Nuo A iki Z apie monofilamentinį valą. Ketvirta dalis
Keisti monofilamentinį valą reikia tada, kai pastebimas tamprumo sumažėjimas, jis ima greičiau trūkinėti, juntamas paviršiaus šiurkštumas, mikro įtrūkimai, matomas savotiškas „persisukimas“, kuris turi įtakos gijos stiprumui per visą jos ilgį, gija pjūvyje tampa mažiau apvali. Žodžiu, tai yra ženklas, kad polimero struktūra pavargusi. Pavadėlius, kaip sakiau, verta keisti dažniau, praktiškai po kiekvienos žūklės, nes jie gauna didžiausią krūvį ir kontaktą su dugnu. Faktas, kad pagrindinio valo „darbinė“ dalis nusidėvės greičiau, bet tuomet giją galima apsukti ir ji bus kaip nauja.
Monofilamentinį valą gana stipriai veikia drumzlės ir vandenyje plaukiojančios mikroskopinės organinės dalelės, nes poliamidas turi savybę „pritraukti“ smulkius vandens nešvarumus. Žvejojant drumzliname ar „žydinčiame“ vandenyje ant valo greitai susikaupia plonytis organikos sluoksnis – mikrodumbliai, bakterinė plėvelė, detritas, tai matoma plika akimi, tai juntama čiupinėjant tokią giją.
Valas tą paviršinį sluoksnį neša į žiedelius, todėl po kelių valandų žūklės žiedeliai būna apsinešę žalsva ar ruda plėvele. O tai turi įtakos masalo užmetimui, nes visas šis „purvas“ mažina valo slydimą ir didina trintį, todėl gija greičiau dėvisi.
Šiuo atveju nėra didelio skirtumo tarp minkšto ar standaus, plaukiančio ar skęstančio monofilamento – visi jie apsineša organika panašiai, nes valų paviršius yra pakankamai „lipnus“ mikroskopiniu masteliu. Padengti papildomais apsauginiais sluoksniais monofilamentiniai valai galimai atsparesni užterštumui, bet tik galimai, kadangi pats poliamidas pritraukia organines daleles labiau nei, pavyzdžiui, fluorokarbonas ar pintuko polietileno pluoštas.
Cheminis vandens užterštumas taip pat daro įtaką. Poliamidas reaguoja su kai kuriomis rūgštinėmis ar šarminėmis medžiagomis, todėl jei vanduo turi didesnį pH nuokrypį, valas gali greičiau prarasti elastingumą ir tvirtumą. Druskos, detergentų likučiai, degalų pėdsakai ar paviršinio aktyvumo medžiagos ilgainiui silpnina poliamido paviršių – gija tampa šiurkštesnė, praranda glotnumą ir ima greičiau trūkti ties mazgais. Paprastai tai neįvyksta akimirksniu, tačiau daug kartų žvejojant užterštuose vandens telkiniuose, poveikis kaupiasi.
Drumzlės ir chemija kartu veikia ypač neigiamai, kadangi organika aplipęs valas sugeria daugiau vandens, o vanduo, kuriame yra tirpių cheminių junginių, greičiau ardo polimero viršutinį sluoksnį.
Kartais monofilamentinis valas susisuka spiralėmis. Toks gijos susisukimas nėra vien tik neteisingo vyniojimo rezultatas – dažnai tai atsiranda dėl žūklės specifikos, kai pats masalas sukuria sukimąsi ir perduoda jį gijos struktūrai. Spiningaujant su sukriuke valas sukasi nuolat, jei lapelis nėra idealiai subalansuotas arba jei sukriukė traukiama per greitai.
