Plėšriausia mūsų vandenų žuvis
Ešerį pažįsta visi: žvejojantys ir nežvejojantys, suaugę ir vaikai, netgi moterys – juk ne viena šeimininkė susibadė pirštus jį valydama, kada ruošė skaniausią pasaulyje žuvienę. Daugumai meškeriotojų ešerys buvo pirmoji gyvenime pagauta žuvis, nes per daug „nesimaivydama“ prarijo ant kabliuko dar nemokšiškai užkabintą slieką. Tas pats ešerys gelbėjo beviltiškose situacijose ir patyrusį žvejį, kuomet kitos vandens telkinio gyventojos paskelbė žūklautojo siūlomiems masalams absoliutų veto.
Paradoksalu, tačiau dėl to ešeriai ne sykį buvo ir prakeikti, nes nė sprindžio nesiekiantys dygliuoti padarai be atodairos rijo pajaukintoje žūklavietėje ne jiems skirtus smulkesnius gyvūninės kilmės masalus, kramtė naktinius sliekus arba graibstė šapalams, meknėms, salačiams siūlomus nedidelius voblerius ir sukriukes. Nors ką ten nedidelius – dėl savo godumo ir plačios gerklės ešerys gali užkibti ant kone savo dydžio vartiklės, kažkokiu būdu pasikabinti ant didesnio nei 12 cm voblerio trišakio.
Bet ir vėl – be ešerio mes veikiausiai negalėtume net įsivaizduoti poledinės žūklės, nes būtent šios rūšies žuvys sudaro bene 90 proc. visų žiemą žūklaujančių meškeriotojų laimikių. Mokslininkų paskaičiuota, kad ešeriai būna aktyvūs dešimt mėnesių per metus, o silpniau maitinasi tik neršto laikotarpiu, pačiame viduržiemyje ir esant pernelyg aukštai vandens temperatūrai vasaros viduryje.
Jų yra beveik visur
Tačiau toks yra mokslavyrių vertinimas. Žvejai pasakytų, jog įsigudrinus šių žuvų galima pagauti ištisus metus. O kad tai yra faktas, parodo sausio pabaigoje-vasarį ant ežerų ir tvenkinių tarsi rėtis suvarpytas storiausias ledas arba liepą tuose vandens telkiniuose besisūpuojančių valčių flotilės.
Negana to, ešerių galima sumeškerioti visur. Na, beveik visur, kadangi šios žuvys gana „skausmingai“ reaguoja į deguonies stygių – jos pačios pirmosios ima dusti šaltą žiemą po ledu nepratekančiuose tvenkiniuose, nedideliuose sekliuose dumblėtuose ežeruose. Panašiai nutinka ir šilčiausiuoju metų laiku, jei užsitęsia karšti ir be kritulių orai.
O ir šiaip ešeriai iš pirmo žvilgsnio gana lepūs. Tačiau toks įspūdis susidaro dėl to, kad kitąsyk juos tenka traukti iš didelės gelmės. Ištrauki, o vargšas ešerys veizolus išsproginęs – taip nutinka dėl slėgio skirtumų. Masalus ryja giliai, tad ešerius prisiverti kone operuoti, kad galėtum išimti kabliuką. Paleistum žuvį, bet kokia nauda – vis tiek pilvą išvers...
Kita vertus, ešeriai perneša didelį vandens rūgštingumą ir sėkmingai gyvena ten, kur nė dienos negalėtų ištverti net garsėjantys savo ištvermingumu ir neišrankumu karosai bei lynai. Todėl rastume Lietuvoje ne vieną durpingą ežeriuką, kuriuose plaukioja vien tik šios dyglius pastačiusios rainos žuvys.
Beje, tuose „durpynuose“ ešeriai tampa juodi kaip velniai. O ir apskritai šios žvynuotosios būna įvairių atspalvių – prisitaiko pagal gruntą, augaliją, todėl varijuoja nuo tamsžalės iki melsvos, pilkšvos, juostos gali būti ryškesnės arba blankesnės, pelekai akinamai oranžiniai arba avietės raudonumo.
Ką jos ėda tuose Dievo užmirštuose ežerėliuose? Pradžioje įvairius planktoninius gyvius, visokiausias lervas bei kirmėles, o vėliau – viena kitą. Banalus posakis, kad žuvys nepažįsta savo vaikų labai tinka ešeriams – jiems kanibalizmas įprastas reiškinys. Bet prie mitybos dar grįšiu, kadangi ši tema gana opi ir veikiausiai sužinosite, ko nė neįtarėte.
