Ratlinais šapalus ir salačius
Nedideli iki 7 cm dydžio rattlin tipo masalai neretai sugundo šapalus. Įdomu, kad šių žuvų dažniau pagaudavau būtent didelėse upėse, o ne tikrose šapalinėse. Dar viena anomalija – šapalai dažniausiai ratlinus griebdavo atviruose vandenyse toli nuo kranto, kur, rodos, jiems nėra patys palankiausi medžioklės plotai, juolab dažniau ant šių vilioklių kibdavo vasaros pabaigoje, rudenį.
Pagal visas teorijas šapalai itin noriai čiumpa agresyvius crank tipo voblerius. Taip yra iš tiesų, nes daug metų spiningaudamas juos pastebėjau, kad įvairūs „burbuliukai“, lenkti modeliai, kurie judėdavo itin agresyviai, sulaukdavo didžiausio šapalų dėmesio.
Ratlinai savo žaidimo braižu net labai skiriasi nuo pastarųjų masalų, nes jie virpa kitaip (sakyčiau, kad ne itin agresyviai), jų judesiai kitokie ir šiuo atžvilgiu labiau primena cikadas. Na, bent jau jei lyginsime su minėtais klasikiniais nedideliais crank vobleriais. Tiesa, ratlinas ratlinui nelygus, tačiau tą jau esu minėjęs kituose straipsniuose. Bet faktas – šapalai šiuos vilioklius griebia gana noriai.
Atviruose upių plotuose gaudyti šapalus nelabai sudėtinga, bet tam tikrų niuansų yra. Visų pirma, čia ratlino virpėjimo dažnį lemia ne tik tai, kokiu greičiu jį trauksime, bet ir kokiu kampu upės tėkmės atžvilgiu.
Šapalauju maždaug taip: metu masalą skersai srovės, leidžiu jam kelias sekundes skęsti po truputį atleisdamas valą, o paskui imu monotoniškai sukti ritės rankenėlę. Traukiu vilioklį vidutiniu greičiu (tai abstrakti sąvoka, bet kaip kitaip paaiškinti?) vis lėtindamas tempą.
Esmė tame, kad masalas plaukia puslankiu ir kuo toliau, tuo labiau jį veikia dar ir upės tėkmė, tad, norint išlaikyti vienodą darbinį ritmą ir atitinkamą horizontalę, reikia į tai atsižvelgti. Galiausiai visiškai nustoju sukęs ritę ir kelis metrus leidžiu ratlinui žaisti tik veikiamam upės srovės. Paprastai tuo metu dažniausiai ir sulaukiu kibimo.
Tiesa, reikėtų pasirinkti ir atitinkamą vietą. Turiu omenyje ne tik tokią, kur galima rasti šapalų, tačiau kad būtų patogu ir spiningauti. Taigi, reikalingas kranto vingis, įlankos galas, o tinkamiausias tokiam žūklavimui didesnis iškyšulys. Geriausiai tam tinka Nemuno dambos, ten, beje, pasitaiko itin stambių šios rūšies egzempliorių. Gaudau tiesiog nuo dambos „galvos“, rattlin masalą metu skersai upės srauto.
Dar vienas įdomus dalykas. Kadangi vaikščioti nuo dambos prie dambos vargina, dažnai vienoje vietoje išbandau kelis masalus. Nors jie būna labai panašios formos, tokio pat dydžio, gal tik spalva kiek skiriasi, tačiau tam tikrą dieną žuvims patinka tik vienas iš jų. Kartais atakuoja ir kitus, bet neužtikrintai – „bumsi“ ir niekaip neįmanoma žuvų pakirsti.
Tokiu atveju pakeičiu modelį ir sulaukiu sėkmės arba... visai nustoja kibti. Lydekos mažiau išrankios, ešeriai irgi ne tokie kaprizingi, bet šapalai ir salačiai itin dažnai pasirenka kokį nors tai dienai „topinį“ modelį. Nors, aišku, žuvaudamas ratlinais visada labiausiai turi tikėtis lydekos, kalbu taip todėl, kad net šapalaujant mažais modeliais neretai užkimba ir aštriadantės.
Negaliu atsistebėti, kaip keletą metų iš eilės Kauno žvejai sėkmingai gaudė salačius rattlin tipo viliokliais. Ne todėl, kad būtent šiais masalais, bet dėl to, jog tai buvo visiškai netipiški salatiniai ratlinai – nei spalvos, nei forma, nei valo tvirtinimo kilpelė neatitiko, mano supratimu, šiuos plėšrūnus viliojančių tokio tipo vilioklių. Beje, apie valo tvirtinimo kilpelę.
Kas yra spiningavęs cikadomis, tikriausiai žino, kad kuo arčiau jos priešakio išdurta skylutė valui tvirtinti, tuo sekliau ji neria ir ne taip agresyviai virpa. Gamintojai neretai cikadose išgręžia dvi ar net tris skylutes, kad žvejys pats pasirinktų masalo panirimo gylį ir žaidimo braižą.
Rattlin masalai turi tik vieną įtaisytą kilpelę, bet reikėtų atkreipti dėmesį į jos padėtį. Kuomet ji yra arti vilioklio priekio arba net būna pritvirtinta „ant nosies“ – tuo sekliau jis žais. Paprastai prie ratlino formos (bet ne visada) derinama ir kilpelės padėtis. Taip yra todėl, kad sekliai neriantys šio tipo masalai ir yra skirti paviršiuje plaukiojančioms plėšrūnėms, jie imituoja aukšles, kuojas, galbūt raudes – aukas, kuriomis minta salačiai.
Tad salačiams skirti modeliai būna labiau ištęsto kūnelio, dažnai pilkšvų, baltų, sidabrinių tonų, o tokių rattlin kilpelė pasislinkusi arčiau masalo priešakio. Kita vertus, pasitaikydavo išimtinių metų (ne vien atvejų, o ištiso sezono!), kai salačiai būdavo kažkokie vangūs, todėl tekdavo bandyti įsiūlyti šiems plėšrūnams būtent tuos jau minėtus netipinius modelius, spalvines variacijas ir... tai pasiteisindavo.
Šapalai ratlinams yra konservatyvesni. Noriu pasakyti, kad jie dažniausiai linkę griebti apvalesnių (aptakesnių) formų rattlin masalus, spalviniai variantai labai panašūs į tuos, kuriuos naudodavau gaudydamas vobleriais. Žodžiu, ryškesni, gelsvų atspalvių, marginti su ryškia žalia spalva ir panašiai. Kas dažnai gaudo šapalus, manau, netruks atsirinkti tinkamiausius jiems spalvinius variantus.
Romualdas Žilinskas