Ruduo, velkė ir minnow vobleriai. Antra dalis
Retas žvejys pirkdamas įrangą ar masalus taupo pinigus. Žinoma, visada geriau mokėti už tą patį daiktą mažiau nei daugiau, tačiau meškeriotojo psichologiją šiuo atžvilgiu perpratau puikiai – jei jis yra įsitikinęs, kad, tarkim, vienas ar kitas masalas yra kibus šiandien, tai trūks plyš jį tuojau pat ir turi įsigyti, nesvarbu, kiek bekainuotų
Beje, įvairios vizualinės, aprašomosios reklamos žvejį veikia gerokai mažiau nei akivaizdžios, kuomet žūklautojas tokio masalo kibumu įsitikina betarpiškai, t. y. žuvį pagauna pats arba mato, kaip sekasi žvejoti šalia stovinčiam meškeriotojui. Visgi tai liečia labiau patyrusius žvejus, kadangi naujokai puikiai „kimba“ ir ant pirmos rūšies reklamų.
Dar vienas pastebėjimas – daug ką pradedančiajam žūklautojui reiškia firmos pavadinimas ir gaminio kaina. Turiu omenyje, kad jo supratimu, jei vilioklis (spiningas, valas, bet kas) gerai žinomos firmos ir kainuoja daug, net nekyla abejonių, jog tai puikus daiktas. Dažnai taip ir būna, tačiau tikrai ne visada.
Žvejybiniai lobiai iš Maxima lentynų
Kadangi tęsiu straipsnį apie velkiavimą, tam žūklės būdui skirtus voblerius ir prabilau apie pinigus, reikėtų pasakyti, kad trolinginiai modeliai nėra patys brangiausi. Jų kainos paprastai mažesnės nei, pavyzdžiui, tvičingavimui pritaikytų voblerių. Ir tai veikiausiai lemia šių vilioklių konstrukcijos, kadangi velkiaujant atkrenta vienas svarbus dalykas – masalo nereikia toli sviesti.
Kaip žinia, įvairūs patobulinimai vobleriams, kurie leidžia tuos vilioklius užmesti dideliais atstumais, turi nemažai įtakos jų kainoms. Prie to prisideda ir visokios neutralų plūdrumą palaikančios ar ypatingus judesius trūkčiojant suteikiančios sistemos. Velkiaudamas vobleriu daug nepavarijuosi, nes jis traukiamas paskui valtį, todėl tenka pasikliauti praktiškai vien jo „įgimtais“ judesiais.
Aišku, galima traukti voblerį paskui valtį lėčiau ar greičiau reguliuojant laivo greitį. Taip pat kartais racijos turi velkamo masalo patrūkčiojimas (beje, ritmiškas), tuo daug kartų įsitikinau praktiškai. Bet tai smulkmenos, lyginant su tuo, kokius „viražus“ su viliokliais gali atlikti spiningaujantys krante.
Tiesa, nesusilaikysiu nepasišaipęs – paprastai vobleris traukiamas greičiau nei lėčiau, nes kuo didesnį plotą apiplauksi, tuo daugiau galimybių suvilioti žuvį (čia ne aš taip sakau). O vilioklio trūkčiojimas, spiningo laikymas rankoje... Na, bet juk tai vargina, geriau kateryje patogiai atsisėdus po skėčiu alaus skardinę atsikimšti.
Teisus buvo kažkada Gintaras Nauckūnas, kuris teigė, jog gerai paieškojus galima rasti pigių kiniškų masalų (paprastai 1–2 modelius iš viso kokios nors nežinomos ar tiesiog nevertinamos firmos arsenalo), kurie savo kibumu maloniai nustebins. Savo atradimais bičiulis pasidalija ir su manimi, todėl tokiu būdu dar labiau praplečiu velkiavimui skirtų masalų kolekciją.
Menu, vienais metais lydekas nuo pat sezono pradžios iki vėlyvo rudens Kauno mariose sėkmingai gaudėme tik Gintaro atrastais vobleriais, kurie tuomet gylėjo Maxima lentynose. Marių aštriadantėms galėjai siūlyti brangiausią „amerikietį“ ar „japoną“ – jos nusisukdavo, bet minėtus pigius modelius čiupdavo be problemų. Labai nereklamavome šitų masalų, juolab perdažyti vobleriai įgijo kitokią išvaizdą, suprantama, pakeitėme ir prastus trišakius – abejoju, ar juos kas atpažintų. Beje, tie viliokliai neretai „iššauna“ ir dabar, todėl užima labai garbingą vietą mano masalinėje.
