Nuo A iki Z apie monofilamentinį valą. Pirma dalis

Juk pinti, fluorokarboniniai valai atsirado gerokai vėliau ir ilgą laiką plūdininkai, dugnininkai, netgi spiningautojai kuo puikiausiai žvejojo monofilamentinėmis gijomis. Beje, taip yra ir dabar (neišskiriu nė vieno iš minėtų žūklės būdų), nes plačiąja prasme monofilamentas tik nesmarkiai užleido savo pozicijas pintukui ir fluorokarbonui, o kai kuriose situacijose jis yra nepakeičiamas – vienokios ar kitokios šio valo rūšys pakankamai sėkmingai gali būti naudojamos vietoje minėtų naujųjų valų.

Kaip matote, užsiminiau apie monofilamentinio valo rūšis, o tai reiškia, jog šita „paprasta“ gija irgi buvo tobulinama, tas procesas tęsiasi ligi šiol – vienagyslis mono tarsi suskilo į atskiras klases pagal savo panaudojimo galimybes. Tačiau apie tai dar kalbėsiu plačiau, o dabar, kaip jau esu pratęs, pradėsiu viską nuo pradžių...

Monofilamentinis valas yra iš vienos vientisos gijos pagaminta poliamidinė žvejybinė gija, atsiradusi XX a. viduryje, kai chemijos bendrovė DuPont po keliolikos metų mokslinių bandymų pristatė pirmuosius komerciškai tinkamus nailono pagrindo vienagyslius valus.

Pirmieji prototipai atsirado dar ketvirtajame dešimtmetyje, tačiau tik apie 1958–1959 metus inžinieriai sugebėjo pagaminti pakankamai minkštą ir praktišką sintetinę giją, kuri atitiko meškeriotojų poreikius. Po kelių metų monofilamentas išplito visame pasaulyje ir tapo pagrindu šiuolaikinei žūklei. Tad galima teigti, jog šiuolaikini monofilamentinis valas yra DuPont laboratorijų išradimas – būtent ši kompanija sukūrė nailoną, o jo pritaikymas žvejyboje tapo atskiru, žūklę pakeitusiu etapu.

Medžiagos, iš kurios gaminamas monofilamentinis valas, savybės (tamprumas, skaidrumas, atsparumas drėgmei) leido iš esmės pakeisti iki tol naudotus iš natūralių medžiagų pagamintus valus – susuktus arklio plaukus, linus, šilką ar kitus natūralius pluoštus, kurie sugerdavo drėgmę, trūkdavo, pūdavo ir reikalavo sudėtingos priežiūros.

Vienagyslė sintetinė monofilamento struktūra išsprendė visas šias problemas vienu metu: gija tapo lygi, vienodo skersmens, daug tvirtesnė už savo pirmtakes, neturėjo atsitiktinių silpnų vietų, kaip būna supynus natūralius pluoštus rankomis, todėl pasižymėjo prognozuojamu tvirtumu per visą gijos ilgį ir nebereikalavo beveik jokios priežiūros, tapo prieinama įvairiam žvejų ratui.

Dėl to žūklė tapo ne tik patikimesnė, bet ir daug universalesnė – monofilamentinis valas gerai laikė mazgus, buvo pakankamai tvirtas ir sausas, ir sudrėkęs – faktiškai visas savo gerąsias savybes išlaikydavo panardintas į vandenį.

Todėl ir kilo tikra žvejybinė revoliucija: sintetinė gija leido žvejams užmesti masalą toliau, geriu jį jausti, ištraukti didesnes didesnes žuvis ir kartu žvejoti paprasčiau. Todėl nenuostabu, kad monofilamentas ilgą laiką buvo praktiškai vienintelis rimtas pasirinkimas ir tik vėliau, jam jau įsitvirtinus rinkoje, atsirado pinti ir fluorokarboniniai valai, kurie iki šiol monofilamento visiškai neišstūmė.

Jei gilintis dar labiau, reikia pažymėti, kad monofilamentinis valas gaminamas iš sintetinio polimero poliamido, dažniausiai PA6 arba PA66, o kai kurie gamintojai naudoja ir tarpinės sudėties polimerus, kad pasiektų konkrečias monofilamentinės gijos savybes. Poliamidas lydomas iki vientisos masės ir ekstruzijos būdu dar karštas išspaudžiamas per labai tikslias formavimo angas. Ekstruzija – tai procesas, kai lydytas polimeras mechaniniu būdu išstumiamas per siaurą angą ir taip paverčiamas į vieną vientisą siūlą.

