Nuo A iki Z apie monofilamentinį valą. Trečia dalis
Monofilamentiniai pavadėliai turi daug privalumų, tačiau nėra nepakeičiami, nors tam tikrose situacijose jie neginčytinai yra geresni už fluorokarbonius ar padarytus iš pintos gijos. Šįsyk kalbu tik apie dugninę ir plūdinę. Monofilamento pranašumus jau aptariau ankstesnėse straipsnio dalyse, todėl nemanau, kad verta vėl kartotis. Kita vertus, pavadėlio paskirtis yra kitokia, tad veikiausiai teks.
Ne taip retai pasitaiko atvejų, kai monofilamentiniai pavadėliai netinka ar būna prastesni už fluorokarboninius. Tarkim, meškeriojant labai skaidriame vandenyje, kuomet žuvis yra labai atsargi, įtari ir pavadėlis turi būti kuo mažiau matomas. Taip pat monofilamentas pralaimi tada, kai reikalingas didelis atsparumas trinčiai, pavyzdžiui, žūklaujant akmenuotame, kriauklėmis nusėtame dugne, nes fluorokarbonas, kaip žinote, atsparesnis aštriems ir kietiems daiktams.
Faktiškai pagrindinis šių dviejų valų (dabar derėtų sakyti, kad pavadėlių) skirtumas toks: fluorokarboninė gija standesnė, mažiau tampri, menkiau matoma po vandeniu ir atsparesnė trinčiai, tačiau mažiau amortizuoja smūgius ir yra rizikos, kad gali tiesiog neišlaikyti mazgų surišimo vietose. Monofilamentas priešingai – minkštesnis, elastingesnis, geriau laiko mazgus, yra tvirtesnis, neplėšia kabliukų iš žuvies gerklės.
Nors kalbant apie atsargias vangiai kimbančias žuvis galima ir prieštarauti neseniai pasakytiems teiginiams, nes mano nuomone jie yra pervertinti. Praktikoje žuvys vargu ar įžiūri ploną monofilamentinį pavadėlį, na, bent jau jo akivaizdžiai nesibaido.
Tačiau ragaudamos masalą įvertina, prie kokio valo pririštas kabliukas, tai žvejys supranta pagal kibimo pobūdį – žuvis vilioklį palaikė tik akimirką lūpose ar gerklėje ir išspjovė. Minkštas, soft tipo monofilamentas yra žymiai elastingesnis, mažiau juntamas, „malonesnis“ žuvims negu fluorokarbonas, net jeigu pastarasis valas ir deklaruojamas kaip „soft“.
Tokiose situacijose pavadėlio matomumas tampa antraeiliu veiksniu, nes mūsų vandenys beveik niekada nebūna idealaus krištolinio skaidrumo. Plonas monofilamentas realiai yra beveik nematomas, ypač kai vanduo yra drumstas po lietaus, pavasarinio polaidžio, greitai tekantis, „žydintis“ ir panašiai.
Net ir labai menko diametro monofilamentinis valas paprastai tvirtesnis ir tąsesnis už tokio pat skersmens fluorokarboninį. Ši gija pagal savo struktūrą yra standesnė, mažiau tampri ir mechaniškai trapesnė, kas reikštų, jog silpnesnė. Todėl norint susilyginti bent jau pagal deklaruojamą tvirtumą, tenka rišti šiek tiek storesnį fluorokarboninį pavadėlį.
Praktikoje tai reiškia, kad 0,10 mm monofilamentinė gija savo tvirtumo savybėmis gali prilygti maždaug 0,12–0,14 mm fluorokarbonui, o kartais net storesniam, priklausomai nuo gamintojo ir konkretaus valo serijos. Jei prie to pridėtume monofilamento tamprumą, kuris realiai žūklėje „sugeria“ žuvies smūgius ir mažiau leidžia jai jausti pasipriešinimą, tampa aišku, kodėl minkštas monofilamentinis pavadėlis neretai yra pranašesnis. Ir kalbu ne remdamasis reklaminiais teiginiais, nes tai išbandžiau praktikoje begalę kartų.
Visgi mano nuomonė nėra nepaneigiama, nes gamintojai pastaruoju metu daug daugiau dėmesio skiria fluorokarbono gamybos technologijoms ir galimai, kol rašau šį straipsnį, rinkoje atsirado tvirtesnių, minkštesnių šios rūšies valų. Bet pasikartosiu – vargu ar jie bus tąsesni, kadangi fizikos dėsnių nepakeisi.
Monofilamentinis ir fluorokarboninis valai skiriasi savo matomumu, tačiau šis skirtumas realybėje nėra toks didelis, kaip dažnai rašoma reklaminiuose bukletuose. Fluorokarbono šviesos lūžio rodiklis (apie 1,42) iš tiesų artimesnis vandens rodikliui (1,33) nei monofilamento (1,50–1,53), todėl teoriškai fluorokarbonas turėtų būti mažiau matomas.
