Ne tik salatiniai delikatesai. Pirma dalis
Kaip gaila, kad kartais puikiam masalui visai nepelnytai užklijuojama „brakonieriaus“ etiketė. Labiausiai tai taikoma pjautinei blizgei, kuri anksčiau pas mus buvo vadinama „kastmasteriu“. Apie žvejų etiką visai nežadu postringauti, nes tai opi ir diskutuotina tema, be to, net ir šaukštas nusikaltėlio rankose gali tapti žudymo įrankiu. Straipsnyje tiesiog pabandysiu apžvelgti šio salačių masalo pritaikymą. Tačiau apie tikrąjį pjautinės blizgės pavadinimą derėtų papasakoti, nes jo kilmę veikiausiai nedaug kas žino.
Kastmaster yra originalus ir teisingas šio masalo pavadinimas, užregistruotas kaip prekinis ženklas JAV bendrovės Acme Tackle Company. Gana keista pasirodys tiems, kurie puikiai moka anglų kalbą. O esmė tame, kad „kastamaster“ buvo sukurtas kaip žodžių žaismas iš anglų kalbos frazės „cast master“, reiškiančios „metimo meistras“. Raidė K pasirinkta tyčia vietoj įprastos C, kad pavadinimas būtų išskirtinis ir galėtų būti užregistruotas kaip unikalus prekės ženklas.
Nors internete ar prekyboje kartais pasitaiko rašyba „Castmaster“, tai nėra oficialus pavadinimas, nes šitaip dažniausiai žymimos pigesnės kopijos arba tiesiog daromos rašybos klaidos. Todėl kalbant apie originalų produktą reikia rašyti kaip to reikalauja registras – kastmaster. O dar geriau – pjautinė blizgė arba pjautinukė.
Pjautinės blizgės žvejų tarpe skirstomos į keturias pagrindines rūšis, kurios skiriasi forma ir animacijos pobūdžiu. Taip pat ir galimybėmis suvilioti vienas ar kitas žuvis, apie tai esu rašęs ankstesniame rašinyje, kalbėsiu ir dabar.
Keturios pjautinių blizgių rūšys
Pirmoji rūšis – klasikinės pjautinės blizgės, jei taip galima sakyti, tikrieji kastmasteriai, kurie sudarė tokio tipo vilioklių daugumą, turbūt nesuklysiu pasakęs, kad devynis dešimtadalius. Tai labiau ar mažiau ištęsto ovalo formos, su aiškiomis, aštriomis briaunomis pjautinukės. Jos dažniausiai gaminamos iš žalvario, cinko ar nerūdijančio plieno. Tokie modeliai skęsta greitai, yra stabilūs, neturi virpėjimo, puikiai tinka tolimiems metimams, ypač vėjuotomis dienomis, kas šiuo metu yra itin pravartu.
Antroji rūšis – turbo tipo pjautinukės. Jos gaminamos pjautinės blizgės principu, tačiau kūnelyje turi išpjovą (paprastai gana nemenką kiaurymę), kuri traukimo metu sukelia burbuliukus arba vandens sūkurį. Šių masalų forma dažniausiai būna kampuota, nors pjautinei blizgei būdingas priekinės ir galines kūno dalies pjūvis visada išlaikomas.
Reklaminiuose tekstuose randu du privalumus – žuvis stipriau veikia vizualiai (dėl to negarantuoju) ir garsiniu požiūriu (tai faktas kaip blynas), todėl ypač tinka aktyviai besimaitinantiems salačiams. Kad jų pagaunama, o kartais dar daugiau nei žvejojant klasikinėmis pjautinėmis blizgėmis, irgi galiu garantuoti.
Trečioji rūšis (nustebsite) yra vadinamieji „rubliai“ arba „doleriai“, kurių nerasite internete. Tiesą sakant, veikiausiai – ir žūklės prekių parduotuvėse. Tai savadarbės apvalios (ne ovalios) pjautinukės.
Aš leidau sau tokius masalus įtraukti į šį sąrašą, nors veikiausiai minėtos JAV bendrovės įkūrėjai, pamatę tokias blizges, gautų širdies smūgį. Tačiau salačiai negauna, o puikiausiai ant jų kimba. Nors gal reikėtų sakyti, kad kibdavo, kadangi dabar spiningaujančių tokiais viliokliais nesutinku gal jau dešimt metų.
Ketvirtoji rūšis, o gal veikiau porūšis, būtų tos pačios klasikinės (gal vos siauresnės) pjautinės blizgės, tačiau su šiek tiek išlenktais galais. Užriesti galai turi juntamą poveikį blizgės elgsenai vandenyje, nors bendra forma lieka artima klasikiniam kastamasteriui.
Pirma, masalo plokštuma tampa dinamiškesnė – tolygiai ir greitai traukiama blizgė neslysta vandeniu tiesiai kaip klasikinė pjautinukė, bet įgauna „minkštesnį“ judėjimą ir truputį svyruoja į šalis. Tai nėra tikrasis vartymasis būdingas vartiklėms, o vadinamasis sway efektas, bet vis tiek masalui suteikia daugiau gyvumo nei visiškai tiesi forma.