Ešeriai yra vienos pirmųjų žuvų, kurios okupuoja naujus vandens telkinius. Dažniausiai taip nutinka neseniai iškastuose karjeruose, kur kažkokiu būdu pateko šios žvynuotosios, tarkim, jų ikrai buvo pernešti vandens paukščių.
Dygliuoti plėšrūnai greitai išplinta ir, kol naujuose namuose dar nesusiformavo ekologinė pusiausvyra, kurį laiką tampa kone vienvaldžiais šeimininkais. Beje, ešeriai tada auga nebūdingu sau tempu ir čia kurį laiką galima sumeškerioti pakankamai stambių šiai rūšiai egzempliorių. Ne pačių didžiausių, veikiau didesnių už vidutinius, tačiau daug.
Šiaip jau ešeriai auga palyginti lėtai, didžiausi augimo tempai būna per pirmuosius 3–4 metus, vėliau labai smarkiai lėtėja. Beje, jie tuomet ir subręsta, pasiekia 9–15 cm dydį.
Nors bręsta ne visuose vandens telkiniuose ir ne visi vienodai – mūsų šalies vandenyse tai gali būti ir dveji, ir ketveri metai. Dažnesnis pirmasis variantas, nors mokslinėje literatūroje paprastai pasirenkamas vidurkis – 3 m. Štai šioje vietoje ir prasideda pats įdomumas...
Tokie patys, nors skirtingi
Ežeruose, upėse, tvenkiniuose, kur ešeriai gyvena nuo seno, ima formuotis tarsi dvi atskiros ekologinės jų grupės – giluminė ir pakraštinė. Pirmoji žvejų akimis būtų tarsi tie tikrieji ešeriai, o antroji – vadinamieji „žolinukai“. Tarp jų yra gana didelis skirtumas, pagal kurį galima netgi vertinti šią žuvį kaip mažavertę arba vertingesnę.
Tiesą sakant, tos sąvokos irgi iš meškeriotojų pozicijų, nes visi ešeriai priskiriami mažavertėms žvynuotosioms.
Pasak mokslinės literatūros, ešerio amžiaus vidurkis yra iki 25 metų, tačiau tokio ilgaamžiškumo gali tikėtis tik tie, kurie plaukioja giliuose šaltesniuose ežeruose. Gal mūsų vandenyse šių senelių nė nerastumėm, tiesą pasakius, net nežinau, koks vyriausias amžiumi Lietuvoje buvo pagautas ešerys.
Bet kokiu atveju upėse šios rūšies žuvys gyvena trumpiau nei stovinčiuose vandenyse, paprastai būna nuoroda į iki 15 m. ribą. Įtariu, kad pas mus vargu ar siekia 10–12 m amžių.
Užauga ešeriai iki 3 kg svorio, bet tokių mūsų vandenyse irgi jau nebūna. O gal nė nebuvo, nors savo akimis esu matęs 2,50 kg, 2,25 kg svorio ešerius. Oficialus Lietuvos rekordas – 2,106 kg, šis ešerys pagautas 2014 m. Akmenos ežere.
Tačiau visa tai liečia tik tuos „tikruosius“ ešerius, nors, kaip minėjau, nesvarbu kokia ekologinė grupė bebūtų, vis tiek ši žuvis vadinsis Perca fluviatilis – paprastasis europinis ešerys.
Pakraštiniai ešeriai gyvena tik iki 6–8 m. ir lieka vos sprindžio dydžio. Jie subręsta metais anksčiau, o kur nors, tarkim, Karelijos ežeruose, brendimo laikotarpis gali skirtis ir porą metų.
Koks skaičiaus santykis tarp smulkiųjų ir normaliai augančių ešeriu, taip niekur informacijos neradau, bet tai veikiausiai priklauso nuo konkrečių vandens telkinių. Kodėl įvyksta toks savotiškas pasidalijimas – irgi neaišku, bet faktas, kad tai lemia žuvų genetika.