Tačiau šis pranašumas veikia tik plonesniuose diametruose ir tik esant labai skaidriam vandeniui. Ploni pavadėliai, tokie kaip 0,10–0,14 mm, praktiškai yra beveik vienodai sunkiai įžiūrimi tiek žmonėms, tiek žuvims, nes pats diametras čia lemia daugiau nei lūžio rodiklis. Aš jau nekalbu apie monofilamentinius valus, nes netgi labai plonas pintukas (tai gali įrodyti avižadrėbininkai) nebaido tokių atsargių žuvų, kaip šapalai ar meknės.
Storėjant fluorokarboniniam valui jo matomumas greitai didėja, nes didesnis diametras turi didesnį paviršiaus plotą, kuris atspindi šviesą, todėl šviesos lūžio rodiklio nebepajėgia to kompensuoti. Kai fluorokarbono diametras artėja prie 0,30–0,35 mm ir daugiau, jis tampa gana aiškiai matomas vandenyje tiek žvejui, tiek žuvims, todėl „nematomumo“ argumentas tokiose ribose praranda savo esmę.
Dėl to realiai mažiau matomas fluorokarbonas yra tik plonų pavadėlių kategorijoje, o storesnėse atkarpose jo matomumas tampa labai artimas įprastam monofilamentui. Diametras turi daug didesnę įtaką nei teorinis lūžio rodiklio pranašumas.
Štai šioje vietoje norėčiau tarti kelis žodžius apie šiuo metu populiarų ultralight spiningavimą. Nemažai šio žūklės būdo gerbėjų prie savo naudojamų plonų pintukų neretai riša ir plonus fluorokarboninius pavadėlius. Tokie pasaitėliai vargu ar apsaugo nuo lydekų dantų, kaip dažniausiai manoma. Kitas jų privalumas – jie nematomi vandenyje. Tiesa ta, kad, ką jau sakiau, tokio pat tvirtumo monofilamentinis pavadėlis būtų plonesnis ir lengvesnis (fluorokarbonas skėsta, tai tankesnė, sunkesnė medžiaga), kas turėtų teigiamos įtakos mažo ir lengvo masalo animacijai.
Galbūt vienintelis tikrai neabejotinas privalumas fluorokarbono naudai – iš šios medžiagos surištas pavadėlis bus atsparesnis dugne gulinčioms moliuskų kriauklėms, aštriems akmenims. Tačiau spiningaujant ten, kur gruntas smėlėtas, dumblėtas, vedant masalą vidury vandens arba arčiau paviršiaus, aš nematau prasmės naudoti fluorokarbono. Vėlgi, tai yra tik mano asmeninė nuomonė.
Dar vienas niuansas. Lietuvos sąlygomis, kur vanduo retai būna visiškai skaidrus, fluorokarbono matomumo pranašumas dažnai lieka irgi tik teorinis, o svarbesniu veiksniu tampa gijos minkštumas ir tąsumas. Minkštas monofilamentas leidžia masalui judėti natūraliau, sukelia mažiau pasipriešinimo kibimo metu ir todėl plonas monofilamentinis pavadėlis neretai yra efektyvesnis nei kietesnis fluorokarboninis, nors teoriškai ir yra kiek labiau matomas.
Vienas dažniausių žvejų klaidų – supainioti valo minkštumą su tamprumu. Minkštas monofilamentinis valas dar nereiškia, kad yra labai tamprus ir priešingai. Dėl šios klaidos dažnai manoma, kad minkštas valas geriau amortizuos bus kitaip.
Dažna žvejų daroma klaida – parinkamas netinkamas valo diametras ir jo tipas pagal masalą ir spiningo testą. Suprantama, šita dalis skirta ultralight ar avižadrėbio gerbėjams. Per storas monofilamentas išmuša iš ritmo lengvus masalus, trukdo toliau užmesti, mažina jautrumą, o per plonas dažnai neatlaiko apkrovų.
Standesnis (kietesnis) paprastai būna jautresnis, tačiau silpnesnis už minkštą ir tamprų, nors, kaip sakiau, šios dvi savybės nėra vienas ir tas pats. Žodžiu, čia susiduriama su gana dviprasmiška situacija, kur sudėtinga rasti „aukso vidurį“. Tąsesnis (tampresnis) monofilamentinis valas labiausiai pravers plūdinėje žūklėje arba gaudant dugnine netoli nuo kranto, kai nereikia ypatingo jautrumo.
Dažnai manoma, kad ryškus spalvotas valas baido žuvis. Jei žvejoji be pavadėlio, nesvarbu koks tai būtų žūklės būdas, galima sakyti, kad taip. Bet kuomet yra pavadėlis, į pirmą planą išeina visai kitos gijos savybės, kurias deriname pagal konkrečias žūklės sąlygas.
