Ruduo, velkė ir minnow vobleriai. Pirma dalis
Kuomet rudenį oras staiga atvėsta, dangus apniunka ir nakties bei dienos temperatūra susilygina ir termometro stulpelis nepakyla aukščiau 10 °C, telkinių pakrantės ištuštėja – meškeriotojai kurį laiką daug rečiau rodosi prie vandens. Turiu omenyje konkrečiai šiuos metus, kai į vasarą panašus rugsėjis per porą dienų tapo tipiniu lietuvišku spaliu. O tokį žvejų „išnykimą“ įtakoja dvi pagrindinės priežastys.
Pirmoji netgi nesusijusi su žūkle – žmogaus organizmas paprasčiausiai nespėja taip greitai adaptuotis prie pakitusios aplinkos ir žmogui pasidaro pernelyg šalta. Aš sakau labai rimtai, nes tokia pati oro temperatūra, tarkim, sausio mėnesį būtų miela ir maloni.
Antroji priežastis – žuvys į šias permainas reaguoja taip pat, jei ne dar smarkiau, nes jos juk yra šaltakraujės. Todėl kurį laiką, paprastai tai trunka ne ilgiau nei savaitę, kone visų žvynuotųjų kibimas aprimsta, nes vanduo vėsta lygiagrečiai su oru. Galbūt išskyrus lašišinių žuvų, šiuo atveju gali būti net priešingas variantas, bet jos, kaip ir jų gaudytojai į straipsnio temą neįeina.
Tad jei žmogus stengiasi kuo mažiau būti gryname ore ir sėdi po darbo namuose ar kavinėje, tai žuvys lenda į tokias vietas, kur irgi yra bent kiek šilčiau. O šilčiau būna gelmėje.
Taip yra, jei kalbėčiau apskritai, nes rašydamas šį straipsnį žvilgteliu į meteorologų pateiktus duomenis ir matau įdomų dalyką – vanduo Nemune ties Druskininkais ir Birštonu skiriasi 1,5 °C. Ir tai daug, kadangi toji pereinamoji riba tarp vasaros-rudens pradžios ir tikrojo rudens, mano manymu, būna ties 15 °C vandens temperatūros atžyma. Kaip tik tuo metu, kada rašau šį rašinį, Nemune ji laikosi tokiame diapazone. Noriu pasakyti, kad jei upėje ties Druskininkais ar Nemajūnais žvynuotosioms dar pakankamai šilta, tai šalia Birštono (beje, tai bus jau Kauno marių aukštutinė dalis, tačiau ne Nemunas) jau nelabai.
Ir tai gali turėti nemenką įtaką žuvų koncentracijai, kibimo intensyvumui, žūklaviečių, masalų pasirinkimui. Nors, aišku, kol publikuosiu straipsnį, vanduo dar labiau atvės, žuvys bei žvejai prie kritusios aplinkos temperatūros adaptuosis, todėl šitos pastabos bus aktualios nebent kitais metais.
Nemuną aukščiau Kauno HE paminėjau neatsitiktinai, nes tai turės ryšį su tolimesniu pasakojimu kitose rašinio dalyse, kadangi kalbėsiu apie velkiavimą tose vietose. Bet apie visus žūklės nuotykius – vėliau, o dabar noriu aptarti trolingui skirtus masalus.
Kada crank užleidžia pozicijas minnow
Dar, regis, visai neseniai, tuo laikotarpiu, kurį pavadinau „vasara-rudens pradžia“, lydekos, sterkai ir ypač šamai dažniausiai susigundydavo ant agresyvesnių shad arba net labai smarkiai virpančių crank tipo voblerių. Ypač šamai. Kodėl išskyriau paskutiniuosius grobuonis irgi yra dvi priežastys.
Visų pirma – ilgaūsiai turbūt labiausiai iš visų mūsų plėšriųjų žuvų labiausiai mėgsta agresyviai judančius masalus. Antroji priežastis – šamai yra šiltamėgiai ir labiau bei pirmiau už kitas žuvis pajunta tikrojo rudens alsavimą, todėl stengiasi kuo intensyviau maitintis iki atvėstant vandeniui. Dar prieš savaitę jie puikiai kibo velkiaujant, tačiau dabar – lyg kas gerkles jiems būtų užkišę...