Vaikų kiekis nuo pilvo dydžio nepriklauso
Galima pagalvoti, kad smulkūs ešeriukai mažiau vislesni, kadangi jų pilvo talpa menkesnė. Išties ne visai taip, kadangi šioms žuvims būdinga definityvinė ikrų masė. Kalbant paprasčiau – didėjant ešeriui, proporcingai stambėja jo ikrai.
Ešerių vislumas yra pakankamai didelis – nuo 10 iki 300 tūkst. ikrų. Tai padeda šioms žuvims greitai atsistatyti, pavyzdžiui, po sunkios žiemos, kada daug jų išdūsta, dėl to ešeriai sparčiai užkariauja naujas teritorijas.
Nors ikrų gana daug, bet didelė jų dalis ir žūva. Taip įvyksta dėl to, kad ešeriai neršia ant vandens augalų palyginti sekliose vietose. Jei nerštas vyksta ežeruose, nemažai ikrų kaspinų ant kranto išmeta bangos. Todėl itin vėjuotą pavasarį galimas menkas ešerių prieaugis.
Kita vertus, vėjas sukelia bangas, kurios tarsi pravėdina ikrus, susidaro šiokia tokia vandens cirkuliacija ir ešerių ikrai nesukimba į gumulus. Sukibimas gresia tuo, kad didelė dalis ikrų gaus per mažai deguonies ir paprasčiausiai neišsivystys. Negana to, nesveiki „pabalę“ ikrai užkrečia sveikuosius.
Upėse kitos bėdos – vandens lygio svyravimai. Ešeriai paprastai neršia ramiose įlankose ant pernykščių augalų, nendrių stiebų ir panašiai, tad staiga nusekus polaidžio vandeniui ikrai lieka ant kranto.
Seklumose paprastai neršia smulkesni ešeriai, o stambesni pasirenka gilesnes vietas. Be to ne visuose vandens telkiniuose šios žuvys randa minėtų nerštaviečių, kai kur vandens augalų pernelyg mažai ar jie netenkina šių žuvų. Tokiu atveju ikrus ešeriai gali paleisti ant nuskendusių medžių šakų ar šaknų, netgi ant akmenų ar smėlio. Kažkada, menu, žvejai mesdavo į vandenį eglišakių, tai būdavo puikios nerštavietės ešeriams (ir ne vien jiems), bet dabar tokios praktikos atsisakyta.
Visi žvejai žino, kad ešeriai plauko būriais. Kuo vandens telkinyje jų daugiau, tuo šių žuvų grupės būna didesnės, bet kuo stambesni ešeriai, tuo jų būrys bus menkesnis. Viena vertus, didelių ešerių yra mažiau, kita vertus, tai lemia ir plėšrūnų mitybos specifika.
Tačiau „žoliniai“ ešeriai elgiasi kitaip – jie sudaro arba labai nedideles grupes, arba bastosi ežerų, upių priekrantėse po vieną.
Bet ir apetitas...
Vėlgi įdomi detalė iš ešerių gyvenimo, tiksliau – iš mitybos. Jei reikėtų išrinkti „pačių pačiausią“ plėšrūną mūsų vandenyse – juo neabejotinai taptų ešerys. Paaiškinsiu, kodėl, nors apie kai ką jau užsiminiau.
Ešerys puola aukas, kurių net nesugeba praryti. Ir taip elgtis jis gali dėl plačių savo žiomenų. Faktiškai ešerys ėda viską, kas gyva ir yra labai įžūlus, visiškai nebaikštus. Meškeriotojams tai į naudą, bet kažkiek laimi ir pats plėšrūnas – jis gali, tarkim, nebodamas besimaudančių žmonių, sėkmingai medžioti palei jų kojas paplūdimiuose sudrumstame vandenyje.
Ešeriai neršia palyginti anksti pavasarį, tai įvyksta esant 7–8 °C vandens temperatūrai. Karpinės žuvys savo nerštą pradeda vėliau. Netgi kuojos, kurioms ichtiologai užrašo 8 °C nerštui tinkamą temperatūrą, savo ikrus žeria pasibaigus ešerių nerštui. Ešerių lervutės iš ikrų išsirita irgi vos greičiau ir tai leidžia pirmamečiams plėšrūnams jau antroje vasaros pusėje ryti vienmetes karpines, net nesvarbu, kokios rūšies jos bebūtų.