Drumstame vandenyje ar gelmėje valo spalva praktiškai neturi reikšmės, nes šviesa prasiskverbia menkai, o žuvys pirmiausia reaguoja į pasipriešinimą, bet ne į gijos spalvą. Tik itin skaidriose, sekliose vietose spalvos niuansas gali turėti įtakos. Tačiau ir čia jis dažnai pervertinamas, nes galimai rudas valas tiks kuo puikiausiai, bus net geresnis, nes dugnas yra molingas, arba žalias, kur vandens telkinys smarkiai užžėlęs augalais.
Anksčiau žvejai buvo šventai įsitikinę, kad skaidrus permatomas valas yra visiškai nematomas. Tai tik iš dalies teisinga. Skaidrus monofilamentą žuvys regi išties menkiau, tačiau (ne)matomumą lemia ne tik spalva, bet ir gijos blizgesys, struktūra, minkštumas bei vandens spalva, jo skaidrumas
Yra vienas faktas (esu jo liudininkas, turiu testų rezultatus), kuris beveik niekur viešai neaptariamas, nes kertasi su rinkodaros logika. Tai liečia įvairius spalvotus, papildomai padengtus slidžiomis ar nuo UV apsaugančiomis medžiagomis, ar kitaip „pagerintus“ monofilamentinius valus.
Laboratoriniai bandymai, už kuriuos teko pakloti nemažus pinigus, atlikti tekstilės kombinate su siūlų tvirtumo matavimo įranga, parodė, kad tie monofilamentiniai valai, kurie buvo pateikiami kaip „šiuolaikiškiausi-geriausi“, dengti, dažyti arba reklamuojami kaip itin lygūs, realiai buvo silpnesni ir lengviau trūko juos traukiant be mazgų ir su mazgais.
Tuo tarpu paprastos skaidrios monofilamentinės gijos be jokių „technologinių priedų“ (jos buvo ir pigesnės), atitiko deklaruojamas tvirtumo nuorodas ar net jas viršijo, jų diametras mažiau nukrypo nuo to, kurį pateikė gamintojai.
Tai atskleidžia elementarią tiesą: kuo paprastesnis poliamido, iš kurio gaminamas monofilamentinis valas, apdirbimas, tuo stabilesnė jo struktūra. Papildomos dangos ar spalvinimas gali sukurti lygesnį paviršių ar gražesnę, egzotiškesnę ir kitokią „esnę“ monofilamentinės gijos išvaizdą, tačiau jos dažnai naikina natūralų polimerų sukibimą ir padidina tikimybę, kad valas bus silpnesnis, mazgai susiverš netolygiai ir panašiai.
Senieji, skaidrūs monofilamentiniai valai pasirodė esantys ne tik atsparesni tempimui, bet ir praktiškai patvaresni. Tiesa, kai kada pastarosios gijos stokodavo lygumo, tačiau tai nesumenkino jų tvirtumo, kas pasirodė gana keista.
Sekantis eksperimento etapas buvo nukreiptas išsiaiškinti, ar tikrai valas atitinka nurodytą gamintojų diametrą, apie tai jau buvau užsiminęs pirmoje rašinio dalyje. Išsyk pasakysiu, kad nė viena (nė viena!) mūsų pasirinkta gija neatitiko deklaruojamo storio. Tiesa, nukrypimai nuo realybės buvo labai įvairūs – vienų firmų jie nesiekė nė 10 proc., nors kai kurios bendrovės nesidrovėjo savo valus „pastorinti“ trečdaliu.
Vėlgi, įdomu tai, jog pigiausi valai šioje kategorijoje nebuvo storesni už brangesnius, visumoje galėjome skelbti lygiąsias. Niuansas – gijų tvirtumą laboratorijos specialistai išskaičiavo atsižvelgę į faktą, kad valas yra storesnis nei deklaruojama, o tai reiškia, kad buvo paskaičiuotas tikras valų išlaikymo svoris.
Kuo storesnis valas, tuo tokios manipuliacijos ryškiau matomos, nes didėja ir „pridėtinė“ valo dalis. Tačiau tokie dalykai žvejams jokia naujiena. Tiesa, dabar tai pasitaiko rečiau, visgi gali rasti monofilamentinio valo, kurio išlaikymo svoris didesnis už kitų kone dvigubai ir tai išsyk sukelia įtarimą. Kuomet pasižiūri dar parduotuvėje į šias gijas, tampa aišku, kodėl valas yra nerealiai tvirtas – plika akimi matoma, kad jis storesnis nei parašyta ant pakuotės.
Tokie tyrimai patvirtina, kad kartais paprasčiausia konstrukcija veikia geriau, o rinkodariniai „argumentai“ neretai yra laužti iš piršto. Objektyvumo dėlei būtina pažymėti, kad eksperimentus darėme prieš gerą dešimtmetį, o valus pasirinkome atsitiktinius, pačių įvairiausių (tame tarpe ir labai žinomų) firmų, tačiau nevardysiu kokių.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
