Masalas ant kabliuko. Musės, uodo trūklio lervos ir kiti viliokliai

Faktas, kad sliekams populiarumu mažai kuo nusileidžia dar dveji masalai – musės ir uodo trūklio lervos. Šita trijulė, galima sakyti, sudaro tikrai daugiau nei 95 proc. visų mūsų meškeriotojų gyvūninės kilmės vilioklių. Bet juos, kaip ir bet kokius masalus, o tai ir yra pagrindinė šio rašinio mintis, reikia teisingai mokėti užmauti ant kabliuko, kas garantuos didesnį kibimų ir rezultatyvių pakirtimų skaičių.

Tiesa, įmanomi variantas, kuomet gyvūninės kilmės masalas geriau vilios žuvis, ilgiau išliks gyvas, guvus, tačiau žuvis pakirsti bus sunkiau. Tuomet tenka rinktis: arba žvynuotosios labiau juo domėsis, nors dažniau ir nukąs nuo kabliuko, arba galbūt prasčiau kibs, bet daugiau ištrauksime žvynuotųjų. Tokiais atvejais padeda teisingai parinkti kabliukai, kurie bent jau dalinai leidžia padidinti rezultatyvių pakirtimų skaičių.

Musės lervos. Musės lervos maunamos ant plonavielių, nedidelių, bet itin aštrių kabliukų. Jų spalva nėra itin svarbi, jei negaudome labai atsargių žuvų naudodami didelius kabliukus. Beje, šiais laikais gana populiarios raudonai dažytos musės lervos, taip pat būna geltonų, žalsvų, oranžinių, tai vadinamieji „pinkai“, kurie dedami nebūtinai tik į jauką, bet ir veriami ant kabliukų.

Žvejojant stambesnes žuvis, paprastai neriamas visas musės lervų kuokštas, kartais – net keliolika, kitąsyk jos derinamos su sliekais, uodo lervomis, augalinės kilmės masalais, tarkim, žirniais, kukurūzais.

Beje, musės lervos turi plonesnį ir storesnį kūno galą, jos veriamos per storesnįjį, labai atsargiai praduriant tik odelę. Iš taip užmautos lervutės neišbėga vidinis skystis, tas vabzdžio ar jo lervos „kraujas“ (hemolimfa), todėl ji gana ilgai vandenyje būna gyva.

Teisingai užkabinta lervutė kurį laiką gundančiai raivosi, tad žuvys visų pirma stengiasi čiupti judrųjį jos galą. Didesnės žuvys be vargo apžioja visą šių kirminų kuokštą, smulkmė – tampo už galų.

Norint to išvengti, lervas dera mauti išilgai kūno, tik paskutiniosios paliekant vos ilgesnę laisvą kūno dalį. Tačiau tokiu atveju, vėlgi, sumažės kibimų skaičius, nors ir padidės rezultatyvių pakirtimų. Kadangi tai yra smulkus masalas, ilgai gaišti nereikia ir pakertama vos tik žuvis stipriau patraukia plūdę.

Uodo trūklio lervos. Trūkliukams naudojami dar mažesni bei plonesni kabliukai nei musės lervoms, pageidautina su itin plonu smaigaliu ir maža barzdele. Paprastai naudojami raudonos spalvos kabliukai, nors, kiek rodo mano praktika, geri būna ir mėlyni, juodi.

Atviro vandens sezono laikotarpiu uodo trūklio lervomis meškeriojama dažniausiai anksti pavasarį bei vėlų rudenį, kuomet žuvys būna mažiau aktyvios. Dėl šios priežasties netgi tokį smulkų masalą kartais žvynuotosios nučiulpia jo neprarydamos.

Tuomet vienintelė išeitis yra pasinaudoti žvejų poledinininkų patirtimi ir lervutes ant kabliuko mauti taip, kad nekadaruotų laisvi jų galai. Riestainiu užnertos lervutės žuvys neturi jokių šansų pajudinti nenubaustos. Meškeriodami uodo trūklio lervomis pakertame tik pajutę žuvies prisilietimą, praktiškai greičiausiai nei gaudant bet kokiu kitu gyvūninės kilmės masalu.

Tačiau tokia taisyklė negalioja meškeriojant aktyvias, stambesnes žuvis, tarkim, pavasarį žiobrius. Taip pat uodo trūklio lervos dažnai maunamos ant kabliuko kartu su musės lervomis. Tokiu atveju naudojami jau didesni kabliukai, bet irgi plonavieliai ir jų spalva labiau derinama prie raudonų trūklio lervų, nes musės lervos paprastai būna tik „priedas“.

Kai kurie žvejai uodo trūklio lervas ant kabliukų mauna specialiomis gumelėmis nepažeisdami masalo. Tai labai patogus būdas, kada nors išsamiai aprašysiu, kaip tai daroma.

Be šių masalų yra ir kitų labai gerų gyvūninės kilmės vilioklių, kuriais paprastai gaudomos stambesnės žuvys, nors, kaip sakiau, jie naudojami nepalyginamai rečiau. Tai sąlygoja elementarus dalykas – pastarųjų masalų nebūna pirkti, o žvejams jų prisirinkti sudėtinga.

Apsiuvų lervos. Paprastai žvejai jas vadina tiesiog apsiuvomis, bet išties apsiuvos yra sparnuoti skraidantys vabzdžiai, o mes žuvis viliojame jų lervomis. Kažkada tai buvo gana populiarus masalas, nors gyvenantys šalia mažesnių upių, upelių meškeriotojai ir dabar jį naudoja gana sėkmingai. Kaip, beje, ir stovinčiuose vandens telkiniuose.

Apsiuvų lervų yra smarkiai išreikšta galva, ji skiriasi nuo viso kūno, todėl „priekį“ nuo „užpakalio“ atskirti nėra sunku. Galbūt sudėtingiau iškrapštyti apsiuvų lervas iš jų „namukų“. Jėgos čia nereikia naudoti, nes sutraiškysite kirminą – išimkite lengvas spustelėdami siauresnę „namo“ dalį ir apsiuvos lerva iškiš savo rudą galvutę. Tada dviem pirštais ją lengvai ištrauksite.

Apsiuvų lervų gali būti įvairių dydžių, nes tai priklauso nuo apsiuvų rūšies (pas mus yra 160 rūšių) ir nuo lervos išsivystymo lygmens (lervos stadija tęsiasi 1 metus). Tiesa, yra ir apsiuvų lervų be „namukų“, bet jos labai smulkios.

Kabliukai apsiuvų lervoms pasirenkami irgi plonavieliai, tik pačioms stambiausioms galima naudoti iš vidutinio storumo vielos pagamintus kabliukus. Geriau imti turinčius trumpesnį kotelį. Jų spalvos geriau neryškios, juodos, rudos, pilkos ir panašiai. Kabliuko dydis priklausys nuo apsiuvos lervos dydžio ir nuo užvertų ant jų lervų skaičiaus, kadangi didesnes žuvis, panašiai kaip žuvaujant musės lervomis, galima vilioti ir apsiuvų kuokštu.

Apsiuvos lerva neriama ties galva (už „pakarpos“), atsargiai praduriant odelę, smarkiai nesuspaudžiant lervos pirštais. Teisingai užvertas ant kabliuko masalas gana ilgai būna gyvas.

Kadangi apsiuvų lervos gana riebios (tiesiogine ta žodžio prasme), nepaisant jų storokos odos, žuvys geba gana greitai išspausti visą kūno „turinį“ palikdamos ant kabliuko tik odą. Todėl pakertama ilgai nedelsus.

Dėlės. Turiu omenyje nedideles rudas, pilkšvas dėliukes, kurių gana lengva prisirinkti bet kurioje upėje po akmenimis – jos būna prilipusios apatinėje akmenų pusėje. Nukrapščius turėsime puikų ir labai gyvybingą masalą, kurį visais metų laikais, o ypač rudenį, tikrai mėgsta žuvys. Aš pats dėles dažnai ir sėkmingai naudoju meškeriodamas kuojas, šapalus, karšius ir kitas karpines žvynuotąsias.

Nesigilinsiu šįsyk į šių dėlių biologiją, bet darsyk pabrėšiu, kad rasti tokį masalą tikrai nesudėtinga. Ant kabliuko galima mauti vieną arba kelias dėliukes, todėl kabliukai gali būti irgi įvairių dydžių, geriau tamsaus atspalvio.

Jos kiaurai perduriamos ties storesniąja kūno dalimi, t. y. „padu“, kuriuo laikosi prilipusios už akmenų. Galima naudoti ir storesnius kabliukus, juolab, kad toks masalas patinka ir ūsoriams.

Šios dėlės itin gerai laikosi ant kabliuko, jas žuvys retai nukanda, netgi nesugeba apkramtyti.

Kumeldėlės. Pastarąsias dėles visi įpratę vadinti tiesiog dėlėmis, jos gana stambios, juodos, todėl ir naudojamos didelių žvynuotųjų žūklei. Beje, kumeldėlėmis gundosi netgi plėšrios žuvys, įskaitant ir lydekas, sterkus, šamus, vėgėles, tad kabliukai šiam masalui pasirenkami irgi atitinkamo dydžio.

Esu girdėjęs, kad šamus viliodavo kuokštu kumeldėlių. Nesu bandęs, neatmetu prielaidos, kad ūsuočiai tokiu masalu ir susigundydavo, nors paprastai jos ant kabliuko veriamos po vieną.

Geriausiai tam tinka ne mažesni nei Nr. 4, juodi, iš storos vielos kabliukai, su didelėmis barzdelėmis, nors kumeldėlės, kaip ir prieš tai aprašytos dėliukės, puikiai laikosi ant kabliuko. Veriamos jos irgi identiškai, ant gyvos gali būti ir daug valandų, jei šį masalą užversime, ką nesyk pabrėžiau, teisingai.

Kaip ir meškeriojant bet kuriomis dėlėmis, mes galime neskubėti pakirsti laimikio, juolab, kad tai yra stambus vilioklis ir leiskime žuviai jį giliau įryti.

Ilgakojo uodo lervos. Dabar tai Vidurio Lietuvoje, ypatingai meškeriojant Nevėžyje, vis populiarėjantis masalas, kurį žvejai žino kaip „pindarakus“, „pindrakus“. Tiesą sakant, jų netgi esu matęs kai kuriose žūklės prekių parduotuvėse, nors paprastai šių lervų meškeriotojai prisirenka patys.

Tai labai geras masalas vėlų rudenį daugumai karpinių žuvų, taip pat „pindarakus“ labai mėgsta ešeriai, dažniau naudojami žuvaujant dugninėmis meškerėmis, nors kai kas gaudo tokiu viliokliu ir plūdinėmis.

Rasti, kur šios lervos galva, o kur uodega prasčiau reginčiam ar mažiau patyrusiam žūklautojui gal išsyk ir nelabai pavyks, bet vėliau įgundama. Tai skirti derėtų, kadangi ilgakojo uodo lerva neriama ant kabliuko panašiai kaip apsiuvos lerva. Užmauta priešingai ji nebus tokia gaji po vandeniu, nors šiaip jau „pindarakai“ net labai ilgai būna gyvybingi, nusileidžia šioje pozicijoje nebent dėlėms.

Tačiau yra ir dar vienas momentas – jei šią lervą užmausime už uodegos, ji gali supainioti pavadėlį. Yra nutikę, kad gajus „pindarakas“, kuomet masalas ilgai nejudinamas žuvų, ropojo įtemptu pagrindiniu valu aukštyn. Jei perdursime jį ties galva, to nenutiks.

Kaip ir minėjau, tai labai gajūs masalai, jų oda stora, tad galima ilgai laukti, kol kimbanti žuvis galiausiai susigrūs jį į gerklę. Kabliukai parenkami gana dideli, storesnės vielos, neilgo arba vidutinio ilgio koteliu, apvalaus lenkimo, gali būti net ir Nr. 3, jei ant jų kabinsime ne vieną, o kelias ilgakojo uodo lervas. Kadangi „pindarakai“ yra juosvi arba beveik juodi, tai ir kabliukų spalva pritaikoma tokia, kad ne itin kontrastuotų su masalu.

Beje, nuotraukoje galite matyti teisingai ir neteisingai užmautus „pindarakus“. Teisingai – kabo žemyn beveik tiesiai, neteisingai – smarkiai riečiasi, kuo tai gali baigtis, jau sakiau.

Varlės. Paprastai šis masalas naudojamas rudenį po šalnų arba pavasarį iki smarkiau atšylant. Jo neminėčiau, jei neartėtų vėgėlių gaudymo sezonas. Kita vertus, varlės yra geras vilioklis rudeniniams ir pavasariniams šapalams, ūsoriams, jas griebia lydekos, kitąsyk ir sterkai ar ešeriai. Bet tuomet varles reikėtų skirstyti į du dydžius – mažas ir didesnes.

Mažosios, tai yra vos kelių centimetrų varlytės bus šapalų, ūsorių ir ešerių vilioklis, o didesnės – skirtos vėgėlėms ir stambioms plėšrioms žuvims. Tiesa, vėgėlėms bus geros ir smulkios bei vidutinės, labai didelių nereikia. Aš nekalbėsiu apie jų spalvas, rūšis, kokia varlė ir kada geresnė, čia jau kita tema.

Priklausomai nuo šio vilioklio gabaritų ir kabliukus parinksime atitinkamo dydžio. Beje, varles žvejai kai kada mauna netgi ant dvišakių ir trišakių kabliukų.

Įmanomi du movimo variantai – per lūpas ir už kojų. Abiem atvejais varlės ilgai, praktiškai neribotą laiką bus gyvos. Aš paprastai per lūpas varles veriu vėgėliaudamas, o siūlydamas smulkesnes šapalams ir ūsoriams, duriu kabliuką per abiejų kojų šlaunų odą. Varlės gerai laikosi ant kabliukų, reikėtų tvirtesnių, iš storos vielos, kadangi žuvaujama dugninėmis, labiau tinka kabliukai trumpais koteliais.

Suprantama, čia ne gyvūninės kilmės masalai rudeniui, galima būtų dar paminėti ir laumžirgių, grambuolių (karkvabalių) lervas, tačiau tai jau yra labiau specializuoti viliokliai, kurie taikomi gundant šapalus ir ūsorius. Nors, suprantama, juos kitąsyk ragaus ir kitos stambesnės karpinės žuvys. Bet nesiplėsiu, nes tada jau tektų pasakoti ir apie kitus dar rečiau naudojamus vilioklius, tarkim, krevetes, šoniplaukas, vėžius, moliuskus ar panašiai. Nors skamba paradoksaliai, bet paminėjau dažnesnius iš rečiau naudojamų gyvūninės kilmės masalų.

Romualdas Žilinskas