Dugninei žūklei būdingi tie patys reiškiniai: kai svarelis juda srovėje ir sukinėjasi aplink savo ašį, traukiamas (ar net užmetimo metu) ir sukdamasis jis gali susukti pavadėlį ar pakankamai ilgą pagrindinio valo atkarpą. Plūdine žvejyboje masalas taip pat gali susukti valą, tarkim, dvi išsiskėtusios musės lervos srovėje pradeda suktis ir tai veikia ne vien pavadėlį, bet ir likusį pagrindinį valą. Kadangi poliamidas yra tamprus, jis lengvai „pasiima“ tą deformaciją ir išlaiko spiralės formą.
Tokiais atvejais valas nebūtinai yra sugadintas – jis tiesiog įgauna kryptinę deformaciją. Senas žvejybinis būdas ištiesinti tokį valą vis dar toks pats efektyvus: giją reikia ištiesti ant vejos ar ant lygaus tako, leisti jai visiškai išsitiesinti, ir po to iš naujo suvynioti ant ritės būgnelio lengvai įtempus. Tai leidžia poliamido molekulėms vėl išsilygiuoti ir bent iš dalies grįžti į pradinę formą. Kuo valas naujesnis ir minkštesnis, tuo lengviau šis metodas suveikia.
Vis dėlto, jei spiralės labai ryškios arba valas smarkiai nusidėvėjęs, ilgai naudotas, šis būdas padeda tik laikinai – gija gali vėl pradėti suktis net jei masalas jo nebesuka. Taigi spiralės susidaro ne dėl vienos priežasties, o dėl viso jų komplekso.
Suvynioti monofilamentą reikia tolygiai, nepaliekant laisvų kilpų. Geriausia vynioti ant ritės būgnelio laikant valą šiek tiek įtemptą, kad jis tiesiog vyniotųsi nuo ritinėlio jam sukantis ir nesusidarytų spiralinės kilpos. Gijos reikia privynioti tiek, kad būgnelis nebūtų perpildytas – palikti porą milimetrų iki krašto, kitaip nusimes kilpos ir suvels „barzdą“. Beje, kuo yra standesnis (kietesnis) valas, tuo didesnė rizika, kad taip nutiks.
Vėlgi senas būdas yra monofilamentinį valą geriausia vynioti dviese, nes taip galima užtikrinti tolygų, lengvai įtemptą gijos klojimą ant ritės būgnelio. Ritinėlis visada turi skylutę per vidurį, todėl jį patogu pamauti ant pieštuko ar bet kokio tiesaus strypelio ir paduoti laikyti kitam žmogui – draugui, žmonai ar vaikui.
Svarbu, kad laikantysis ne vien tik laikytų, bet ir šiek tiek prilaikytų valą pirštu, sudarydamas nedidelį pasipriešinimą, kas leidžia gijai būgnelyje sugulti lygiai ir be tarpų. Vynioti reikia neskubant, be trūkčiojimų, o ritės stabdį nustatyti į vidutinį lygį, kad gija įsitemptų tolygiai per visą vyniojimo procesą.
Tai paprastas, bet labai efektyvus būdas, kurio nerasite jokiose instrukcijose, tačiau praktiškai jis užtikrina patį tolygiausią valo vyniojimą, taip elgiuosi dar nuo tų laikų, kai tik išmokau žvejoti. Tačiau to nepatarčiau daryti vyniojant pintuką.
Pintas valas labai abrazyvus, kietesnis ir savo struktūra primena virvelę, todėl sausas gali įsirėžti į pirštus, trūkčioti ir vyniotis nelygiai. Panardintas į vandenį jis tampa slidus, minkštesnis, gijos „susikloja“ daug tolygiau. Be to, į pintuką vanduo neįsigeria tiek, kad pablogintų jo savybes. Paprasčiausias būdas – įmesti visą pinto valo ritinėlį į kibirą su vandeniu. Monofilamentinį valą geriausia vynioti sausą, nes poliamidas sugeria vandenį, kas gali vėliau turėti įtakos, kad džiūdama nenaudojamo valo dalis ims trauktis, atsiras tarpų tarp vijų ir panašiai.