Esu minėjęs galbūt net ne kartą, kad Gintaras kartais išperka visus vienoje žūklės prekių parduotuvėje esančius atpigintus ir „nurašytus“ kaip nedirbančius voblerius, juos perdaro, perdažo ir labai sėkmingai tais masalais žvejoja. Įdomiausia, kad kiti žvejai niekur tokių negali rasti – suprantama, šie masalai tokiu atveju analogų neturi.
Bet čia jau kiek kita tema, dabar kalbu apie voblerius, kurių nereikia kažkaip ypatingai tobulinti, na, nebent kiekvieno žvejo supratimu galima perdažyti, jei nerasite tinkamo spalvinio varianto.
Ne vien mano draugas, kuris, reikia pasakyti, yra visa galva už mane labiau patyręs velkiautojas, randa pigių kibių voblerių. Gal prieš dvylika metų nusipirkau Mikado firmos Narrow ir Sheriff modelius. Tiesą sakant, man iš karto krito į akis abu šie masalai. Visų pirma, ieškojau būtent naujų minnow tipo voblerių, o jie, bent jau vizualiai buvo tokie, kokių ir norėjau. Žodžiu, nusprendžiau, kad bus vieni iš tų vangesnių, kas yra gerai gaudant šaltame vandenyje.
Kada katalogai meluoja
Jau pirmoje žūklėje ant vieno iš naujųjų voblerių velkiaudamas Nemune žemiau Kauno pagavau nedidelį sterką, o ant kito – 1,5 kg lydeką. Pradžia visai nebloga ir paprašiau, kad iš Klaipėdos, kur tuo metu juos pirkau, atsiųstų dar keletą skirtingų spalvų masalų. Viso jau turėjau šešis voblerius – po tris abiejų serijų.
Po kelių dienų kartu su Gintaru Nauckūnu išplaukėme į gerai žinomas vietas Nemune netoli Veliuonos. Negaliu pasakyti, kad gerai kibo, bet negaliu ir peikti tos dienos žūklės. Dabar nė nepamenu, ką mes tada pagavome (kad Gintaras sužvejojo lydeką – tai tikrai, berods, ir man tąsyk pasisekė), esmė ne tame. Parodžiau bičiuliui naujus masalus ir po vieną iš kiekvienos serijos padovanojau – tegul bando, jis geresnis velkiautojas, pareikš savo nuomonę. Tiesa, daviau Gintarui voblerius dar prieš pradedant žūklę. Nesileisiu į ilgus išvedžiojimus, pasakysiu tik, kad rytas tada buvo visiškai „tuščias“ ir mes ilgai negalėjome rasti kibių vilioklių.
Kuomet iš po debesų išlindo saulė, iš karto pakeitėm masalus į ryškesnius (vanduo dar buvo pakankamai šiltas). Gintaras kaip tik ir užmetė dovanotąjį Mikado Narrow. Čia reikėtų nedidelio intarpo trumpai nurodant šio masalo charakteristikas. Pagal Mikado katalogą jos yra tokios: voblerio ilgis – 12 cm, svoris – 16 g, panirimo gylis – 2,4 m spiningaujant ir 5,7 m velkiaujant, tipas – skęstantysis, agresyvus.
O dabar pasakysiu, ką aš pamačiau išbandęs Narrow modelius. Visų pirma, jei šitie vobleriai yra agresyvūs, tuomet aš esu Seimo pirmininkas. Iš tiesų netgi traukiant prieš stiprią tėkmę masalai juda platoka, tačiau neišraiškinga amplitude, virpa nesmarkiai ir aš tikrai neįžvelgiu čia jokio agresyvumo.
