Primirštas geras masalas. Pirma dalis
Įvairiaspalviai kukuliai, kukurūzai, pastos, spalvoti musės vikšrai, trūkliai beveik išstūmė mūsų tradicinius masalus. Vienas jų – šutinti kviečiai. Anksčiau be šių masalų tūlas suvalkietis net prie upės neidavo.
Maišelis gerai iššutintų kviečių (viename griovelio gale grūdas turi būti įskilęs, kad matytųsi baltas minkštimas) ir pakrantės molio gniužulas atstodavo Sensas su Gut-Mix bei garsiausių firmų baltyminius kukulius. O laimikiai būdavo nepalyginamai gausesni. Gal žuvų ir neplaukiojo daugiau nei dabar, tačiau jos buvo mažiau išpaikintos įvairiomis įmantrybėmis.
Jums veikiausiai keista, kad tokiu metų laiku prabilau apie kviečius, nes antroji rudens pusė neva yra ne tas laikotarpis, kuomet karpines žuvis viliotume augalinės kilmės masalais. Netiesa visa tai – „taikiosios“ karpžuvės netgi žiemą iš po ledo sėkmingai žvejojamos perlinėmis kruopomis, tešla ir panašiais viliokliais, bet dabar tokius masalus vis rečiau meškeriotojai naudoja.
Kad kviečiais žuvys puikiausiai gundosi ir lapkričio mėnesį, net žiemą, tuo nesunku įsitikinti nuvykus prie Nevėžio žemupio arba kai kuriose Šešupės atkarpose, kur dalis meškeriotojų juos mauna ant kabliuko iki užšąlant upėms. Ir tai, beje, kai kuriomis dienomis būna vienintelis patikimas vilioklis, kuris padeda iš duobių išsitraukti apsnūdusius šapalus ir kuojas. Tačiau kokie tai būna šapalai! O ir kuojos ne visada tik vaikiško delno dydžio.
Bet taip yra upėse, sakysite. Nieko panašaus, esu kviečiais lapkritį kai kuriuose tvenkiniuose pritraukęs begalę kuojų, plakių, pakliūdavo ir karšių. Tačiau stovinčiuose telkiniuose, kaip visada, galioja taisyklė, kuri šaltame vandenyje tik dar labiau išryškėja – vietinės žuvys turi būti iš anksčiau susipažinusios su tuo masalu, geriausiai, jei ten juo gaudomos ne vienerius metus.
Teisybės dėlei reikia pridurti, jog atviro vandens sezono pabaigoje kviečiai, kaip ir kiti augalinės kilmės masalai žuvims gali patikti ne bet kurią dieną, net nepriklausomai nuo to, kad tuose vandenyse šie grūdai joms įprasti. Geresnis kibimas paprastai būna įsivyravus ramiems saulėtiems orams, kurių, deja, ne taip dažnai pasitaiko nuo spalio vidurio. Tačiau neblogas oras, kai smarkiai kritus slėgiui palengva dulksnoja, nėra labai šalta. Kita vertus, panašūs orai tuo metu apskritai palankūs karpinių žvynuotųjų žūklei.
Savo „kvietininko“ karjerą pradėjau labai seniai. Iki tol dažniausiai spiningu gaudydavau salačius, lydekas, ešerius Neryje. Kartą sietuvoje prie Mikuliškių užtikau bemeškeriojantį plūdininką. Šnektelėjome. Žmogus pasitaikė kalbus ir geranoriškas, bet net šnekėdamas nenustojo švytravęs dailia bambukine plūdinuke su ritele „koto“ gale.
Gaudė įsibridęs, mikliai užmesdamas už nendrių juostos, kur pagrindinis srautas jungėsi su sietuvos ramuma, jis kone kiekvienu metimu traukdavo stambias kuojas. Retsykiais pasitaikydavo smulkesnės, kurias leisdavo atgal. Nukabinęs žuvį, jis kišdavo ranką į ant kaklo kabantį maišelį, kažką užkabindavęs ant kabliuko, likutį pažerdavo vandenin ir ton vieton užmesdavo meškerę.
