Salačiai ir vobleriai: masalų – daug, o gerų – tik keletas
Kadangi salačių gaudymo sezonas faktiškai ant nosies, o straipsniai apie jų gaudymą susilaukia ypatingo dėmesio, tęsiu tą temą ir toliau. Juk reikia pasiruošti iš anksto, nes (veikiausiai tuos, kurie nežvejoja šių žuvų, smarkiai nustebinsiu) kai kurių voblerių ar spiningų modelių nėra pirkti jau dabar. Tiesą sakant, jie iš parduotuvių dingo netgi prieš mėnesį ar du, ir tai tik dar sykį įrodo, kad gėlųjų vandenų lašišos, kaip mes kartais vadiname salačius, pas mus yra labai populiarus spiningavimo objektas.
Mūsų vandenyse (nebūtinai tik upėse, rastume šių plėšrūnų ir kai kuriuose tvenkiniuose, pratekančiuose ežeruose) salačių nėra jau tiek mažai, jų populiacija tikrai ne apverktinoje būklėje, kaip vaidenasi kai kuriems meškeriotojams. Ir tai ne mano nuomonė, tačiau ichtiologinių tyrimų rezultatai, kuriems visiškai pritariu.
Dar daugiau – pasakysiu atvirai, kad prieš kokius dvidešimt metų mano pagautų salačių laimikiai buvo gerokai kuklesnį nei dabar. Kodėl? Nes nemokėjau tų žuvų tinkamai gaudyti, o ir masalų asortimentas tuomet buvo nepalyginamai menkesnis.
Todėl puikiai suprantu „stresuojančius“ – šie plėšrūnai nėra labai lengvai sugundomi, nors iš pirmo žvilgsnio jų žūklė atrodo gana paprasta: meti kuo toliau ir trauki kuo greičiau. Tačiau ji paprasta, kuomet nespiningauji, o žiūri you tube arba facebook skaičiuoji kitų žvejų pagautas žuvis. Norint „atmušti ranką“, nors gal veikiau susidėlioti reikiamą informaciją iš savo praktikos į galvą, reikia ne metų, ne penkerių, vargu ar užteks ir dešimties.
Kintant metams keičiasi skonis
Žinau, ką sakysite: tai kodėl salačiai tada nekimba, nors žvejojama „topinėse“ salatinėse vietose? Kodėl nusipirkti brangiausi japoniški vobleriai, kuriais dar pernai kiti žvejai sėkmingai gundė rudnugarius, šįmet jų nevilioja? Čia tas pasakymas būtų gal net ne vien apie save, o apie kitus panašius spiningautojus iš to paties rato.
Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti sudėtinga, kadangi atsakymas turi net kelias sudedamąsias. Visų pirma, šįmet yra ne pernai ar užpernai ir aplinkos sąlygos gali smarkiai paveikti bet kurios rūšies žuvis, o salačius – juo labiau, nes jiems reikalingos specifinės vandens telkinių vietos. Tarkim, upė juntamai nuslūgo ir plėšrūnai apleido buvusias geras žūklavietes, veikiausiai rėvas. Tačiau jie niekur nedingo – susirado kitus plotus, kur ir toliau sau sėkmingai maitinasi.
Antrasis faktorius glaudžiai susijęs su pirmuoju, nes galimai salačiams buvę „topiniai“ masalai dabar atrodo visiškai „neskanūs“. Nieko keisto – turbūt naujose žūklavietėse yra didesnis ar mažesnis gylis, greitesnė arba lėtesnė tėkmė, šviesesnis ar tamsesnis dugnas, skaidresnis ar drumstesnis vanduo ir taip toliau, ir panašiai.
Reikia turėti omenyje, kad, pavyzdžiui, šįmet vandens lygis labai žemas, tad netgi likę įprastiniuose plotuose salačiai gali geriau kibti ne ant voblerių, kurie niro, tarkim, iki 1,2 m gylio, tačiau ant tų, kurių panirimas bus iki vieno metro, jų pravedimas irgi turėtų būti kitoks. O tai veikiausiai bus ir kitos serijos vobleriai. Gal, negarantuoju, o kol kas tik spėlioju.
