Nuo A iki Z apie monofilamentinį valą. Antra dalis
Neretai žūklės prekių parduotuvėse galime pamatyti labai smarkiai nukainotus (nepainiokite su akcijomis, kurios galimai daug kur bus prieškalėdiniu laikotarpiu) monofilamentinius valus. Tai veikiausiai jau pasenusios tos rūšies gijos, kurios, deja, prarado anksčiau buvusias savo teigiamas savybes, o svarbiausia – jos tapo gerokai silpnesnės. Monofilamentiniai valai, kaip ir maisto produktai ar žmonės, sensta ir tuo jie skiriasi nuo pintų gijų ir fluorokarboninio valo.
Ir jie gali pasenti net ir nenaudoti, vien dėl to, kad ilgai guli sandėlyje ar parduotuvės lentynoje. Aišku, valas valui nelygu, čia reikėtų grįžti į straipsnio pradžią, kur kalbėjau apie monofilamentinių valų gamybą ir poliamidą (cheminių formulių nerašiau, nes atvirai pasakius, nei man, nei jums jos nieko nesakytų).
Akcentuočiau tai, jog poliamidas jautrus UV spinduliams, temperatūrų svyravimams ir natūraliam polimero senėjimui, todėl laikui bėgant gija praranda dalį tvirtumo, tamprumo ir tampa silpnesnė. Tačiau tokius valus visgi perku – jie puikiai tinka bekingui, t. y. pavynioti ant ritės būgnelio po apačia, kad pakeltų naudojamą valą ar užpildytų ritę iki reikiamo aukščio.
Žūklės metu monofilamentinės gijos senėjimas vyksta dar greičiau: vanduo, saulė, tempimas ir nuolatinis mechaninis darbas jos „amžiaus“ tikrai neprailgina. Todėl ilgiau naudojamas monofilamentinis valas palaipsniui ištįsta, suplonėja, praranda elastingumą ir daug greičiau trūksta.
Pavadėliai, kurie dažnai turi atlaikyti žuvies smūgius ir kontaktą su įvairiais povandeniniais paviršiais, ypač greitai pažeidžiami, juos patikimiausia keisti po kiekvienos intensyvesnės žūklės. Plika akimi to nepamatysi, tad žvejai dažnai pasitikrina pavadėlius tiesiog juos traukdami tarp pirštų. Vos juntamas atšerpetojimas reiškia, kad valas yra mechaniškai pažeistas. Visgi ištampytos ar dėl vandenyje esančių cheminių medžiagų (apie tai dar kalbėsiu) pažeistos gijos nėra galimybių nei matyti, nei jausti, tad dėl „šventos ramybės“ juos siūlyčiau pasikeisti.
Pagrindinio valo tarnavimo laiką galima prailginti pervyniojant iš galo į pradžią, kad mažiau nusidėvėjusi gijos dalis atsidurtų darbinėje zonoje. Tokiu būdu valas išlaiko geresnes savybes ir nereikia jo iš karto keisti nauju – vis sutaupomas euras kitas...
Monofilamentinio valo stiprumas matuojamas jėga, kurios reikia giją nutraukti. Tvirtumas paprastai nurodomas kilogramais arba svarais. Gamintojai valo stiprumą nustato tempimo bandymu: gija įtempiama specialiame dinamometriniame įrenginyje, kol pasiekia trūkimo ribą. Taip gaunama maksimali apkrova, kurią valas atlaiko. Tačiau, turėkite omenyje, tai būna gijos stiprumas be mazgo. Todėl faktiškai monofilamentinė gija bus silpnesnė nei deklaruojama, kadangi ją bet kokiu atveju teks surišti.
Todėl realioje žūklėje svarbus ir valo „mazginis“ stiprumas, nes bet kuris mazgas menkina tvirtumą. Paskaičiuota, kad priklausomai nuo valo tipo, mazgo įtaka gali sumažinti jo stiprumą 10–40 procentų. Monofilamentinės gijos paprastai atsparesnės mazgams nei pinti valai, nes jų paviršius lygesnis ir jos susiveržia tolygiau.
Fluorokarboniniai valai matuojami taip pat, tačiau jie paprastai pasižymi mažesniu mazgų laikymu dėl didesnio standumo ir mažesnio paviršiaus „lipnumo“. Todėl reali trūkimo riba mazguose dažnai būna mažesnė nei analogiško skersmens monofilamentinio valo, o ir mazgai dažniau atsiriša.
