Pulsuojantys guminukai. Koks tai masalas?
Jau esame įpratę, kad ypač daug naujų spininginių masalų patenka pas mus iš JAV. Nemanau, kad amerikiečių žvejai išradingesni už mūsiškius, tačiau ten bet kokia naujovė tuojau pat išreklamuojama, kažkas puola ją gaminti masiškai pramoniniu būdu ir, suprantama, uždirba iš to pinigus. Dalis naujų vilioklių Europoje taip ir neprigyja, Lietuva – jokia išimtis, nes kai kurie egzotiniai masalai paprasčiausiai nevilioja mūsiškių žuvų.
Šįsyk noriu pasidalinti mintimis apie silikoninį masalą, kurio išvaizda kai kuriuos mūsų žvejus gal ir išgąsdins, bet mūsų vandenų lydekų – tikrai ne. Iš kur tokia garantija? Perskaitykite straipsnį ir sužinosite.
Pirmiausiai gal reikėtų pristatyti tą Amerikoje pakankamai gerai žinomą masalą. Tiesą sakant, lietuvaičiai jį irgi bandė, tai jau nebe naujovė, tačiau ir ne itin populiarus spininginis vilioklis. Jis vadinamas rubber jig, o tai išvertus būtų tiesiog „guminis“, „kaučiukinis“. Turi ir kitų reikšmių, bet jos, manyčiau, su žūkle nesusijusios. Kaip jis atrodo, galėsite beskaitydami pamatyti pavyzdžiuose.
Prieš aptariant rubber jig privalumus ir spiningavimą juo, norėčiau papasakoti apie savo patirtį gaudant analogiškais masalais, kuriuos kažkada sugalvojo daug kam pažįstamas žvejys Gintaras Nauckūnas.
Silikoniniai ežiai
Tai nutiko prieš septyniolika metų, galiu tiksliai pasakyti, nes nuotraukose yra fotografavimo data. Sykį išvažiavome su Gintaru į Nemuną lydekauti. Bičiulis žinojo gerų vietų netoli Seredžiaus, ten iš valties rudenį galima sužvejoti nemažai aštriadančių plėšrūnių, kai kada pasitaikydavo nutverti ir sveriančių iki 5 kg lydekų.
Buvo spalio pradžia – bobų vasara, tad diena pasitaikė labai giedra, šilta, vandens nešiaušė net menkiausias vėjelis. Prie upės atvykome apie pietus – tikėjomės vakarinio lydekų kibimo.
Kadangi „gidavo“ draugas, tai man teliko klausytis jo nurodymų ir stebint, kaip žvejoja, bandyti rinktis panašius masalus bei kopijuoti Gintaro žūklės techniką. Tiesą sakant, ji nebuvo kuo nors išskirtinė – bičiulis tiesiog džigavo sunkiais galvakabliais, ant kurių maudavo 7 cm dydžio riperius. Valties inkarą išmesdavome netoli vagos, o masalus sviesdavom į kranto pusę arba traukdavome išilgai vagos šlaito.
Nors diena, kaip minėjau, pasitaikė puiki, tačiau žuvys nekibo. Per pirmąsias tris valandas Gintarui pavyko suvilioti vos vieną smulkią lydekaitę, kurią jis tuojau pat paleido. Buvo ir man gal 2–3 bakstelėjimai, tačiau labai jau silpni, tad pakirsti nespėjau.
Mačiau, jog draugas jau ėmė nerimauti, kad diena nueis šuniui ant uodegos. Jis vis dažniau kaitaliojo guminukus – stengėsi išsirinkti tinkamiausios spalvos masalus. Beje, Gintaras itin preciziškai žiūri į vilioklių išvaizdą, jo nuomone, masalo spalva vaidina labai svarbų vaidmenį gundant bet kokias plėšrūnes. Šiuo atžvilgiu mūsų požiūriai sutampa.
Kuomet saulė jau ėmė artėti prie aukščiausių medžių viršūnių, bičiulis išsitraukė dėžutę su man dar nematytais masalais. Pasak jo, kartais tokie viliokliai išprovokuoja pasyvias lydekas.
