Salačių žūklę, palyginti su kitų plėšrūnų gaudymu, yra gana apibrėžta. Noriu pasakyti, jog išsiruošę spiningu žvejoti šių žuvų pamirštumėt kitas, nes priešingu atveju apskritai nieko nepagausite.
Galbūt salatininkai nedažnai gali pasigirti gausiais laimikiais ir todėl, kad jų meškeriojimo objektų mūsų upėse nėra taip jau daug. Vis dėlto tai ne nykstančios žuvys, kaip kad jų situaciją bandoma vaizduoti. Man tikriausiai pritartų Neries žemupio ar Nemuno vidurupio spiningautojai.
Tačiau leistinų pagauti salačių skaičių tikrai verta riboti jau vien dėl tos priežasties, kad pavasarį būna dienų, kai net ir vidutinio lygio žvejys, užtikęs besibūriuojančius šios rūšies plėšrūnus, su gerais įrankiais gali labai smarkiai išretinti jų bandą. Vasarą grobuonys išsidalija medžioklės plotus ir, išsimetę po upę, tampa kur kas atsargesni. Jų žūklė įgauna gerokai daugiau sportiškumo, atsitiktinių laimikių skaičius nukrenta iki minimumo.
Ir tuomet geriausiu masalu salačiams visi vienbalsiai pripažintų pjautinę blizgę. Net neabejoju, kad meistras, kažkada ją pagaminęs, galvojo apie šiuos plėšrūnus, o ne apie lydekas ar ešerius. Taip masto, manau, ir nemaža dalis spiningautojų, ypač tų, kurie pjautinėmis blizgėmis... beveik arba visai nežvejoja.
Nepasiduokime pirmam įspūdžiui ir pamatysime, jog tai vienas iš daugelio (nesvarbu, kad geriausias) masalų salačiams arba blizgė beveik visoms plėšrioms žuvims ne tiktai upėse, bet ir stovinčiame vandenyje, taip pat ir jūroje. Kitas dalykas, kaip mes ją pateiksime ir kokiomis aplinkybėmis pritaikysime. Pjautines blizges neabejotinai galime pripažinti tolimų užmetimų čempionėmis. Jų svorio ir dydžio santykis yra labai nedidelis, kūno forma aptaki, todėl net ir vėjuotą dieną šiais masalais galima spiningauti palyginti nesunkiai.
Pabandykime kitaip
Tokios pjautinukių savybės lemia ir greitą jų grimzdimą vandenyje, ir nedidelį agresyvumą traukimo metu. Blizgė, kuri panaši į nuožulniai nupjautą vamzdžio gabalą, kur kas mažiau priešinasi upės tėkmei nei, sakysim, plati, gaubta lyg šaukštas vartiklė. Suprantama, ir jų sukelti virpesiai daug menkiau veikia žuvų šoninę liniją negu kitų, mums labiau įprastų blizgių, todėl spiningavimas šiais masalais ir pagrįstas labiau vizualiniu efektu negu vibracija.
Tai gana smarkiai riboja pjautinių blizgių spalvų spektrą (2/3 modelių – akinamai balto metalo), nes pagrindinis masalo uždavinys iš tolo atkreipti plėšrūno dėmesį ir priversti jį atakuoti menamą auką, kol ji dar nedingo iš regėjimo lauko.
Tiesą sakant, baltu metalu tviskančios pjautinukės būna kibiausios visumoje, bet ne visada. Saulėtą dieną skaidriame vandenyje man labiau pasiteisindavo geltonos, o vakarėjant – vario spalvos. Prie kabliuko prikabintas raudonas plastikinis lapelis (esu matęs ir tokių modelių) yra veikiau niekalas, kuris skirtas gundyti žvejui. Čia juk ne vartiklė.
Na gal gaudant tokias žuvis, kaip ešeriai, džigavimo būdu (apie tai dar kalbėsiu), bet ne gundant salačius, kada vedame pjautinukę greitai ir tolygiai. Kita vertus, šiems plėšrūnams raudona spalva apskritai nėra prioritetinė.