Kadangi dabar jau žiema, nors ledo ir nėra (tikiuosi, kad bus), reikėtų nepamiršti ir poledinėje žvejyboje naudojamų monofilamentinių valų.
Žieminis monofilamentinis valas nuo įprastinio skiriasi ne pavadinimu, o tuo, kaip jis pagamintas ir kaip jį veikia žema temperatūra. Poliamidas šaltyje natūraliai kietėja, praranda elastingumą, todėl žieminiai valai gaminami iš mišinių, kuriuose yra daugiau plastifikatorių. Plastifikatoriai – tai specialūs priedai, kurie „suminkština“ polimerą, padarydami jį lankstesnį ir elastingesnį žemoje temperatūroje.
Jie įterpiami tarp poliamido molekulių ir neleidžia joms per stipriai susikabinti, todėl valas šaltyje nesukietėja ir nepraranda darbinio būvio. Tiesą sakant, plastifikatoriai dedami ir į visus monofilamentinius valus, tačiau žieminiuose jų būna daugiau, todėl tokia gija išlieka lankstesnė, minkštesnė ir geriau laiko mazgus net esant minusinei temperatūrai.
Kitas skirtumas – įprastas monofilamentas sugeria nemažai drėgmės, ir ta drėgmė žiemą kristalizuojasi, dėl ko standėja ir silpnėja valas, tai gali lemti neprognozuojamus valo trūkimus. Į žieminius valus vanduo įsigeria žymiai menkiau, todėl jų savybės keičiasi mažiau ir jie nepraranda savo gerųjų savybių net tada, kai ant žiedelių ima formuotis ledas. Poledinei žūklei skirtų monofilamentinių gijų paviršius dažnai būna padengtas plonu, slidžiu sluoksniu, kuris neleidžia vandeniui „prilipti“ ir užšalti ant gijos.
Kita vertus, net ir toks valas ištrauktas iš eketės nebūna sausas, o kada temperatūra yra minusinė arba arti nulio ant žiedelių ima formuotis plonas ledo sluoksnis, prie kurio bet kokia gija – monofilamentinė, pinta ar fluorokarboninė vis tiek klius, prasčiau slys pro žiedelius. Žieminiai valai tik šiek tiek sumažina šį neigiamą efektą.
Dar viena svarbi detalė yra struktūrinis minkštumas. Žieminiai valai kambario temperatūroje būna minkštesni nei įprasti, nors vargu ar tai pajausite, nes gamintojai iš anksto tarytum kompensuoja būsimą tokios gijos standėjimą šaltyje. Įprastas monofilamentas minusinėje temperatūroje gali tapti kietas kaip viela (taip nutinka ne su visais valais, bet tikrai pasitaiko), o žieminio valo toks temperatūrinis pokytis beveik neveikia, nes kaip ir sakiau, jis turi minkštumo „atsargą“. Tačiau dėl šios priežasties žieminiai valai neretai būna šiek tiek menkesnio tvirtumo nei to paties diametro įprastiniai, todėl jų negalima vertinti pagal tą pačią skalę.
Taip pat šaltyje labai išryškėja mazgų kokybė: kietas, vandens prisigėręs valas mazge linkęs mikroskopiškai trūkinėti, kai tuo tarpu minkštesnis žieminis monofilamentas mazge susiveržia tolygiau ir mažiau pažeidžia polimerą. Trumpiau tariant, poledinei žūklei skirtas valas yra pagamintas iš patobulinto poliamido.
Prirašiau daug ir labai tikiuosi, kad bent dalis informacijos pravers pradedantiesiems žvejams. O seni meškeriojimo „vilkai“ veikiausiai rastų teiginių, dėl kurių suabejotų. Bet aš mąstau būtent taip, kiti – kitaip, vienos nepaneigiamos tiesos žūklėje niekada nebūna.
Romualdas Žilinskas