Pintų valų stiprumas taip pat nustatomas tempimo testu, tačiau rezultatai dažnai skiriasi nuo praktikos, nes pintukai beveik neturi tamprumo ir bet koks mazgo slydimas ar netolygus apkrovos pasiskirstymas dar labiau mažina jų realų stiprumą. Be to, pintam valui svarbus ne tik deklaruojamas ar „mazginis“ stiprumas, bet ir atsparumas trinčiai, nes jis gali būti gana didelis tiesioginės apkrovos metu, pinta gija daug greičiau pažeidžiama kontaktuodama su aštriais paviršiais.
Nors skirtingų valų tvirtumas oficialiai matuojamas tuo pačiu principu, bet jų reali elgsena žūklėje gali smarkiai skirtis ir būtinai turi būti vertinama kartu su mazgų savybėmis, tamprumu ir atsparumu trinčiai. O tarp žvejų paplitęs įsitikinimas, kad ant pakuotės nurodomas monofilamentinio ar kito valo tvirtumas reiškia vieno metro atkarpos stiprumą, yra tik niekuo nepagrįstas mitas.
Pasikartosiu: valo tvirtumas matuojamas kaip vientisos gijos trūkimo riba ir nepriklauso nuo jos ilgio. Todėl nesvarbu, valas yra 30 centimetrų, vieno ar dešimt metrų – jis trūks ties silpniausia vieta, bet ne dėl savo atkarpos ilgio. Trumpiau tariant, bet kokio valo stiprumo nuoroda ant pakuotės yra bendras vienos gijos mechaninis parametras, o ne konkretaus ilgio savybė.
Tačiau tamprus, tąsus monofilamentinis valas realiomis žūklės sąlygomis gali kompensuoti mažesnį savo tvirtumą, nes jo elastingumas veikia kaip amortizatorius. Kai žuvis smarkiai timpteli, monofilamentas išsitempia ir sumažina momentinę apkrovą, dėl ko kitu atveju gija galėtų iškart trūkti.
O tai reiškia, kad tamprus valas leidžia saugiau traukti žuvį net tada, kai jo trūkimo riba nėra didelė, nes jis „sugeria“ smūgius, kurių nepajėgia sušvelninti pintas ar fluorokarboninis valas. Vėlgi – net monofilamentinių (ypač jų!) valų yra įvairaus tamprumo, bet apie tai jau kalbėjau.
Kita vertus, šita savybė turi ir kitą pusę: ilgainiui tokia gija išsitampo ir nebeatsistato į pradinį ilgį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad monofilamentinis valas vis dar elastingas, tačiau dalis to tempimo jį paveikia negrįžtamai – gija plonėja, praranda tvirtumą ir tampa minkštesnė, greičiau nutrūksta.
Tai ypač juntama pavadėliuose, kurie gauna daugiausiai apkrovų, nors patys yra sąlyginai trumpi. O kuo trumpesni, tuo greičiau išsitampo, manau, to aiškinti net nereikia. Dėl šios priežasties seni pavadėliai ar ilgiau naudotas pagrindinis monofilamentinis valas jau nebėra tokie patikimi, net jei vizualiai atrodo tvarkingi.
Dalis gamintojų tikrai linkę „pagražinti“ savo valų savybes, todėl ant pakuočių nurodomi skaičiai ne visada atitinka tikrovę. Dažniausiai tai pasireiškia tuo, kad valas pateikiamas kaip plonesnis ir stipresnis, nei yra realiai. Tokia praktika pasitaiko visų tipų valams – monofilamentiniams, fluorokarboniniams ir pintiems. Gamintojams tai naudinga, nes žvejui patraukliau atrodo gija, kuri tariamai turi didelį stiprumą ir mažą skersmenį.
Tiesą sakant, realūs testai neretai parodo mažesnį tvirtumą ar didesnį diametrą, nei nurodyta. Yra bandymų ir tyrimų, rodančių, kad net gerai žinomi gamintojai kartais nurodo optimistiškesnius duomenis. Deja, nėra tokios tarptautinės institucijos, kuri griežtai reguliuotų valų žymėjimą ar baudų sistema priverstų gamintojus tiksliai laikytis ant pakuočių ir reklamose pateikiamų deklaracijų.
Yra asociacijų, kurios skatina sąžiningą ženklinimą, tačiau realios kontrolės jos beveik nevykdo. Tarkim, teigiama, kad kai kurios kompanijos Europoje pasirašė dokumentą, vadinamą EFTTA (European Fishing Tackle Trade Association) „Line Charter“, kuris numato, kad gamintojai turėtų teisingai nurodyti diametrą ir tvirtumą, laikytis tolerancijos pirkėjų atžvilgiu. Bet kad būtų nubaustas ar viešai apkaltintas bent vienas gamintojas neteko girdėti.
Dėl to patikimiausia remtis gamintojo reputacija ir, jei įmanoma, atlikti paprastus bandymus pačiam: pasižiūrėti, kaip laikosi mazgas, kaip valas elgiasi tempiant ir kaip jis atrodo lyginant skersmenį su kitomis gijomis. Tai leidžia realiai įvertinti, ko galima tikėtis ir kiek verta pasitikėti etiketėje užrašytais skaičiais.
Monofilamentinė gija, naudojama kaip pagrindinis valas, turi savų privalumų ir trūkumų, todėl skirtinguose žūklės būduose jos vertė labai priklauso nuo konkrečios situacijos. Gal nustebinsiu, bet spiningaujant mono valai kartais pranoksta pintukus, ypač žvejojant smulkiais, itin lengvais masalais, arba kai svarbi amortizacija ir švelnesnis žuvies smūgių sugėrimas, kai pavadėlis yra tik bereikalinga masalo subtilų darbą apsunkinanti detalė. Kita vertus, monofilamentinis valas mažina jautrumą su masalu, bet spiningaujant kai kuriais viliokliais to paprasčiausiai nereikia.
Kuomet būtinas maksimalus kontaktas su masalu, dugno „skaitymas“, tikslus vilioklio žaidimo koregavimas, pintukas turi aiškų pranašumą. Kažkada visi spiningautojai naudojo tik monofilamentinį valą ir jų laimikiai nebuvo prastesni nei dabar, tiesiog laikui bėgant kito požiūris į spiningavimo stilius (ypač išpopuliarėjo džigavimas), masalų animavimą, atsirado tokie spiningavimo būdai kaip tvičingavimas ir panašiai.
Plūdinėje žūklėje monofilamentinė gija yra klasika ir čia jai kol kas nėra tolygių alternatyvų. Jos tamprumas leidžia saugiau pakirsti (pernelyg platus pradedančiojo žvejo mostas, bet valas netrūksta) ir traukti laimikį, jis mažiau matomas žuvims ir turi kitų gerųjų savybių, kurias vardijau – toks įspūdis kad jis sukurtas būtent šiam žūklės būdui. Tuo tarpu pintas valas plūdinei praktiškai visai netinka.
Dugninėje žvejyboje monofilamentinis valas sudaro gerą kompromisą tarp stiprumo, jautrumo ir amortizacijos. Ilgesnė gija veikia kaip natūralus smūgių slopintuvas, todėl žuvis drąsiau kimba ir rečiau pasprunka išsiplėšus kabliukui iš lūpos. Tačiau ten, kur reikia itin gero jautrumo ir aiškaus kibimo perdavimo, pavyzdžiui, sportinėse feeder žūklėse, pintas valas dažnai turi pranašumą, nors daug kas vis tiek palieka monofilamentinį šoklyderį būtent dėl amortizacijos.
Nemanau, kad verta labai smarkiai plėstis lyginant monofilamento privalumus ir trūkumus įvairiuose žūklės būduose, tai žvejai suvokia ir patys. Nors galbūt vieną valo charakteristiką akcentuoti derėtų, jos nepaminėjau pirmojoje dalyje – turiu omenyje plūdrumą, kuris tiesiogiai susijęs su monofilamentinio valo panaudojimu.
Monofilamentiniai valai skiriasi tiek savo plūdrumu, o tai būtų dar viena svarbi jų charakteristika. Plaukiantys monofilamentai gaminami iš grynesnio poliamido ir dėl mažesnio tankio linkę laikytis paviršiuje arba grimzti labai lėtai. Tokie valai ypač tinka plūdinei žūklei, kuomet žvejojama upėse aktyviai.
Skęstantys monofilamentai turi į polimerą įterptų pasunkinančių priedų, todėl jų tankis didesnis negu vandens ir toks valas skęsta greičiau. Dėl šios savybės „sinking“ kategorijos standžios monofilamentinės gijos populiaresnės dugninėje žūklėje, kur svarbu, kad gija neišsilenktų srovėje ir laikytųsi arčiau dugno. Yra ir neutralaus plūdrumo valų, jų bene daugiausiai, nes tokios gijos daugiau ar mažiau universalios.
Bus daugiau
Romualdas Žilinskas