Tačiau tankių siūlų kuokštas ant kabliuko, mano nuomone, yra jau kas kita. Ir čia esmė ne spalvoje, nes siūlai gali būti juodi, balti ar sidabriniai, tačiau tai, kad šitokia „muselė“ turi įtakos pjautinukės žaidimui – blizgė tampa plūdresnė, lėtesnė, kas galimai kai kuriais atvejais yra pliusas.
Žvejodami šiais masalais spiningautojas susiduria su kita problema – kadangi pjautinukė yra kompaktiška, aptaki, tik pakankamai greitai traukiama tokio tipo blizgė gali išsilaikyti norimame vandens sluoksnyje, be to, vesti ją reikia tolygiai, nes pradėjus dar greičiau sukti ritės rankenėlę, pjautinukė ima kilti į viršų, o sumažinus apsukas – neria žemyn.
Bet kuriuo atveju reikia nuolat jausti ir kontroliuoti kaip šis vilioklis dirba vandenyje. Ir nors pjautinių blizgių išvaizda nėra labai imponuojanti, veikiau visai paprasta, tačiau, mano galva, jos – vieni sunkiausiai valdomų masalų, reikalaujantys iš spiningautojo didelės patirties ir meistriškumo.
Tačiau tolygus vedimas tėra tik vienas iš traukimo būdų, kurį, beje, pirmiausia ir reikėtų išmokti norint spiningauti pjautinėmis blizgėmis. Išmokus bet kurio svorio tokio tipo masalą vesti norimoje plokštumoje, galima imtis išbandyti ir sudėtingesnius jo žaidimo variantus.
Vienas tokių – mums gerai žinomas džigavimo metodas, kuris yra efektyviausias nesmarkioje srovėje ar stovinčiame vandenyje dideliame gylyje. Užmetę leidžiame blizgei nuskęsti, tada įtempę valą keliomis greitomis ritės apsukomis masalą pakeliame nuo dugno (pakilimo aukštis priklauso nuo apsukų skaičiaus) ir neatpalaidavę gijos lenkiame spiningo viršūnėlę žemyn, t. y. leidžiame viliokliui vėl grimzti iki dugno.
Vienintelis skirtumas, palyginti su įprastiniu džigavimu, tai kontaktas su masalu ir jo skendimo metu. Beje, būtent tada dažniausiai ir griebia jį žuvis, kurios kibimas juntamas ranka, nukarus valui ar suvirpėjus spiningo viršūnėlei.
Nors šį būdą paminėjau pirmiausia, tačiau būtent jis mažiausiai tinka vasarinei salačių žūklei. Džigavimas perspektyvesnis gaudant ešerius, sterkus, lydekas, vis dėlto anksti pavasarį ar vėlai rudenį pakankamai geras ir salačiams vilioti.
Kitas būdas, gerokai sudėtingesnis, bet veiksmingesnis žvejojant salačius, yra pagrįstas ne blizgės kritimu žemyn, bet atvirkščiai – jos kilimu į aukštesnius vandens sluoksnius. Vėl esminis skirtumas – pjautinukei nebūtina pasiekti dugno, masalą galima pradėti traukti iš vidurinių vandens sluoksnių.
Po metimo, kai blizgė nusileidžia į norimą gylį, susukamas laisvas valas ir, lengvai lenkiant spiningo viršūnę aukštyn, masalą nedideliu kampu taip pat pakeliame į aukštesnius vandens sluoksnius. Po to palyginti tvirtu judesiu (panašiai kaip pakertant žuvį) meškerykočio viršūnę kilstelime dar aukščiau (tiesiai arba šiek tiek į šoną) ir vėl nuleidžiame į pradinę (t. y. pirmąją) padėtį.