Lydekos, sterkai, ešeriai, kaip sakiau, kelias dienas ar savaitę irgi pailsės, bet vėliau vėl ims normaliai maitintis. Visgi vėstant vandeniui, savo kibumą praras ilgaliežuviai crank tipo vobleriai, nuo spalio pabaigos ar lapkričio pradžios veikiausiai prasčiau žuvis ims vilioti ir giliai neriantys shad modeliai. Tačiau nereikia galvoti, kad visi trolingui skirti ar bent jau tinkami (čia yra šioks toks skirtumas) minnow vobleriai bus vienodai geri, nes ne vien voblerio tipas apsprendžia jo agresyvumą.
Jei imtume nagrinėti velkiautojų naudojamus minnow tipo voblerius, pamatytume, kad pagrindinis jų identifikacinis parametras (ištęsta kūno forma) ne visada nulemia tokio modelio žaidimo braižą. Mes dažniausiai manome, kad minnow masalas dirbs labai vangiai, jo judesių amplitudė bus nedidelė, virpesiai tankūs, tačiau nesmarkiai išreikšti. Iš tiesų visa tai būdinga tik negiliai neriantiems tokio tipo vobleriams, nors ir čia galimos išimtys.
Mažiau agresyvūs minnow tipo vobleriai paprastai yra tie, kurie nesmarkiai judina tik savo galinę (uodeginę) kūno dalį. O patys vangiausi šio tipo modeliai, kurių nukrypimai nuo tiesiosios labai menki, plaukia tarsi slysdami vandeniu, ne tiek virpėdami, kiek vos judėdami į šonus lyg kokios mažai gaubtos vartiklės.
Visiškai atšalus vandeniui, Nemuno (kaip ir kitų vandens telkinių) plėšrūnės vis dažniau pirmenybę atiduoda minnow vobleriams, o kuomet būna ne itin nusiteikusios užkandžiauti, joms įsiūlyti pasiseka neišraiškingai dirbančius tokio tipo masalus.
Taip pat gerokai pakinta ir kibiausių masalų spalvinė gama. Jei dar rudens pradžioje natūralių spalvų modeliai viliojo plėšrūnes esant tik tam tikroms oro sąlygoms, tai dabar jie tapo pagrindiniais bet kokiu oru. Išimtiniais atvejais „suveikdavo“ truputį ryškesni, dažniausiai žalsvais, „prigesintais“ oranžiniais ar gelsvais šonais masalai, bet ir tai tik šviesiomis saulėtomis dienomis, kurių nuo rudens vidurio reta. Antroje rudens pusėje dominuoja masalai su baltais, pilkšvais, matinio balto metalo spalvos šonais. Jų pilveliai irgi ne tokie ryškūs oranžiniai, geriau netgi tokie patys, kaip ir šonai arba tamsiai raudoni. Masalų nugarėlės – įvairių atspalvių mėlynos, tamsiai žalios, juodos, rudos, violetinės. Visa tai būdinga „šaltiems“ spalvų tonams.
Keletas geresnių giliavandenių modelių
Ilgaliežuviai minnow, kurių panirimo gylis prasideda nuo 2 m ir daugiau, dažniausiai juda pakankamai agresyviai. Vėlgi, kaip mes tą agresyvumą įsivaizduojame. Jei masalas nesikrato visu kūnu, kaip, pavyzdžiui, visiems gerai žinomi šamų viliokliai Yo-Zuri 3DS Crank DD F ar Bomber Fat A, nereiškia, kad jis yra mažai agresyvus. Minnow tipo vobleriams stipriai išreikštus judesius suteikia ir dar viena savybė – jų kūno išlinkimas.