Man sunku visa tai tiksliai apibūdinti žodžiais, manau, kad supratote, ką noriu pasakyti. Todėl faktas – kasmet tarsi „atkrenta“ dalis masalų, bet už tai randama naujų. Jei užsiciklini spiningauti tik anksčiau buvusiais kibiais, jei spiningauji naudodamas tik tą pačią pravedimo techniką ir naudoji tą pačią gaudymo taktiką, gali smarkiai nusvilti. Aš tikrai neperdedu, nes būna metų, kuomet salačiai gerai kimba tvičinguojant voblerius, bet pasitaiko, jog kur kas geriau čiumpa traukiamus vienodai ir lėtai. Aišku, tai priklauso ir nuo konkrečių masalų modelių.
Puikiai atsimenu, kaip prieš maždaug penkiolika metų kokius tris sezonus iš eilės be konkurencijos gaudant salačius Nemune ir Neryje buvo Duel Aile Magnet modeliai. Taip pat menu, kuomet net stambūs salačiai (beje, ir sezono pradžioje, ir rudenį) gerai kibo siūlant 44 mm dydžio Yo-Zuri L-Minnow voblerius, neatsisakydavo ir didesniosios 66 mm jų versijos.
Kartais išbandau tuos masalus ir dabar, bet... Nežinau, kas nutiks šįmet, tačiau, pasikartosiu, duodu galvą nukirst, kad kai kurie „favoritai“ bus nustumti į „užribį“. Ir dar žinau, kad kadais buvę kibūs vobleriai vėl „iššaus“. Kada – sunku pasakyti, gal šitą sezoną, gal kitą...
Jei taip nenutiks, visiškai realu, jog ims dominuoti kiti pernykščių masalų spalviniai variantai. Regis, pokyčiai nedideli, nes salačiai bet kokiu atveju labiausiai domėsis vobleriais su blizgančiais metalu šonais arba bent jau dažytais balta, perlamutro spalva. Tačiau net ir toks nedidelis nukrypimas turės įtakos jų laimikiams.
Pavyzdžiui, Nemune bus labiau priimtini blizgantys geltonai ir su juodomis nugaromis, o ne tviskantys baltu metalu su mėlynomis nugaromis. Neryje – priešingai, o Jūroje ir Šventojoje – dar kitaip. Tai irgi priklauso nuo jau minėtų aplinkos sąlygų konkrečiame vandens telkinyje, nuo oro, nes galbūt bus labai vėjuoti metai arba be galo ramūs, o gal dangus bus dažniau apniukęs, bet ne giedras. Žvejys paprastai sumuoja viso sezono rezultatus ir iš to daro metines išvadas.
Galiu ir pavardyti...
Rimtas spiningautojas turi visą dėžutę, jo nuomone, gerų voblerių salačiams, kur rasi ne du ar tris pernai kažkuriame vandens telkinyje pasitvirtinusius spalvinius variantus, bet kokį tuziną tos serijos vilioklių – ten bus skęstančių, plaukiančių ir neutralaus plūdrumo, įvairesnio panirimo gylio, skirtingų dydžių voblerių, jei, suprantama, tokie gaminami.
Jis žino tai, ką dabar rašau ir yra apsidraudęs visiems įmanomiems scenarijams. Be abejo, tie masalai, kurie ir anksčiau buvo geri (čia labiausiai akcentuočiau plūdrumą, panirimo gylį), sudarys didžiąją asortimento dalį, tačiau spalvinių variantų tikrai turės didelį pasirinkimą ir masalus keis atsižvelgdamas į vandens skaidrumą bei apšvietimą (paros metą, debesuotumą).
Daugelis, jei ne absoliuti dauguma spiningautojų neatkreipia dėmesio į, jų nuomone, smulkmenas. Pavyzdžiui, jie žino, kad dabar kibus vobleris yra N firmos su tamsiai mėlyna nugara, baltu metalu blizgančiais šonais ir oranžine papilve. Tačiau netgi toji tamsiai mėlyna spalva turi atspalvius, nes gali būti vos žalsvesnė ar juodesnė, o tai – jau skirtumas.
Baltas metalas gali tviskėti šiek tiek gelsvai, melsvai ar dar kažkaip ypatingai. Oranžinė spalva būna labai ryški, bet jei geriau įsižiūrėsime, pamatysime ir blankią oranžinę. Tai yra detalės, kurios kitąsyk bus esminės, dėl ko kibo ar nekibo salačiai. Nors ne tik jie...