Nuo kranto negalėjau įžiūrėti masalo, tad ilgokai spėliojau, kas tai galėjo būti. Vieno tokio praplaukimo metu plūdė staigiai nėrė į šoną. Meškerė sulinko lanku, suzvimbė ritelės terkšlė – žuvis šovė į upės vidurį. Sutramdęs priešininką žvejys palengva ėmė vilkti jį prie savęs – pamačiau plačius nasrus ir juodą šapalo uodegą.
Pritraukęs prie kojų, suėmė ranka už sprando ir pakėlė iš vandens – plačianugaris galėjo sverti per kilogramą. „Šiai diena pakaks“, – tarstelėjo, įleisdamas bukanosį į prie juosmens pakabintą tinklelį. Brisdamas krantan kilstelėjo tinklelį – jame spurdėjo rinktinės kuojos. Įžvelgiau kelis šapalus, stambią meknę.
Dabar jau galėjau apžiūrėti jo meškerę. Tai buvo gal trijų metrų iš dviejų dalių sudurtas bambukinis meškerykotis su mažais vieliniais žiedeliais, nedidele ritele kamštinės rankenos gale. Meškerykotis idealiai lygus, kas tais laikais ne visada pasitaikydavo, dailiai nulakuotas – tokių tuomet parduotuvėje nerasdavai; atveždavo šleivus, kreivus, žalius bambuko ūglius, kurie labiau tiko pomidorams pririšti nei žuvis gaudyti.
Pamatęs mano nuostabą žvejys paaiškino, kad viską pats padaręs: parinkęs dalis, ištiesinęs bambuką, uždėjęs kamštinę rankeną. Plūdė taip pat jo padaryta, su raudonai geltona antena, kurios tik galiukas privalo kyšoti iš vandens. O ant kabliuko jis kabinąs paprastą šutintą kviečio grūdą. Nuo tada viskas ir prasidėjo!
Ilgai ieškojau, daug išbandžiau, kol pasigaminau panašų meškerykotį, pritaikiau ritelę, pasidariau plūdes, išmokau vilioti žuvis šutintais kviečiais. Netgi, mano manymu, pranokau aną žuvautoją – išmokau drožti viršūnėlę iš storasienės bambukinės slidžių lazdos. O tada tai jau daviau kruopų savo žvejybos bičiuliams, mėgstantiems mirkyti meškeres su slieku ant kabliuko ramioje sietuvoje. „Kvietinis“ metodas netgi padėjo iškovoti visų spalvų medalius tuometinėse Lietuvos sportinės žūklės pirmenybėse...
Kodėl žuvys iš visų varpinių grūdinių labiausiai mėgsta kviečius? Atsakymą nesunku rasti pačioje kviečio cheminėje sudėtyje. Jame, pagal kviečių veislę, yra nuo 10–12 iki 20–25 proc. baltymų, 60–64 proc. angliavandenių, 2 proc. riebalų. Likusi dalis – įvairūs vitaminai, fermentai, mineralinės medžiagos. Baltymai, kaip žinoma, jei jie sudaryti vien iš amino rūgščių, vadinami proteinais.
Baltymai žuvims, kaip ir kitiems gyvūnams, būtini, nes katalizuoja bei reguliuoja medžiagų bei energijos apykaitą organizme. Taigi gyvybiškai svarbūs organiniai junginiai ir žuvys sugeba juos greitai aptikti bei įvertinti. Tai žinant nesunku suvokti proteininių (baltyminių) kukulių atsiradimą, žuvų pomėgį šiems „patiekalams“. Kitaip tariant, kviečio grūdas – mažas natūralus baltyminis kukulis.
Kviečiai yra ne tik masalas ant kabliuko, bet ir geras jaukas. Juoba kad nesunkiai paruošiami – tereikia juos gerai iššutinti, kad suminkštėtų, bet nesuskilinėtų. Geriau pasirinkti kviečių grūdus šviesiai geltonos spalvos luobele, nors mano patirtis byloja, jog spalva didelės įtakos kibimui neturi. Gal tik šviesesni grūdai lengviau pastebimi.
