Pasitąsau standartines penkias minutes ir parsivedu į krantą trečią panašių gabaritų tos rūšies plėšrūną.

Aš „apšalęs“, kalbu atvirai. Jei tai būtų Nemune – nieko nuostabaus, bet čia, kuomet tris savaites ligi tol nei vieno nesugundžiau – kažkas neįtikėtino. Ir dar beeksperimentuojant, kada upėje nesimato jokio žuvų sukelto raibulio. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad po to penkias žvejybas masalus salačiams siūliau irgi be rezultatų. O dabar – kaip tais senais beveik neatmenamais laikais...

Romualdas Žilinskas