Įdomu tai, kad stambesni ešeriai neršia šiek tiek vėliau nei smulkesni. Iš to galima daryti išvadą, kad mažieji pakraštiniai savo palikuonių sulaukia anksčiau negu gyvenantys toliau nuo kranto.
Paaugę ešeriai pradeda misti ir stambesniu maistu, jie orientuosi į to vandens telkinio karpinių žvynuotųjų daugumą, paprastai jų aukos būna nedidelės kuojos, aukšlės, gružliai. Bet smulkūs „žoliniai“ plaukioja vandens telkinių pakraščiuose ir toliau ryja įvairiausius bestuburius, kitų žuvų ikrus ir mailių, todėl būtent toji ešerių grupė smarkiai išretina vertingų žuvų populiacijas. Jei pirmuosius galėtume vadinti savotiškais biomelioratoriais, tai antruosius – veikiau kenkėjais.
Ešeriai – ne vieninteliai ešerinių šeimos atstovai mūsų vandenyse. Yra dar pūgžliai, sterkai. Jei apie pūgžlius nei žvejai, nei mokslininkai nieko gero pasakyti negali, tai sterkai ir vienų, ir kitų akimis bus vertingos žuvys.
Sterkų ir ešerių mitybos plotai neretai susikerta, nors pirmieji paprastai plaukioja giliau, bet ne visada. Todėl tarp šių žuvų rūšių susidaro neišvengiama konkurencija. Veikiausiai kai kas pagalvotų, jog sterkams šalia esantys ešeriai netrukdo, netgi priešingai – sterkai gali sudoroti ešerius.
Deja, taip nėra, nes sterkų žiomenys, jei lyginsime su ešeriais ir netgi dauguma plėšrūnių, gana siauri. Todėl sterkai retai kada čiumpa ešerius. Aš dar niekuomet nesu radęs jų skrandžiuose pastarųjų žuvų, nors, pavyzdžiui, lydekos ešerius ryja su malonumu.
Dar vienas dalykas, kurio, beveik garantuoju, kad nežinote. Ešerys turi apsigynimo priemonę. Na, taip, jis yra su dygliais, kas būdinga visoms trims pas mus esančioms ešeržuvių rūšims, bet dabar aš ne apie tai.
Neseniai mokslininkai ištyrė, jog ešerys gali apsimesti stambesniu, nei yra iš tiesų, kas atbaido kitus smulkesnėmis žuvimis besimaitinančius plėšrūnus. Ešerys smarkiai išsižioja, pastato savo didelį nugarinį peleką ir taip sudaro didesnės žuvies įspūdį. Jo kūnas nėra smarkiai ištęstas, stambesnių ešerių kupros itin matomos, todėl taip besielgianti žuvis atrodo išties įspūdingo dydžio.
Tarprūšinėje dvikovoje su sterkais laimi ešeriai, nes jų visada būna daugiau, jie labiau prisitaikę prie įvairių gyvenimo sąlygų. Beje, jei ešeriui pasitaikys „įkandamas“ sterko jauniklis, jau nekalbant apie mailių, jis bus prarytas.
Aišku, kaip ir sakiau, sterkai mėgsta būti didesnėse gelmėse. Nebent patys stambiausi ešeriai vadinami „kupriais“ nusileidžia į tokias gelmes. Be to sterkai yra aktyvesni prieblandoje, naktį, o ešeriai – grynai dieniniai plėšrūnai, tad tiesioginių susidūrimų tarp jų pasitaiko retai.
Bet upėtakiams dygliuoti plėšrūnai gali padaryti daug žalos. Tiesą sakant, radęs apie tai informacijos, šiek tiek nustebau, nes ešerių šaltavandeniuose upėtakiniuose upeliuose labai reta. Visgi vienas kitas pasitaiko.
Ir taip nutinka per vasaros karščius, kuomet dygliuotieji ieško vėsesnių ir deguonimi turtingesnių vandenų – traukiasi į upės gelmę, rėvas, o kartais nuplaukia į mažesnius intakus. Kadangi upėtakių mailiaus kaip taisyklė nebūna gausu, tai ir vienas ešerys sugeba gerokai sumažinti jų populiaciją.
Veikiausiai tęsčiau ir tęsčiau rašinį apie ešerio biologiją, dar yra įdomių dalykų, kurie buvo mažai kur publikuoti. Tačiau jau pavargau berašydamas. Gal kitą sykį...
Romualdas Žilinskas