Išspausta gija iš pradžių būna gerokai storesnė ir minkštesnė, todėl ją būtina tolygiai tempti – tempimo procesas išrikiuoja polimero molekules viena kryptimi, taip padidindamas tvirtumą, sumažindamas chaotišką pluošto molekulių struktūrą ir suteikdamas valui elastingumo. Kuo tiksliau molekulės išsirikiuoja, tuo gija tampa labiau prognozuojama – tiek tvirtumo, tiek tamprumo požiūriu.

Po tempimo valas greitai aušinamas vandeniu ar oru, kad polimeras „užsifiksuotų“ naujame pavidale. Šiame etape formuojasi ne tik būsimas skersmuo, bet ir fizinės valo savybės: skaidrumas priklauso nuo to, kaip tolygiai polimero masė suteka į vientisą struktūrą ir kiek joje lieka mikroskopinių oro intarpų; tamprumą apsprendžia molekulių išsidėstymo kryptingumas ir tempimo mastas; kietumą nulemia tiek pati poliamido formulė, tiek valui suteiktas kristališkumo laipsnis; gijos „atmintį“ daugiausia lemia aušinimo režimas ir polimero grįžtamasis elastingumas (valo tamprumas).

Baigiamajame gamybos etape gija tiksliai kalibruojama, priklausomai nuo gamintojo siekiamų savybių, valo paviršius poliruojamas arba paliekamas praktiškai neliestas, ir tik tada gija vyniojama ant plastikinių ritinėlių.

Nors monofilamentinis valas ir buvo amerikiečių išradimas, šiais laikais jį gamina daugelis šalių, Visgi pagrindiniai pasaulio gamybos centrai yra Japonija ir Jungtinės Valstijos. Pirmoji šalis šiuo atžvilgiu jau pralenkė JAV ir šiandien laikoma vienu stipriausių mono gijų tiekėjų, nes čia veikia tokie gamintojai kaip Shimano, Daiwa ir Momoi.

Šios kompanijos turi itin išvystytą ir pakankamai sena polimerų apdirbimo tradiciją, modernią ekstruzijos įrangą, gaminiams taiko itin griežtą kokybės kontrolę, todėl Japonijos monofilamentas dažnai laikomas vienu pažangiausių.

Jungtinėse Valstijose dominuoja Berkley ir Sufix – abi firmos turi didelius gamybos pajėgumus ir globalų tiekimo tinklą, todėl jų valai naudojami visame pasaulyje. Be šių pagrindinių rinkos žaidėjų egzistuoja ir daugybė mažesnių regioninių gamintojų, kurie perka poliamido žaliavą, ekstruzuoja monofilamentą savo gamyklose arba užsako gamybą Azijoje.

Dėl šių priežasčių monofilamentinių valų rinka šiuo metu yra globali, o reali gamyba nebesutelpa vienoje šalyje – tai yra išskirstyta infrastruktūra, kurioje, kaip minėjau, dominuoja Japonija ir JAV. O likusią mums tiekiamo monofilamentinio valo dalį sudaro įvairūs Europos ir Azijos gamintojai, gaminantys giją tiek su savo prekės ženklais, tiek pagal užsakymus faktiškai tuos pačius monofilamentinius daro ir užsakovams – smulkesniems platintojams, kurie žvejams šias gijas pristato jau su savo logotipais.

Todėl kai kurie mažiau žinomų firmų neva skirtingi monofilamentiniai valai gali būti tas pats produktas – skiriasi tik pavadinimai, galimai „metražas“, ritinėliai ir pakuotės. Trumpiau tariant, tai yra ta pati mergelė, tik su kita suknele.

Monofilamentinio valo fizinės savybės tiesiogiai lemia jo „elgesį“ žūklėje, todėl kiekviena jų yra svarbi pasirenkant tinkamą giją konkrečiai žvejybinei situacijai. Paminėsiu pačias svarbiausias monofilamentinio valo savybes.

Tamprumas – tai gebėjimas išsitempti ir tarsi sugerti žuvies smūgius. Monofilamentinė gija šiuo požiūriu pranašesnė už pintą valą, net už fluorokarboną, nes jos elastingumas padeda išvengti žuvies nusipurtymo nuo kabliuko, išsiplėšimo iš lūpų, ypač kai naudojamas standesnis meškerykotis, pakertama smarkiau, iš arti.

Valo minkštumą (arba kietumą) daugelis žvejų painioja su tamprumu, bet tai nėra vienas ir tas pats. Minkšta gija švelniau krenta ant vandens, o vandenyje skęsta natūraliau, daug menkiau susisuka spiralėmis, kuomet nusivynioja nuo ritės būgnelio, patikimesnė mazgų surišimo vietose.

