Lydekos, tvičingas ir dideli vobleriai. Kuo ypatingi šie masalai?

Voblerius, kurių dydis yra 10–12 cm, spiningautojai paprastai vadina „dideliais“. Tai – masalai skirti stambioms lydekoms. Tačiau tvičingautojams jie yra įprastinio dydžio viliokliai, kuriais, ypač rudenį, labai sėkmingai gaudomi salačiai, sterkai ir netgi ešeriai.

Beje, dabar kalbu apie žūklę upėse. Reikėtų pabrėžti, kad tvičingavimas tekančiame ir stovinčiame vandenyje turi skirtumų, jau vien pažiūrėjus į laimikių rūšinę sudėtį.

Tačiau kas liečia masalų dydžius – situacija kone identiška, net neatsižvelgiant į tai, kad upėse galbūt dažniau žuvausime nuo kranto. Žodžiu, šios rūšies viliokliai iš tiesų savotiškai „atsijoja“ smulkmę ir bent jau perpus sumažina smulkesnių lydekų kibimus. Paprastai didesnius nei 12 cm voblerius čiumpa nuo 1,5 kg sveriančios grobuonės, o mažesnės būna labiau atsitiktinis laimikis.

Kita vertus, tvičinguojant susiduriama su įrankių problema – reikalingi atitinkami spiningai, nes gana sudėtinga tinkamai užmesti ir vesti labai stambius bei sunkius masalus. Todėl tokioje žūklėje paprastai apsiribojama iki 13–14 cm dydžio viliokliais, kurie ir yra tas standartinis maksimalus dydis žuvaujant šiuo stiliumi gėluosiuose vandenyse. Į tai atsižvelgdami gamintojai žvejams retai siūlo didesnius tvičinginius voblerius.

Apie tvičingą dar tęsiu, tačiau dabar norėčiau šiek tiek nukrypti į šalį.

Voblerių dydžiai gali išgąsdinti

Kadangi dažnai velkiauju, paprastai taip iš valties gaudau Nemune, žvejodamas pastebėjau vieną tendenciją, kuri itin ryški šaltesniuoju metų laiku. Turiu omenyje velkiaujant naudojamų voblerių dydžius.

Jau nuo spalio vidurio, kai vandens temperatūra telkiniuose nukrenta žemiau 10 °C, velkiaudamas vis dažniau imu bandyti kuo didesnius voblerius. Žūklaujant velke minėtoji 13–14 cm riba yra tikrai ne pati didžiausia. Taip, pradedu nuo tokių vilioklių, tačiau vis labiau šąlant vandeniui, paskui valtį bandau tampyti ir gerokai didesnius masalus.

Lapkritį, gruodį ir net sausį, kai kibimas standartiniais vobleriais neatneša sėkmės, lydekas Nemune mėginu vilioti 15–18 cm, o kitąsyk – netgi dar didesniais modeliais. Kuo vanduo šaltesnis, tuo didesnė tikimybė, kad būtent tokie masalai sugundys grobuones.

Paprastai minėti vobleriai „iššauna“ antroje dienos pusėje, kitąsyk pavakariais ar netgi prietemoje. Nors paros metas su masalų gabaritais nesusijęs, besibaigiant rudeniui šis paros metas geriausias gaudyti bet kokias žuvis. Tačiau ant stambių voblerių dažniausiai kimba tik solidžios lydekos, taigi dabar tikrai yra galimybė sugundyti trofėjinį egzempliorių.

Dar vienas pastebėjimas. Netgi tokie dideli masalai nebūtinai turi būti nudažyti natūraliomis spalvomis. Anaiptol – daug savo laimikių esu suviliojęs pakankamai ryškių piešinių vobleriais.

Galbūt tam turėjo įtakos oro sąlygos, nes bevelkiaujant dažniau būdavo giedra nei apniukę. Vėlyvą rudenį saulėtų dienų mažiau, bet pučiant šiaurės vėjams, lyjant menkas malonumas sėdėti net ir valtyje. Kita vertus, vanduo upėje šiuo metų laiku nuskaidrėjęs, tad tokį stambų vilioklį lydekos, manau, puikiausiai matydavo ir darganotu oru.

Nespėliosiu, kodėl jos masalą griebdavo – faktas lieka faktu ir to man užtenka. Tačiau dėl vieno dalyko tikrai esu garantuotas – voblerį plėšrūnės čiupdavo tada, kai jis praplaukdavo joms palei pat nosį.

Taip sprendžiu todėl, kad vieną upės atkarpą kartais „prašukuodavau“ po keliolika kartų, kol galiausiai lydeka ryždavosi apžiodavo masalą. Šaltame vandenyje žuvys yra apatiškos, tad visiškai nenuostabu...

Gali kilti natūralus klausimas: ar toks vobleris velkiaujant nearia upės dugno, nes Nemunas nėra jau toks gilus?

Dažniausiai šaltuoju metų laiku ieškodavau gilesnių arba pačių giliausių upės vietų, čia gylis paprastai būdavo ne mažesnis nei 3 m. Nereikia nė sakyti, kad dabar vagoje, duobėse koncentruojasi visos žuvys, tarp jų ir lydekos. Ir kuo gilesnė duobė, tuo stambesnių plėšrūnių upėje galima tikėtis.

Po vasaros sausrų rudeniniai lietūs papildydavo Nemuną, tad ten, kur rugsėji-spalio pradžioje būdavo 2,5–2,8 m gylio, į rudens pabaigą, žiemą vanduo pakildavo iki 3,0–3,5 m.

Nepaminėjau, kokių firmų šie masalai. Tai – 16 cm trumpaliežuviai Bomber Long A, 16 ir 18 cm įvairūs Nils Master minnow modeliai, taip pat panašaus dydžio ir didesnės lydekų imitacijos, kurias dažniausiai mūsų žvejams siūlydavo Salmo ir Jaxon.

Kalbu būtuoju laiku, nes, atvirai pasakius, visų šių voblerių dabar nelabai kur gausite nusipirkti, nes, pasak pardavėjų, jie neturi paklausos. Tad seniai tokie viliokliai buvo nukainoti ir dabar jų niekas į Lietuvą neveža, o aš juos saugau tarsi kokias brangias relikvijas.

Tiesa, Bomber Long A rasite Salmo parduotuvėse, tačiau tai jau mažesni modeliai, jų dydis 11,9 cm. Sėkmingai velkiauju ir tokiais, bet dabar ne apie tai. Nils Master voblerių šiuo metu pas mus apskritai nėra, manau, kad paskutinius kažkada nupirkau vienoje sostinės parduotuvėje. O minėtų lydekų imitacijų gal kur nors dar ir užsiliko, dėl pastarųjų masalų negarantuoju.

Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos, apie velkę ir dar didesnius voblerius papasakosiu kitąsyk ir išsamiau...

Dideli masalai – ne tik vėlų rudenį

Tai, kad šaltame vandenyje plėšrūnės linkusios griebti stambesnes aukas, man abejonių nekelia. Tad paaiškinti faktą, kad tvičinguojant 13–14 cm vobleriais jos kitąsyk pasikelia iš 5–7 m ar dar didesnės gelmės į 1,5–2,0 m gylį, įmanoma. Žinoma, tokiu atveju plėšrūnės turi būti aktyvios, nes kitaip tektų, kaip ir velkiaujant, joms kaišioti vilioklį kone po nosimi.

Apie „pasikeliančias iš gelmės“ lydekas aš, suprantama, kalbu abstrakčiai. Reikia turėti omenyje, kad ir tvičinginiai vobleriai nyra nevienodai, nors retas kuris specializuotas tvičinginis minnow modelis pasiekia 3 m gylį. Visgi giliau paniręs vobleris turi daugiau galimybių išprovokuoti ir giliau tupinčias grobuones. Juk bus skirtumas, tarkim, tarp 0,5 m ir 2,5 m užsigilinusio masalo, kuomet lydys tūnos, pavyzdžiui, 7 m gylyje.

Čia reikėtų dar šiokio tokio paaiškinimo, kad negalvotumėte, jog lydekos tik ir laukia, kada imsi tvičinguoti vobleriais joms virš galvų.

Pirmoje rudens pusėje, vasarą, kuomet vanduo šiltesnis, iš tiesų lengviau suvilioti tupinčias gelmėje grobuones. Kai vanduo atvėsta žemiau 10–12 °C, žuvys tampa gerokai vangesnės. Tuomet reikia daug vargti, kol lydeka visgi ryšis pakilti iš gilios duobės. O gal ji ir nepakils, to negali garantuoti.

Suprantama, kad šįsyk kalbu apie tvičingavimą ežeruose, tvenkiniuose, kur gylis gali būti net labai didelis. Todėl vėlų rudenį geriau sekasi tvičinguoti seklesniuose tokio tipo vandens telkiniuose. Kai kas sako, jog net žiemą tokiu stiliumi sėkmingai žvejoja dideliuose ir giliuose ežeruose, tačiau neretai sakymas gerokai skiriasi nuo realybės...

Nemune šiuo atžvilgiu problemų nekyla, nes bet kuri duobė, upės vaga bus tik vidutinio nedidelio gylio, jei lyginsime su kai kuriais mūsų ežerais ar tvenkiniais. Galbūt vienintelė problema, o ji būdinga visiems vandens telkiniams – šiuo metų laiku būna labai trumpas lydekų mitybos periodas. Plėšrūnės gali maitintis vos pusvalandį, tad gana daug reikšmės turi ir paprasčiausias atsitiktinumas, kuomet atsiduri reikiamu momentu reikiamoje vietoje.

Žuvaujant ežeruose, tvenkiniuose, o kitąsyk ir Nemune, gana daug informacijos suteikia echolotas. Juk bet koks žuvų sambūris yra ženklas, kad netoliese galbūt sukiojasi ir lydekos. Vandens telkinio žinojimas žvejo galimybes padidina keleriopai, čia irgi kalbu apie bet kurio tipo vandens telkinius.

Tačiau jei masalas netiks, jei juo nemokėsi tinkamai naudotis, nepadės nei Fortūna, nei tas faktas, kad konkrečioje vietoje yra lydekų ir jos išties pradėjo tuo metu medžioti.

Kadangi šis straipsnis apie maksimalaus dydžio masalus, reikėtų dar akcentuoti, jog didesnis vobleris smarkiau perduos savo virpesius į aplinką, o lydekos tai fiksuos savo šonine linija. Nors vėlgi – modelis modeliui nelygu, bet to daug kas priklausys nuo spiningautojo meistriškumo.

Tas faktas, kad didesnis masalas patrauklesnis stambesniems plėšrūnams, manau, kad suprantamas visiems žvejams. Porą papildomų centimetrų, mūsų akimis, regis, nėra tiek jau daug, tačiau žuvims atrodo kitaip.

Gana įdomi situacija kitąsyk susiklosto ir šiltuoju metų laiku. Man ne kartą yra buvę, kad lydekos atsisakydavo standartinių tam sezono tarpsniui 9–11 cm dydžio tvičinginių modelių ir kibdavo tik ant didesniųjų, t. y. tų 13–14 cm masalų. Ypač jie pasiteisindavo tankiai žolėmis apaugusiose ežerų plotuose. Spėju, kad ir šįkart stambių modelių vibracija vaidino ne antraeilį vaidmenį, nes augalija tarsi „gesina“ masalų virpesius.

Kita vertus, nemanau, kad vasarą lydekos kyla atakuoti masalus iš duobių, kaip tai būna rudens pabaigoje. Nesigilinsiu į ežero ar tvenkinio termoklinus, vandens temperatūrinius pokyčius ar kitus žuvų elgseną įtakojančius veiksnius, pasakysiu tiek, kad aštriadantės priverstos taikytis prie tuo metu esamų sąlygų ir laikosi maždaug 3–5 m gylyje.

Tada jos arba stovi kur nors viduryje vandens (tai nutinka pakankamai retai, nes taip joms sudėtinga medžioti), arba glaudžiasi prie povandeninių kalnelių šlaitų, kur paprastai prižėlę daug vandens augalijos. Visa ta žalioji masė yra puiki priedanga, bet tik tada, kai auka praplaukia visiškai šalia ir lydeka gali į ją reaguoti labiau vizualiai nei savo šonine linija, nes, ką jau minėjau, augalai „sugeria“ vandenyje sklindančią vibraciją.

Vėl grįžtu prie to, kad didelis vobleris sukuria stipresnius virpesius ir didesnes akustines bangas, todėl didėja tikimybė, kad grobuonė į visa tai sureaguos greičiau ir (ar) atplauks iš toliau prie jų šaltinio.

Gal stebina, kad prakalbau apie akustiką. Bet juk šiuolaikiniai vobleriai turi savo viduje įtaisytas specialias ertmes su šrateliais, kurie reikalingi ne tik tolimesniam masalo užmetimui, stabilizacijai, tačiau ir skleidžia papildomus garsinius virpesius, jie irgi sklinda vandenyje viliodami plėšrūnes.

Tęsinys kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas