Primirštas geras masalas. Antra dalis
Veikiausiai jau bambukinėmis meškerėmis nežvejosite (aš čia tiems, kurie skaitė straipsnio pirmą dalį). Nors kodėl ne – juk ne įrankiai, o žvejys gaudo žuvį. Visgi meškeriojimui pasiruoškime kaip šiuolaikiniai žvejai ir bandykime mano siūlomais masalais išpešti kuo daugiau naudos.
Žūklavimui kviečiais meškerė turi būti gerai paruošta ir pranešti apie menkiausią žuvies prisilietimą, nes reikia staigiai pakirsti kimbančią žuvį. Kviečio grūdas – nedidelis masalas: žuvis jį iš karto įtraukia, o pajutusi pavojų taip pat staigiai gali išspjauti. Upėse patogiau meškerioti palaidyne, nes žuvų susitelkimo vietų tenka ieškoti atokiau nuo kranto. Taigi geriausiai tiks 4–6 m ilgio lengvas boloninis meškerykotis, greitai valą vyniojanti neinercinė ritė sekliu būgneliu.
Valas – 0,12–0,15 mm storio, pavadėlis, žinoma, šiek tiek plonesnis. Patogiausias svarelis – slankiojanti slyvutė, virš pavadėlio sandūros užfiksuota nedideliu švino šrateliu. Tarp jų ant valo užveriamas kembriko žiedelis – dažnai užmetant neužsiplos svarelio anga. Kabliukai trumpakočiai, auksaspalviai, 8–10 numerio.
Jei ant kabliuko kabinamas vienas grūdas – mažesni, jei du – didesni. Prie pavadėlio pririšami taip, kad valas būtų vidinėje kotelio pusėje – geriau pasikerta kimbanti žuvis. Kvietys kabliuku persmeigiamas per vidurį skersai įtrūkimo taip, kad pirštu jaustumėte jo smaigalį.
Plūdė naudojama pagal tai, kokių svarelių reikia, kad masalas kuo greičiau pasiektų dugną ir prilaikant srovė jų labai nekeltų. Tik nereikia persistengti parenkant jų svorį – eksperimentuojant imami patys lengviausi atsižvelgiant į konkrečias žūklės sąlygas: svareliai turi kaboti virš dugno jo neliesdami, o masalas ant kabliuko ristis prieš juos. Jautriausia meškerė bus su vienoje vietoje sukoncentruotais svareliais, nes tada srovė spaus valą mažiausia jėga.
Pavadėlis – 15–20 cm ilgio, nes ilgesni blogiau signalizuos apie žuvies kibimą. Tik šioms labai atsargiai kimbant galima naudoti ilgesnius. Taip apkrovus valą iš vandens turi kyšoti vien plūdės antena su skirtingų spalvų žiedeliais – lengviau bus pamatyti, kada žuvis pačiupo masalą.
Karšiai ir plakiai, sugriebę dugnu slenkantį kvietį, dažnai šiek tiek pakyla nuo jo ir leidžiasi srovės nešami. Tada plūdė šokteli aukštyn, kartais pasirodo net korpuso kepurėlė, ir truputį lėčiau plaukia pasroviui nenerdama. Tai pastebėjus reikia žaibiškai pakirsti. Kartais panašiai elgiasi ir kuojos, nors pastarosios, pačiupusios masalą, toliau plaukia prieš srovę. Tada plūdė tik krūpteli ir neria po vandeniu. Šapalas ir ūsorius (taip, taip, šios žuvys kviečiais irgi susigundo!) plūdę skandina iš karto.
Nieko nuostabaus jei kviečius praris lynas, karosas ar karpis. Ir kalbu apie žūklę upėje, kur karosų ir karpių dabar pasitaiko neretai – jie pabėga iš privačių ir valstybinių tvenkinių. Jei karosas ar lynas kartais „pažaidžia“ su plūde, tai karpis šapaline maniera ją traukia tolyn panardinęs – plūdė iš akių dingsta akimirksniu. Gali pasitaikyti ir visai nemenkas egzempliorius, kuris privers meškeriotoją gerai paprakaituoti. Arba nespėsite – ploną valą nutrauks kaip voratinklį.
Žvejojant srovėje, kada masalas velkasi dugnu, nelengva atskirti kibimą nuo kliuvimo už dugno, tačiau ilgainiui įgundama – masalui ar svareliui užsikabinus už dugno srovė guldo plūdę pasroviui ir skandina vienodu greičiu. Žuvies kibimas staigesnis, o plūdė kartais prieš tai kelis kartus pritupia.
Gaudant palaidyne toli nuo kranto reikia stengtis, kad kuo daugiau valo tarp plūdės ir meškerykočio būtų virš vandens – lengviau pakirsite kimbančią žuvį. Tokiu atveju parankesnė boloninė palaidynė. Dideliu atstumu nuo kranto ranka nusviesti grūdų porciją vargu ar pavyks, tad po ranka reikia turėti laidynę ar vamzdinę mėtyklę. Pastarąją nesunkiai galite pasidaryti iš kampu nupjauto plastikinio butelio, paskui per kaklelį jį užmovę ant tinkamo diametro pagalio.
Jei žuvys susitelkusios arčiau kranto, galima žūklauti paprasta plūdine, tačiau ir jos apkrovimo principas kaip palaidynės – svareliai neturi siekti dugno. Tas pats pasakytina ir apie sudurtinę meškerę, kuria itin patogu žvejoti tenai, kur srovė gana stipri, didesnis gylis: diskinės plūdės leidžia labai preciziškai vesti masalą.