Iš tiesų tai nebuvo kažkas labai nepaprasto – klasikiniai guminukai, tačiau į jų kūnelį skersai prismaigstyta iš kitų silikoninių masalų išpjautų degtuko storio juostelių, kurios tuos vilioklius darė šiek tiek panašius į ežį. Tokių „hibridų“ dar nebuvau matęs. Paklaustas, kuo jie ypatingi, Gintaras atsakė, jog tie savotiški spygliukai atitinkamai traukiant tarsi pulsuoja, vandenyje atsiranda papildomi virpesiai, be to, ir vizualiai lydekos kitąsyk į šitokius masalus geriau reaguoja – susidaro aptakesnio masalo iliuzija.
Mano didelei nuostabai, gal trečią kartą užmetęs vieną iš savo „ežių“, bičiulis į valtį parsiplukdė kokių 1,5 kg lydeką. Netrukus ištraukė dar vieną, panašaus dydžio. Kibių masalų pasiūlė ir man, o aš, suprantama, nepasididžiavęs paėmiau.
Tačiau draugui neprilygau. Bent jau iš pradžių, kadangi dabar teko keisti džigavimo techniką – vilioklius traukti darant didesnes pauzes, plastiškiau. Visgi be laimikio tą vakarą nelikau – ištraukiau vieną lydeką, nors, tiesa, ant silikoninės varlės. Bet tai tik darsyk įrodė, kad plėšrūnės tradicinius masalus ignoravo, norėjo vilioklių su platesniu kūneliu bei lėčiau traukiamų.
Vėliau atidžiau apžiūrėjau Gintaro „ežius“. Kaip jau sakiau, jie prismaigstyti silikono „spyglių“. Tai daroma paprastai – guminuko kūnelis perduriamas kiaurai ir pro tą skylutę perveriamos išpjautos iš kito silikoninio masalo juostelės. Jų net nebūtina priklijuoti, nes silikonas tąsus, tamprus ir gana tvirtai prispaudžia tas juosteles. Jų spalvos gali būti tokios pačios, kaip ir guminuko arba labai panašios, bet gali ir kontrastuoti riperio spalvai. Kartais geresni vienokie, kartais – kitokie vilioklio variantai. Tądien kibiausi buvo tie, kurių atspalviai suderinti. Kaip atrodo toks masalas, galite matyti nuotraukoje.
Beje, apie pulsuojančius masalus. Panašiu principu gaudoma paprastais galvakabliais, kurie yra surišti tartum didelės muselės, vadinamieji strymeriai – šalia galvutės pritvirtintas tankus ilgų minkštų plaukelių arba siūlų kuokštas. Kažkada seniai vienoje laidoje gaudymą panašiais masalais demonstravo Paulius Korsakas.
Kas yra rubber jig?
Masalo rubber jig paskirtis yra kiek kitokia. Faktiškai šis vilioklis sukurtas spiningauti žolėtose ir šiekštuotose vietose, nes ilgi silikoniniai plaukai (tai ne minkšti siūliniai plaukeliai!) apdengia galvakablio kabliuką, todėl toks masalas neužsikabina už vandens augalų, daug rečiau sminga į akmenis, nuskendusius stuobrius.
Daugumoje tokių vilioklių yra ant galvutės ties kabliuko gyliu papildomas stangresnių plaukų kuokštas, tai savotiškas atitikmuo vielelės, kuri įtaisoma „žolinėse“ vartiklėse, jis dar geriau apsaugo kabliuką nuo atsitiktinių kliuvinių bei neleidžia už jo užsikabinti vandens augalams. Gali būti galvakablio galvutėje įtvirtinta ir minėta lanksti vielelė, ji analogiška tai pačiai, kuri yra „žolinėse“ vartiklėse.
Tai būtų šiuolaikinis klasikinis šio tipo masalas, bet pasitaiko ir kita ankstesnė variacija, kurioje nėra apsauginės vielelės arba minėto „sukietinto kuokšto“, o tiesiog galvakablis su silikoniniais plaukais. Taip pat vietoje paprasto kabliuko kabinamas ofsetinis, tai jau bus rubber jig tipo ofsetinė galvutė, ji taip ir vadinasi offset rubber jig.