Aš taip sakau dėl to, kad kai kuriuos kitus, mano galva, perspektyvius voblerius stengiuosi irgi pasirinkti kiek įmanoma panašesnius, o jei tokių nėra, tuomet persidažau. Kartais salačiai čiumpa masalus vien todėl, kad jie yra tam tikrų spalvinių variantų, o žaidžia tik daugmaž panašiai.
Tačiau ne visada spalva nulemia masalo kibumą, ji gali būti tik papildomas faktorius. Tuomet jau tenka eksperimentuoti kitoje plotmėje – ieškai voblerių, kurie turi panašų panirimo gylį ir animacijos braižą. Be abejo, dar tenka dėmesį kreipti į pravedimo techniką, bet aš jau grįžtu prie to, ką minėjau.
Skaitai komentarus ir matai, kas kam rūpi. O rūpi vos du dalykai: kur ir kuo gaudyti salačius. Jei dabar vietoje nuotraukų sudėčiau smulkų Lietuvos upių žemėlapį ir sužymėčiau varnelėmis, kur šiuo metu kimba šitos žuvys, dar pridėčiau konkrečių voblerių nuotraukas, kurie geriausi konkrečiose žūklavietėse, net neabejoju, kad tai būtų mano populiariausias kada nors rašytas straipsnis. Deja, gali būti, kad ir paskutinis, nes vietinių arba nuolat besilankančių tose vietose žvejų būčiau paskelbtas „už įstatymo ribų“.
Visgi kai kuriuos voblerius galiu paminėti, nes tai vieša paslaptis ir nemanau, kad kažkas dėl ims ant manęs griežti dantį. Pavyzdžiui: ZipBaits Rigge Flat, ZipBaits Rigge, Pontoon21 Gaga Goon, Pontoon21 Bet A Minnow, Pontoon21 Dexter Minnow, Pontoon21 Cablista, Rapala CountDown, Duo Ryuki, Lucky Jon Basara, Lucky John Minnow X, Smith Cherry Blood, Shimano Cardiff ML Bullet...
Ir tai toli gražu ne visi vobleriai, kurių galite ar gal jau nebegalite (elementaru, juk sakiau – jie išpirkti) įsigyti pas mus ir kurie patinka salačiams. Kita vertus, išvardijęs eilę voblerių nenurodžiau tikslių jų modelių, nes dauguma šių masalų būna kelių panirimo, plūdrumo versijų, skirtingų dydžių. Ir tai gali būti esminiai faktoriai, kurie lems, griebs tuos masalus salačiai ar ne. Kaip ir metų laikas...
Dar daugiau – jei vienų voblerių modeliai salačiams patinka didesni, tai kitų priešingai – mažesni. Skirtingose upėse gali būti ir skirtingi prioritetai, gaudant aktyviai medžiojančius ir nusileidusius giliau salačius irgi reikės kitokių voblerių. Bandysi laimę, pavyzdžiui, su tokiu pačiu, bet didesniu ar mažesniu, kitaip neriančiu, ne to plūdrumo modeliu – pražilsi, kol plėšrūnas jį panorės atakuoti.
O kur dar tinkami spalviniai variantai! Tad faktiškai aš čia nieko doro nepasakiau net ir įvardijęs masalus, netgi priešingai – dar labiau supainiojau norinčius žinoti voblerių pavadinimus. Spiningaukite ir visas praktines žinias galiausiai susisteminsite, jei iki to laiko (deja, toks variantas tikrai kada nors bus), rudnugariai plėšrūnai nepakeis savo įnorių.
Pabaigai norėčiau priminti, kad ne laiku ar ne taip, ne to dydžio pagautas ir į krūmus įmestas arba į maišą įgrūstas salatis pagal nuobaudų įkainius įkainuotas 240 eurų. Jei pridėsime su tokia žūkle susijusius kitus pažeidimus, tarkim, gaudymą draudžiamoje vietoje ar žūklę be bilieto ir panašiai, toji suma gali padvigubėti, gresia ir įrankių konfiskacija. Tad prieš žvejodami darsyk persiskaitykite Mėgėjų žvejybos taisykles.
Romualdas Žilinskas