Paimkime, kad ir Yo–Zuri Crystal Minnow Deep Diver voblerius. Niekam net nekils kitokia mintis – taip, tai yra tipiniai minnow, kas, beje, atsispindi ir tų vilioklių pavadinime. Tačiau neapsigaukite, nes šie modeliai, o ypač didieji, kurių ilgis 11 ar 13 cm, neria ne tik giliai (trolinguojant atitinkamai 5–6 m ir 7–8 m), bet juda reta, itin akcentuota amplitude, papildomai dar ir linguodami visu kūnu. Todėl tokia animacija tikrai ne ką prasčiau juntama žuvų šonine linija labai dideliu atstumu, negu crank voblerių virpesiai.
Aš čia, suprantama, naudoju trafaretines frazes, kalbant paprasčiau – šiuos modelius galima priskirti jei ne prie labai agresyvių, tai bent jau vidutiniško agresyvumo ir, lyginant su kai kuriais shad modeliais, savo virpesių intensyvumu bei išraiška pastaruosius netgi pranoks.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra voblerio liežuvėlio forma bei jo atlenkimo kampas. Kadangi giliai neriančiuose ilgaliežuviuose modeliuose liežuvėlis paprastai būna atlenktas nesmarkiai, tuomet didžiausią reikšmę voblerių žaidimui turi liežuvėlio forma. Priminsiu, kad kuo didesnis liežuvėlio atsilenkimo kampas, lyginant su masalo kūno išilgine ašimi, tuo agresyvesnis masalas, atsilenkimo kampas įtakos dar ir panirimo staigumą. Žodžiu, modeliai su plačiais liežuviais virpės smarkiau, nei turintys ilgus, bet siaurus liežuvėlius.
Yra čia ir daugiau niuansų, kadangi nevienodai judriai žais vobleriai, turintys, plačius tiesius ar plačius truputį gaubtus į vidų liežuvėlius, ir panašiai. Galimas ir dar vienas variantas – galbūt masalai judės vienodai judriai (išties, kaipgi tą judrumą išmatuoti?), bet ne taip pat, nes skirsis bendras animacijos braižas.
Labai geras pavyzdys būtų trolingistų itin mėgstami Bandit firmos vobleriai. Jei pažiūrėsime į du giliavandenius modelius Bandit Generator ir Bandit Walleye Deep, jie pagal kūno formą, liežuvėlį bus identiški. Panirimo gylis, masalų dydžiai irgi tokie patys, o 1,5 g masės skirtumas vargu ar jausis paėmus šiuos voblerius į rankas, nors įtakos žaidimui visgi turės. Pasakysiu tiek, kad velkiautojai abu modelius vertina daugmaž nevienodai. Tiksliau – žuvys, nes neretai pasitaiko, kad jei jos kimba ant Bandit Generator, tai Bandit Walleye Deep lieka šiapus borto, arba priešingai. Galbūt tai lemia ir spalviniai variantai, tačiau neatmetu prielaidos, jog papildomi pusantro gramo sunkesnius voblerius daro mažiau agresyvius.
Čia panašiai, kaip tos paties modelio plaukiančiosios, neutralaus plūdrumo ar skęstančiosios versijos, kur identiškų masalų svoris skiriasi labai nežymiai, bet to pakanka, kad vieni būtų judresni už kitus. Tačiau apie Bandit Generator ir Bandit Walleye Deep planuoju parašyti atskirą straipsnį, nesiplėsiu.
Bandit ir Bomber vobleriai (faktiškai tai ta pati mergelė, tik kita suknelė, esu apie tai rašęs, nesikartosiu) sudaro bene didžiąją dali mano velkiavimui skirtų masalų arsenalo, tai buvo ir pirmieji vobleriai, kuriuos kažkada įsigijau trolingui. Kaip klasikinį ir itin universalų derėtų paminėti Bomber Deep Long A modelį. Jo mažesnioji 8,89 cm dydžio modifikacija – itin kibi, tai masalas, kuriuo gali suvilioti bet kurią plėšrūnę nepriklausomai nuo jos rūšies faktiškai visuose vandens telkiniuose. Puikūs ir didesnieji 11,4 cm šios serijos vobleriai, jie kaip tik „įsipaišo“ į dabar aprašomų masalų kategoriją, nes nyra beveik į 8 m gylį.