Visi šie veiksmai atliekami be pauzių, tačiau skirtingu greičiu (lėtas pakėlimas, staigus pakėlimas, vidutinio greičio nuleidimas), išskyrus tą momentą, kai masalas vėl skęsta į norimą gylį. Paskutinėje fazėje valą galima nuvynioti nuo būgnelio (blizgė grimzta staigiai ir giliai) arba, atvirkščiai – keletą kartų nesmarkiai pasukti rankenėlę (pjautinukė aštriu kampu nirs iki norimo gylio).
Tai trys dažniausiai naudojami pjautinės blizgės vedimo būdai, kuriuos derinant tarpusavyje galima išgauti dar įvairesnius masalo traukimo variantus. Jei toks derinimas pasirodytų per daug sudėtingas, galima kiekvieną kartą iš naujo užmetant pasirinkti vis kitą šio vilioklio vedimo būdą, kol kuris nors iš jų pasirodys esąs sėkmingas.
Malonūs siurprizai ir nemalonūs žvilgsniai
Derėtų atsiminti, jog plėšrūnai (ne išimtis ir salačiai) tam tikru metų laiku pasirenka nuolatinius medžioklės plotus. Jei jie nevaiko mailiaus vandens paviršiuje, tai visiškai nereiškia, jog nesimaitina.
Aptikus nuolatines salačių lankymosi vietas, pasinaudojus įvairiais blizgės pratraukimo būdais, galima sulaukti malonių siurprizų. Įdomu dar ir tai, jog toks „aklas“ grobuonių gaudymas būna rezultatyvesnis nei bėgiojimas paskui „mušančius“ salačius. Netgi šiuo atveju, manau, daugiau lemia atsitiktinumas nei taiklus masalo užmetimas, nes susidaro įspūdis, kad plėšrūnas griebia blizgę ne pirmosios, o jau kitos atakos metu. Aišku, būna ir išimčių.
Dėl salačių „mušimo“ yra daug įvairių hipotezių. Realiausia man atrodo ta, kuri aiškina, jog plėšrūnas staigiu judesiu išblaško, dezorganizuoją žuvelių būrį ir tuomet lengviau gali išsirinkti sau auką. Mailius, plaukiojantis glaudžiu būriu, nuo pavojaus sprunka vieningai ir jį persekiojantis plėšrūnas negali išsirinkti vienos žuvelės – jis tiesiog nesugeba sukoncentruoti dėmesio į kurią nors iš jų. Netikėtu šuoliu ir uodegos mostu grobuonis suardo bendrą tvarką ir, nespėjus mailiui vėl susigrupuoti, pasisotina.
Beje, toks salačio viražas kartais lemia pakirtimą už šono. Plėšrūno gebėjimas (o gal įprotis?) čiupti auką iš bet kokios padėties, smarkiai padidina „tuščių“ pakirtimų skaičių. Aukšlių siaubas gali sugriebti žuvį (arba blizgę) iš šono, apačios, priekio ar uodegos.
Kad apsidraustų nuo tokių nemalonių staigmenų, kai kurie spiningautojai prie viršutinio pjautinukės žiedelio kabina papildomą trišakį arba dvišakį kabliuką. Deja, nepagalvoja, kad bet toks papildomas svoris neprideda blizgės, ypač mažesnės, darbui efektyvumo.
Čia tikrai ne tas variantas, kuomet džigaujant priešais galvakablį ant karabino pakabinamas vienšakis arba du vienšakiai, dvišakis kabliukas. Trišakis net ir gaudant silikoniniais masalais trukdo vilioklio animacijai.
Todėl nauda abejotina – mažiau kibimų ir todėl mažiau pakirtimų apskritai, tačiau šnairų žvilgsnių – tikrai daug daugiau. Šiaip jau rekomenduojama pjautinei blizgei netgi neverti viršutinio žiedelio, o valą ar pavadėlį rišti tiesiog prie masalo. Kad gija nesusisuktų, maždaug 20 cm nuo blizgės prie pagrindinio valo rišamas mažas kokybiškas suktukas.
Romualdas Žilinskas