Stovinčiame vandenyje, ypač skaidriavandeniuose ežeruose, valas turi būti plonesnis, o meškerės apkrovimas toks, kad masalas kuo natūraliau leistųsi prie dugno. Juose patogiausia ir įdomiausia gaudyti paprasta 5–7 metrų ilgio plūdine meškere.
Pagrindinis valas 0,10–0,12 mm, pavadėlis plonesnis, kabliukai 8–10 numerio, plūdė 0,8–1,2 g keliamosios galios, ilgu kyliu, plonos verpstės formos korpusu. Svareliai išdėstomi mažėjančia tvarka nuo viršutinio. Pats mažiausias užspaudžiamas per 25–30 cm nuo kabliuko.
Žvejojant kuojas, o jos bei raudės ežeruose kviečiais dažniausiai ir gundomos, masalas nuleidžiamas per 5–10 cm aukščiau dugno. Tik tenai, kur dugnas kietas ir nežolėtas, kuojos kartais grūdą noriau čiumpa gulintį ant dugno.
Taip apkrautos meškerės valas po užmetimo palengva lanku leidžiasi gelmėn, kol ant įtempto valo pakimba paskutinis, lengviausias svarelis (plūdės antena šiek tiek tūpteli). Gi kvietys ant kabliuko dar tęsia savo kelionę, kol taip pat pakimba virš dugno. Plūdės antena dar šiek tiek nusileidžia žemyn – veikia kabliuko ir masalo svoris.
Kadangi užmetus meškerę ant plūdės numetama keliolika grūdų, jie ant kabliuko esantį pasiveja beveik tuo pat metu. Kuojos, pasitikdamos krentančius grūdus, sugriebia ir ant kabliuko užvertą, plūdė staigiai neria žemyn ir ant kabliuko pakimba graži raudonakė...
Įdomi ir vaisinga būna žūklė, nes prie nuolat krentančių kviečių dažnai susitelkia didelis tuntus kuojų, tik reikia parinkti tinkamą vietą. Smulkioms kojūkštėms ėmus atakuoti masalą, ant didesnio kabliuko dera užkabinti du kviečius. Būna, kad kuojos, o ypač raudės, pakyla net gerokai aukščiau dugno ir sugriebia skęstantį masalą – plūdė sustoja pusiaukelėje, palinksta į šoną, tarsi karšiui pačiupus. Jei tai kartojasi, masalas pakeliamas aukščiau. Apskritai reikia būti labai pastabiam ir laiku nustatyti aukštį, kuriame būna daugiausiai kibimų.
Nesulaukus kibimo, masalui nusileidus reikia meškerę permesti, matyt, įtartinas pasirodė kabantis kvietys. Norint greičiau suvadinti žūklavietėn kuojas, iš pradžių galima įmesti kelis gniužulus biresnio jauko, bet tik tenai, kur nėra aukšlių – šios plėšikės sugeba ir kvietį nugliaudyti. Šiaip užtenka prieš žūklę pažerti 1–2 saujas kviečių.
Stambių kuojų saulėtą dieną reikia ieškoti didesniame gylyje, kur tvyro prieblanda, užkabinus kelis kviečius. Naudojant ilgokus meškerkočius tai padaryti nesunku, ypač gaudant iš valtelės galima sėkmingai meškerioti 5–6 metrų gylyje.
Karšiai stovinčiuose vandenyse taip pat suviliojami šutintais kviečiais, bet tada masalą reikia paguldyti ant dugno, o mažą kibimo svarelį užspausti per 15–20 cm nuo kabliuko – plūdė tiksliai parodys karšio kibimą, visu korpusu išnirdama iš vandens. Neatsisako šutintų kviečių nei karosai, nei lynai, nei karpiai.
Kviečiai puikiausiai tinka įvairių stambesnės granuliacijos jaukų „miksavimui“, kaip viena pagrindinių sudėtinių dalių. Deja, kaip ir kiti grūdai šilumoje gali prarūgti, o tokie nei prievilui, nei masalui netiks. Iš bėdos nesunaudotus kviečius galite bandyti dar sykį neštis į žūklę, suprantama, ligi tol jie laikomi šaldytuve, geriausiai – šaldiklyje.
Tačiau grūdai jau nebus tokie gardūs žuvims, kaip švieži, tad geriau sunaudoti juos pašarui. Žūklės prekių parduotuvėse irgi veikiausiai rasite paruoštų šaldytų kviečių, tačiau jie retai kada būna tinkamai iššutę, o be to juk sakiau – patys geriausi būna pačių prieš pat žūklę pasigaminti.
Nemėgstantiems mosikuoti meškere vienoje vietoje siūlau aktyvesnį (ir įdomesnį) kuojų bei raudžių gaudymo būdą. Ypač ežeruose, kur atabradas neplatus, o povandeninis skardis lengvai pasiekiamas 5–7 m plūdine.
Tyliai braidant meškerė užmetama už vandens lelijų, lūgnių juostos, ant plūdės užbėrus žiupsnelį kviečių – jei kuojos ar raudės sukinėsis netoliese, plūdė kaipmat pasiners. Užtikus stambesnių žuvų būrį galima ir ilgėliau pažūklauti, vis pamasinant jas kvietukais.
R. A.