Kadangi jau įsivėliau į masalų aprašinėjimą, nesiblaškysiu. Be minėtų ir gerai žinomų trolinginių Yo-Zuri, Bandit ir Bomber voblerių, man dar imponuoja Pontoon21 Panacea Long Marauder modelis. Jis yra 125 mm ilgio bei 28 g, panirimo gylis – daugiau nei 6 m, o velkiaujant su plonesniu valu tam tikromis sąlygomis jį galima panardinti dar bent metru giliau. Visgi tokių gelmių, kaip Bandit vobleriai nepasieks, bet to ne visada ir reikia.
Tai pakankamai agresyvus masalas, pagal kūno formą iš principo yra Bandit ir Bomber modelių analogas vos platesniu, masyvesniu ir labiau gaubtu liežuvėliu. Bet turi ir esminį skirtumą – ne tris, tačiau du kabliukus, beje, itin aštrius ir tvirtus. Veikiausiai dėl tų dviejų trišakių ir gal dėl kitų minėtų detalių (beje, yra sunkesnis) šis modelis juda kitaip. Jo judesių kreivė platesnė – spiningo viršūnę masalas krato ypač išraiškingai.
Nuo kai kurių voblerių aš specialiai nusegu tris kabliukus ir tvirtinu du didesnius – pirmą ir trečią. Taip elgiuosi todėl, jog ištįsusiems vobleriams trys kabliukai, mano akimis, parenkami pernelyg smulkūs, nei to paties dydžio modeliams du kabliukai. Ir kartais vien dėl to didelės plėšrūnės prastai pasikerta arba nusipurto betraukiant, atlenkia kabliukus. Tiesa, šiuos „patobulinimus“ darau retai, kadangi vobleriams dėl to gali labai ryškiai pakisti animacija, kas neigiamai atsiliepia jų kibumui. Nors būna ir priešingas variantas, bet tokius dalykus išsiaiškinu tik žuvaudamas.
Pagal panirimo gylį visus minnow modelius veikiausiai nurungs Mann’s Strech 15+ ir Mann’s Strech 20+ vobleriai, kuriais devyniais atvejais iš dešimties gundysis stambios lydekos. Šią firmą žvejai labiau žino kaip silikoninių masalų gamintoją, tačiau ji siūlo ir labai kibius voblerius velkiavimui.
Esu įsigijęs nemažai abiejų modifikacijų masalų, pirmieji pasiekia 9 m, o antrieji nunyra net iki 11 m gylio. Anksčiau juos gamino iš balzos, turiu dar ir senųjų modelių, dabar parduodami yra plastikiniai. Didesnio skirtumo lyg ir nejuntu, visgi „medinukai“ man mielesni ir gal (negarantuoju) truputį kibesni. Trišakius siūlyčiau šiems masalams pakeisti išsyk. Bent jau senesniesiems balzos modeliams, vidutinio dydžio lydekas jie laikys kuo puikiausiai, bet jei užkibs tikrai stambi aštriadantė arba šamas, tada negarantuoju...
Reikėtų dar paminėti ir Cotton Cordell Wally Stinger, kuriuos naudoja retas velkiautojas. Net nežinau kodėl, nes tai irgi pakankamai universalūs giliavandeniai minnow, kuriais visai sėkmingai žuvaudavau ir šiltesniu metų laiku. Beje, itin agresyvūs. 9 cm dydžio modeliai pasiekia didesnį nei 6 m gylį, didesnieji 12,1 cm – paneria iki 8,5 m.
Kol kas minėjau giliai ar net labai giliai nyrančius voblerius, jais paprastai trolinguoju Kauno mariose, nes Nemune tokių gelmių nerastum. Tačiau aukštutinė marių dalis, arba kitaip žemesnė Nemuno atkarpa esanti priešais Kauno HE, yra irgi pakankamai gili. Ten unikalios žūklavietės velkiavimui, kadangi tai – nei upė, nei tvenkinys, kažkas tokio tarpinio. Šiuo metų laiku tuose vandens plotuose ima rinktis lydekos ir sterkai, nes, vėstant Nemunui, leidžiasi žemyn ir ieško gilesnių vietų žiemojimui.
Apie konkrečias žūkles pasakosiu straipsnio tęsinyje.
Romualdas Žilinskas