Jei yra galimybė, geriau pirkti elitinius sėklinius kviečius – be priemaišų, stambius. Žinoma, jie negali būti beicuoti. Nepavyko tokių gauti? Tiks ir paprasti, pašariniai, tiesiai iš kombaino. Tik tada reikės iš jų išrankioti visas priemaišas, ypač piktžolių sėklas, nes jos suteikia šutintiems kviečiams nemalonų, žuvis atgrasantį kvapą.
Lengviausia juos šutinti dideliame termose, užpylus verdančiu vandeniu. Grūdų reikia pripilti tiek, kad sausi užimtų tik trečdalį termoso kolbos talpos, nes priešingu atveju brinkdami gali susprogdinti termosą. Be didelio vargo kviečiai iššutinami ir paprastame puode, vėlgi vadovaujantis tuo pačiu principu jį užpildant. Geriausiai kviečiai brinksta šutinami švariame, minkštame ežero ar upelio vandenyje. Ir nereikia virti, kol bus visiškai gatavi – pavirus 10–15 minučių puodas uždengiamas ir nukeliamas nuo ugnies.
Kad ilgiau išsilaikytų šiluma, galima jį apmuturiuoti rankšluosčiu. Po pusvalandžio reikia vėl užkaisti ir pavirti tiek pat laiko. Tokios procedūros kartojamos, kol kviečiai ims skilinėti, bet tik tiek, kad atsivertų gemalas. Ne bėda, jei dalis kviečių atsivers per visą griovelio ilgį – jie tiks jaukinimui.
Jei visų grūdų neprireiks tos dienos žūklei, dalį grūdų supilkite į maišelius ir laikykite šaldytuve, nes šilumoje jie greitai surūgsta. Važiuojant kelioms dienoms geriau pasiimti sausų kviečių maišelį ir iššutinti šviežių stovyklavietėje. Jokių papildomų „kvapų“ nereikia – šutinti kviečiai skleidžia malonų kvapą, kuris gerai vilioja žuvis.
Vienos dienos žvejybai upėje reikia turėti apie 2 kg šutintų kviečių, o meškeriojant ežere ar tvenkinyje pakaks 1 kg. Jaukinti kviečiais reikia saikingai, nes išbėrus jų daug žuvys greitai pasisotina, o likę nesurankioti ima rūgti ir gali sugadinti visą žūklavietę.
Masinama paprastai – beriant grūdus į vandenį. Srovėje, jei ji nelabai stipri, iš pradžių išberiamos kelios jų saujos platesniu mostu. Stiprioje srovėje grūdus reikia suklijuoti moliu ir padarius mišinio rutulius sumesti aukščiau tariamos žuvų laikymosi vietos. Vanduo, skalaudamas juos, sukels molio drumzlių šleifą su jame besiritančiais kviečiais.
Primaišius kitokio jauko, pastarasis gali žūklavietėn sukviesti aukšlių ir kitos smulkmės tuntus. Norint greičiau į žvejybos vietą suvadinti žuvis reikia ruožo pradžioje įmesti kelis avižinių dribsnių gniužulus – juos srovė greitai suardys ir nešis su savimi.
Rankiodamos avižinius dribsnius žuvys kils aukštyn ir užtikusios išbertus kviečius ilgai sukinėsis žvejybos vietoje. Jei prievilui panaudoti avižiniai dribsniai, dažniausiai pirmieji atplaukia šapalai. Tad meškeriotojas turi būti visada pasiruošęs staigiam šių žuvų kibimui.
Vėliau kviečių pamėtėjama kiekvieną kartą, kabinant ant kabliuko naują grūdą: iš maišelio paėmus keliolika grūdų išrenkamas didžiausias ir tinkamiausias masalui, o likusieji paberiam į vandenį. Taip jaukinant žuvys priverstos nuolat ieškoti grūdų ir dažniausiai užtinka ant kabliuko esantį, lėtai dugnu slenkantį...
R. A.