Rubber jig rastume labai įvairių atmainų, kadangi kai kurie tokio tipo masalai naudojami tik kaip galvakabliai, o ant jų kabliukų dar užmaunami riperiai, kokių nors gyvių imitacijos, rečiau – tvisteriai. Ta prasme, kad rubber jig panaudojamas arba kaip paprastas galvakablis, arba kaip atskiras masalas be jokių „priedų“.
Kiek bandžiau, geriausi rezultatai gaunami žvejojant užmovus riperį, nors sėkmė gali priklausyti ir nuo konkretaus vandens telkinio. Reikėtų pasakyti, kad kai kurių rubber jig kabliukai pernelyg trumpi, kad ant jų užnėrę silikoninę žuvelę ar dirbtinį slieką galėtume sėkmingai pakirsti griebusią masalą žuvį, na, nebent ji labai stambi, alkana ir čiumpa vilioklį giliai įrydama.
Todėl tenka pritaisyti papildomą kabliuką. Minkštos, bet tvirtos vielelės arba storo fluorokarbono atkarpą pritvirtiname prie galvakablio kabliuko ties jo linkiu, o kitame gale pririšame papildomą kabliuką. Bent jau taip darydavau aš, tokią sistemėlę esu aprašęs viename savo straipsnių, net yra pavyzdžiai, nesikartosiu.
Daugelis rubber jig turi, mūsų akimis žiūrint, keistų formų galvakablio galvutes, šių masalų su šrato formos galvutėmis pasitaiko rečiau. Tai nenuostabu, kadangi šratas nėra geriausias gaudant žolynuose, labiau čia tinka įvairios plokščios galvutės, taip pat gana dažnai jos būna kulkos, žuvelės ar batelio formos. Galvakabliai neretai nudažomi kokia nors spalva, kuri pritaikoma prie silikoninių plaukelių.
Taip pat gali pasitaikyti rubber jig su dvišakiais arba nestandartiniais kabliukais (tarkim, irgi dvišakis, kurio vienas kabliukas ilgesnis už kitą), ant tokių užmauti papildomą masalą bus problemiška. Bet juk sakiau, kad rubber jig gali puikiai vilioti žuvis, kaip atskiras masalas, tad veikiausiai tokios konstrukcijos neskirtos nerti papildomiems masalams ant kabliukų.
Rubber jig būna pačių įvairiausių dydžių bei svorių, kai kurie modeliai tinkami jūrinei žūklei ir su jais mūsų gėluosiuose vandenyse tikrai nepažvejosite. Spalvų gama taip pat labai įvairi – nuo ryškių, fluorescuojančių iki visiškai natūralių ar net juodų. Pasakoju visa tai tik todėl, kad būtų galimybė praplėsti akiratį.
Kai kurie rubber jig pernelyg lengvi tolimiems užmetimams, kadangi silikoninių plaukų kuokšto ir nedidelės plokščios galvutės pasipriešinimas orui yra gana didelis. Taip pat su tokiu masalu sudėtinga gaudyti gilesnėse vietose, smarkioje tėkmėje, nes mes jo paprasčiausiai nejaučiame.
Masalą galima pasunkinti, ant valo ar pavadėlio užmovus laisvai slankiojantį kulkos formos svarelį (vadinamasis bullet weight), kuris paprastai naudojamas carolina rig, texas rig ir panašiose sistemėlėse.
Nors įmanoma tokių svarelių pasigaminti ir patiems – tereikia perrėžti metalui pjauti skirtu pjūkleliu slyvutės formos gramzdą per pusę (gausime du kulkos formos svarelius). Firminiai svareliai neretai būna brangūs, kadangi yra pagaminti ne iš švino, o iš volframo.
Tačiau tai – kraštutinumai. Tiesa, jų būna dar didesnių, kaip ir pasitaiko rubber jig kombinuotų su dar kitais masalais, ne vien guminukais. Bet šią informaciją skaitykite kitame straipsnyje, kur bus aprašyta rubber jig animavimo technika.
Romualdas Žilinskas