Beje, kuomet pirkau šiuos masalus, jo man ir nereikėjo. Jau netgi plika akimi matosi, kad toks modelis negali būti agresyvus – nors jo siauras liežuvėlis į apačią išplatėja (tai tikrai didina virpesių dažnį), bet masalo kūnas yra ištęstos šeivos formos be jokio nugaros išlinkimo, pilvo įdubimo, žodžiu, kone simetriškas, jei žiūrėtum pagal išilginę kūno ašį. Net teoriškai tokie masalai negali žaisti smarkiai virpėdami.
Vėliau, gaudydamas Nemune aukščiau Kauno marių, kur reikėdavo giliau neriančių voblerių, išsiaiškinau ir tikrąsias šių voblerių panirimo ribas. Tada, gaudant su Gintaru, mums pakako 3,0–3,5 m gylio, tad naujus masalus teko atleisti nuo valties visiškai nedaug netgi plaukiant prieš tėkmę, kad jie neartų dugno. Be to naudojau gana storą (0,20 mm) pintą giją, jau gerokai atšerpetojusią, dėl ko ji didino voblerio plūdrumą. Vėliau išsiaiškinau, kad Narrow traukiamas prieš srovę su 0,16 mm pintu valu pasiekia nuo 4,0 iki 4,5 metro, pasroviui gali nunirti iki 5,0 metrų. Ir ne daugiau.
Jei pastebėjote, neparašiau tikslaus panirimo gylio, nes vienur paminėjau „nuo – iki“, o kitur – tik „iki“. Esmė tame, kad dabar kalbu apie velkiavimą Nemune aukščiau Kauno marių arba, kaip pasakytų ichtiologai – aukštutinę Kauno marių dalį. O čia velkiavimas turi tam tikrus niuansus, kadangi voblerių pasirinkimą pagal panirimo gylį arba galvakablių svorį, jei gaudai ant guminukų, gali gerokai įtakoti HE šliuzai. Kuomet jie atidaromi smarkiau – padidėja tėkmė ir tada voblerį galima panardinti giliau tiek traukiant prieš tėkmę, tiek pasroviui. Kada šliuzai paliekami tik budinčiu režimu, žvejoji lyg kokiame ežere.
Kita vertus, vieta vietai nelygi, nes vienur (juk nematai kas po valtimi dedasi) tėkmė gali būti didesnė, kitur mažesnė, galbūt visiškai nedaug, tačiau kartais to pakanka, kad kažkoks vobleris nepasiektų norimo gylio. Arba būna atvirkščiai – tenka trumpinti valo atkarpą, kad masalas neartų dugno.
Įdomus dar vienas dalykas. Aš nekalbu apie šituos voblerius konkrečiai, tačiau apie visus tokio tipo masalus ir nesvarbu kokios firmos jie bebūtų. Gal kam pasirodys keista, tačiau gali būti taip, kad du identiški vobleriai ners nevienodai giliai. Suprantama, nežymiai, gal trisdešimt centimetrų, iki pusės metro, bet visgi... Ir nesvarbu, pagaminti iš balzos ar plastiko, nesvarbu, kokio bus plūdrumo. Norite – tikėkit, norite – ne, tačiau tai yra faktas.
Tačiau grįžkime prie bandomų naujų voblerių. Minėti „neatitikimai“ tikrai nesumenkino šių masalų mano akyse. Ir ne tik mano. Vos Gintaras pradėjo traukti gelsvą žaliakuprį Narrow, iš karto sulinko spiningas. Ne gigantė, bet daugiau nei 2,5 kg sverianti lydeka teigiamai įvertino naująjį masalą.
Prisipažinsiu, kad aš buvau smarkiai nusivylęs. Ne, ne vobleriu, bet paprasčiausiai pagalvojau, kad gal bičiuliui reikėjo atiduoti kitą panašų, kurį pasilikau sau – sodrios geltonos spalvos su raudona nugarėle modelį. Na, tik nereikia – kiekvienas mano vietoje taip pat mąstytumėte.
Beje, šito spalvinio varianto aš gana ilgai negalėjau „pramušti“. Po to visgi sužvejojau vieną lydeką, bet ir vėl visą eilę žūklių gaudžiau tuščiai. Galiausiai neištvėriau ir masalo nugarą nuspalvinau rudai, o papilvę nutepiau šviesiu kreminiu nagų laku. Ir iš karto teigiamas rezultatas – po perdažymo pagavau 1,5 kg ir 1,8 kg sveriančias lydekas.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