Antra, pauzės metu tokia blizgė dažnai pasisuka šonu, o besileisdama žemyn gali nirti visiškai kitokia trajektorija nei tipiniai kastmasteriai, o tai taip pat prideda patrauklumo. Trečia, jos aerodinamika išlieka puiki – galų užrietimas nėra pakankamas, kad gadintų užmetimo nuotolį.
Reikia manyti, kad toks modelis yra universalesnis, nes įgyja ir pjautinės blizgės, ir vartiklės savybių. Jas esu bandęs, bet labai seniai, žvejojau trumpai, kadangi nutraukiau Nemuno akmenynuose, ir visi šie „pliusai“ yra sudėti ne mano asmeniškai.
Tai, kas lemia blizgės animaciją
Pjautinukės veikimą labiausiai lemia trys pagrindiniai parametrai: forma, nupjovimo kampas ir storis (žiūrint iš šono). Suprantama, ir to masalo pravedimas. Pradėsiu nuo formos.
Kuo blizgė labiau ištęsta (ilga ir siaura), tuo tiesesnis jos plaukimas, mažesnis siūbavimas, geresnės aerodinaminės savybės metimo metu. Tokia forma ypač tinka žūklei stipresnėje srovėje ir greitam traukimui.
Apvalesnės blizgės, priešingai, labiau siūbuoja, grimzta lėčiau, geriau žaidžia negreitai tekančiuose vandenyse arba kai naudojamas džigavimo principas. Jos prasčiau metamos, bet kartais veikia efektyviau, kai plėšrūnas reaguoja į lėtesnį, netvarkingesnį judesį. Asimetriškos formos, kai vienas šonas platesnis ar kitaip išformuotas, gali sukurti papildomą vibraciją ar šoninį „nusimušimą“.
Antras parametras – šio masalo nupjovimo kampas. Statesnis, aštresnis galinės briaunos pjūvis reiškia, kad blizgė labiau „kerta“ vandenį, grimzta greičiau, mažiau siūbuoja traukiama ir laisvo kritimo metu – ji idealiai tinka stipresnei srovei.
Jei pjūvis švelnesnis, labiau ištemptas, blizgė grimzta lėčiau, šiek tiek labiau virpa ar linguoja, ypač vedant lėčiau. Kai kurie gamykliniai modeliai ar savadarbės blizgės turi asimetriškus galinius pjūvius, dėl ko traukimo metu gali sukurti papildomus hidroakustinius virpesius ar net lengvą garso efektą.
Dabar trumpai apie pjautinukės storį. Stora pjautinė blizgė (panaši į vamzdį) grimzta greitai, turi didelę masę ir puikias aerodinamines charakteristikas, labiau tinka stipriai srovei ir greitam traukimui. Jos plaukimas stabilus, neduoda papildomų virpesių, bet užtikrina tikslų ir efektyvų veikimą.
Plona blizgė (tarsi blynas) grimzta lėčiau, jautresnė srovei ir gali lengviau išsibalansuoti, o tai geriau džigaujant arba traukiant lėčiau, su pauzėmis, kai norima, kad masalas ilgiau sklęstų. Vidutinio storio pjautinukės yra universalios – jos gerai užsimeta, pakankamai stabilios, bet taip pat gali šiek tiek reaguoti į traukimo variacijas.
Metalo rūšis turi labai mažą reikšmę pjautinės blizgės žaidimo pobūdžiui. Kita vertus, žalvaris, plienas, švinas ar cinkas skiriasi tankiu. Tai šiek tiek keičia blizgės skendimo greitį ir balansą, bet šis skirtumas juntamas naudojant labai mažas pjautinukes. Tarkim, iš žalvario pagaminta blizgė bus kiek lengvesnė nei identiška tokio pat dydžio plieninė ir gali vos ilgiau „pakibti“ vandenyje pauzės metu.
Labiau pabrėžčiau kitą aspektą – skirtingi metalai turi skirtingą atspindžio spektrą ir oksidavimosi greitį. Suprantama, tai daro įtaką ne animacijai, bet vizualiniam poveikiui žuvims. O salatis – labai akylas.
Ir tokiu atveju galima susidurti su gana įdomiu reiškiniu, kada iš vienokio metalo pagamintos pjautinės blizgės labiau tiks žuvauti salačius, pavyzdžiui, Neryje, o padarytos iš kitokio – Nemune. Beje, pjautinės blizgės (bent aš nemačiau), kitaip nei visi kiti metaliniai masalai, nedengiamos spalvota emale. Gali būti su įmontuotomis holograminėmis plokštelėmis, lipdukais, tačiau visada spindi metalu – būna natūralaus blizgesio arba chromuojamos, cinkuojamos, nikeliuojamos, dengiamos aliuminiu.
Jau pabrėžiau, nors tai žino visi, kad pjautinė blizgė bene toliausiai skriejantis masalas, kuriuo salačius galima pasiekti netgi Nemuno viduryje. Ir tai veikiausiai turi įtakos, jog spiningaujant šiuo viliokliu smulkūs salačiai yra išimtinai retas laimikis.
Aišku, daug kas priklauso nuo pačios pjautinukės dydžio, modelio, visgi, jei paimtumėm labiausiai paplitusias vidutinio dydžio klasikines pjautines, mažų salačiukų paklius retai, nes šiuo masalu žuvys gaudomos toli nuo kranto.
Bus daugiau
Romualdas Žilinskas