Kietesnis valas turi savų pranašumų: metimo metu išlieka tiesesnis, mažiau veikiamas išorinių veiksnių, tarkim, vėjo, dėl ko būna geresnis masalo užmetimo nuotolis, mažiau amortizuoja traukiant didesnę žuvį (geresnis stambaus laimikio valdymas), yra jautresnis žuvų prisilietimams prie masalo, tvirčiau įsega kabliuką į jų žabtus.

Standūs monofilamentiniai valai turi tvirtesnę, mažiau lanksčią struktūrą, greičiau skęsta ir geriau perduoda kibimo informaciją, todėl dažniau naudojami dugninėje žūklėje ir kitose situacijose, kur svarbu išlaikyti tikslesnę masalo kontrolę, jie geriau perduoda kibimą. Minkštumą lemia mažiau kristalizuota polimero struktūra ir plastifikatoriai, o standumą – stipresnis molekulių orientavimas ir kietinantys priedai, todėl šios savybės priklauso nuo gamintojo pasirinktos poliamido formulės ir apdirbimo būdo.

Atmintis – tai polinkis išlaikyti ritės būgnelio apskritimo formą, susigarankščiuoti, kuomet valas stipriau perbraukiamas per kietus daiktus, netgi rišant kabliuką. Tai gana lengva patikrinti – suėmus valo atkarpą nagais (nebūtina stipriai spausti) ir tarp jų patraukus, turinti didelę atmintį gija susisuks, net stipriai tempiama po to nebeišsitiesins. Toks valas sunkiau valdomas, greičiau susipina nepalankiomis sąlygomis, kartais net gali baidyti atsargesnes žuvis, o turintis mažesnę atmintį leidžia užmesti toliau ir išvengti kilpų.

Valo atsparumas trinčiai ypač svarbus faktorius žvejojant tarp akmenų, kriauklių, standesnių žolių ar kokių nors povandeninių daiktų turinčių kietą ir (ar) aštrų paviršių – skirtingos monofilamentinės gijos į tai reaguos labai skirtingai, tai priklausomai nuo poliamido formulės ir valo paviršiaus apdirbimo.

Gijos tvirtumas gali būti vertinamas tiek jai esant sausai, tiek sudrėkus: poliamidas sugeria šiek tiek vandens, todėl šlapio valo tvirtumas paprastai sumažėja, tačiau kokybiškesni valai, kurie pagaminti iš kitokios formulės poliamido, šiam poveikiui atsparesni ir išlaiko pastovų stiprumą bet kokiomis sąlygomis.

Deja, minėtų dalykų praktiškai neįmanoma nustatyti tiesiog parduotuvėje ar net nusipirkus monofilamentinį valą, jie išryškėja tik ilgiau pameškeriojus. Todėl žvejai, kuriuos mes vadiname konservatyviais, neretai būna teisesni už tuos, kurie „pakimba“ ant prekybininkų reklamų kabliukų – pastarieji labiau rizikuoja nusipirkti tik iš pirmo žvilgsnio tvirtą valą, nes jį paprastai testuoja sausą.

UV spinduliai ilgainiui silpnina bet kokį poliamidą, todėl monofilamentas palaipsniui praranda savo savybes nuo saulės poveikio. Dėl to senas ar ilgai naudotas valas tampa trapus (labiau fizikine prasme) ir greičiau trūksta.

Kuo mažiau gija sugeria vandens, tuo stabilesnis jos tvirtumas per visą ilgį, daug tvirtesnė mazgų surišimo vietose. Beje, tai galima laikyti atskira savybe, nes turiu omenyje ne tai, kad valas tarsi išslysta surišus mazgą, o jo tvirtumą ties mazgais. Geras monofilamentas turi tolygų paviršių ir net pats standžiausias pakankamai minkštas, kad mazgas susiveržtų tik minimaliai sumenkindamas gijos išlaikymo svorį. Aišku, labai slidų valą irgi nėra gerai rišti (bet to neišvengsi), tačiau monofilamentiniuose valuose, kitaip nei fluorokarboniniuose, mazgai susiveržia labai tvirtai.

Apibendrinant, visos šios savybės kartu sudaro monofilamentinio valo „charakterį“, kurį žvejys jaučia tiek mėtydamas, tiek kovodamas su žuvimi, ir būtent visų jų balansas lemia, ar gija bus tinkama konkrečiai žūklės technikai ir žvejybos sąlygoms.

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas