Kur teka Šešupė

Ir tikrai žinau, jog žvejys, kuris dėl ligos ar senatvės negalių jau nebeįstengia meškerioti, vėl ir vėl vis iš naujo savo mintyse išgyvena tas smagias akimirkas. Kas paneigs, kad toks žmogus nėra laimingesnis už kai kuriuos kitus nemėgstančius žvejybos, juk jis paprasčiausiai turi daugiau malonių prisiminimų.

Tęsiu pasakojimą apie didžiausią Suvalkijos upę Šešupę, kurioje, jei skaitėte pirmą šio straipsnio dalį, jau per pirmą savo žūklavimą sumušiau visus ligtolinius šapalų gaudymo rekordus. Tačiau prieš kalbant apie šios vandens telkinio žuvis, derėtų pabrėžti, kad Šešupė labai įdomi tuo atžvilgiu, kad daugelyje savo ruožų ji būna labai skirtinga. Tai man „nuskilo“ pirmoji žūklė, tačiau nežinantis šios upės meškeriotojas gali susidaryti klaidingą įspūdį. Beje, ne vien dėl pagaunamų žuvų, tačiau ir pačios upės išvaizdos.

Kita vertus, gana greitai kintantis upės gylis, tėkmės stiprumas, dugno pobūdis ir panašūs dalykai įtakoja tai, jog šioje upėje pakankamai platus žuvų rūšių asortimentas. Ir kalbu ne apie tai, kad „galima rasti“, bet galima sėkmingai ir daug pagauti vienokių ar kitokių žvynuotųjų.

Dar vienas dalykas, kurį būtina paminėti. Kadangi pusšimtis kilometrų Šešupės (beje, kaip tik ten vieni geresnių šapalinių ruožų) yra skiriamoji Lietuvos ir Kaliningrado srities riba, šiapus kranto išsidėstę mūsų pasieniečių postai.

Prieš dvidešimt metų, pamenu, kaip bridau į priešingą (ar priešų?) krantą atkabinti užkliuvusį už karklų šakų voblerį. Arba, kaip valtimi pas mus atplaukęs Rusijos pilietis dalijosi sava žvejybine patirtimi ir su suvalkiečiais „perlaužė“ buteliuką samanės. Dabar tai būtų totalus sienos pažeidimas.

Visgi žvejoti Lietuvos pusėje galima be problemų net ir per naktį. Galima ir braidžioti, bet tada geriau paskambinti į artimiausią pasienio postą ir įspėti. O meškeriojant iš valties, pasieniečius informuoti būtina, nes kitaip turėsite didelių problemų. Beje, rašydamas straipsnį taip ir padariau – paskambinau ir pasitikslinau dėl žūklavimo tvarkos.

Prasidėjus vasarai Šešupėje seklūs šapaliniai ruožai smarkiai apželia vandens augalais, upėje gerokai nukrinta vandens lygis. Kaip minėjau, plačiaburnius dabar tenka gaudyti žirniais arba kukurūzais, tačiau tinkamų žūklei vietų ne visur rasi. Ypač užmesti dugninę, kadangi ilguose upės ruožuose (kalbu apie tas vietas, kuriose žuvauju) vanduo smarkiai nusenka, atsiveria seklumos arba net iškyla salelių grandinės ir tik kai kur galima aptikti nedidelio ploto dugno įdubimų. Ties duobėmis ir laikosi stambesnieji Šešupės šapalai. Todėl vasarą verčiau meškerioti plūdine.

Žvejai šapalus ir meškerioja jau minėtais masalais, be abejonės, daug jaukindami. Bet nebūtinai tik taip. Vienas geresnių variantų – plukdyti pasroviui batono gabalėlį. Tai būdas, kuomet praktiškai be laimikio neliksi, suprantama, jei žinosi tinkamas vietas, nes kai kur upė bus per sekli tokiai žūklei, per srauni, per daug žolėta. Beje, augalijos Šešupėje dažniausiai gerokai daugiau nei norėtųsi. Arba vandenžolės galbūt tankiai nežels, tačiau ten upė vos tekės, bus gilu, dumblėta ir tokiose vietose šapalai vargu ar pasirodys.

Dar vienas labai efektyvus, bet retai naudojamas masalas šapalams yra karkvabaliai ir žiogai. Galima bandyti žuvauti ir laumžirgiais. Šių masalų privalumas dar ir tas, jog jais gaudoma nuo paviršiaus ir tuomet įmanoma išvilioti plačiaburnius iš žolių tankynės. O ir pats meškeriojimas nuobodžiauti neleidžia, nes žvejys visada juda vaikščiodamas upės krantu, nuolat mėto masalą, stebi jį plaukiantį vandens paviršiumi. Smagu matyti ir visą vabzdžio rijimo procesą: žiūrėk, ramiame vandens paviršiuje artėja prie vilioklio savotiškas pleištas, arba kitąsyk tiesiog – mūkt! – kažkas susuko verpetą po masalu ir jis pradingo tartum smegduobėje, valas akimirksniu įsitempė. Pakerti ir jauti aname gale spurdančią stambią žuvį...

Rudeninė šapalų žūklė Šešupėje dažnai būna komplikuota dėl pakilusio ir drumsto po lietaus vandens. Ši upė į liūtis ar tiesiog užsitęsusį lietų reaguoja labai smarkiai, apie tai ir kodėl taip nutinka kažkada netgi esu rašęs. Bet tokios dienos, kokios buvo šių metų spalį, suteikia puikią galimybę sėkmingai gaudyti šapalus. Veikiausiai nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, jog ruduo panašus į pavasarį, tik viskas vyksta atvirkštine tvarka – pradžioje šapalai vis dar su malonumu ragauja augalinius masalus, bet bando užkąsti sliekų, varlyčių, po to jau daug geriau kimba ant „mėsiškų“ patiekalų.

Vėlgi vieni geresnių masalų, kuriuos dugnininkų ir plūdininkų retai naudoja, bus gružliai ir šlyžiai (veikiau gružliukai ir šlyžiukai). Anksčiau juos atstodavo, apie tai rašiau pirmojoje straipsnio dalyje, nėgių lervos. Dabar gyvas žuveles meškeriotojai paprasčiausiai tingi gaudyti, nes tai būna tarsi dviguba žūklė – masalo pagavimas kainuoja ir laiko, ir pastangų, ir žinių. Nesiplėsiu šia tema apie „gerai ar blogai“, neraginsiu taip žvejoti, tiesiog konstatuoju faktą.

Kur kas smagiau Šešupės šapalus vilioti spiningu. Be abejo, masalas Nr. 1 bus crank vobleriai ir mažos sukriukės. Jei blizgės daugiau ar mažiau panašios į tas, kuriomis šapalus galima sugundyti, tarkim, Nemuno rėvose, tai su voblerių atranka teks padirbėti. Pirmos mano žvejybos kažkada buvo visiškai nevykusios. Tiesa, žuvavau tąsyk „iš lemputės“ ir su dažniau spiningaujančiais Šešupėje nesikonsultavau. Bet tai tik į gera, nes kuomet pats atrandi kibius vilioklius, būna daug smagiau. Kita vertus, tada nelabai norisi ir pasakoti, nes galimai (ir ne tik galimai) tokiais modeliais mažai kas čia žvejoja. Nuvyliau? Nepykit...

Be abejonės šapalai ne vienintelės žuvys, kuriomis garsėja Šešupė. Yra čia nemenkų lydekų. 1–2 kg aštriadančių įmanoma pagauti ir šapalų pamėgtose sekliose bei srauniose upės atkarpose. Galbūt pasitaikys ir dar stambesnių.

Tačiau norint sugundyti šios upės rekordinių egzempliorių (teko girdėti apie 7–10 kg šios upės lydekas) reikės pasiieškoti ir tinkamų tam vietų. Šešupėje yra duobių, kur galima rasti 3–4 m gylį, o kai kur ir dar didesnį. Pakrantės tokiose vietose stačios, sunkiai prieinamos, o priekrantės apžėlę lelijomis ir lūgnėmis – žodžiu, tipiniai lydekiniai plotai. Aštriadantes seni vietiniai žvejai gaudo vartiklėmis, sukriukėmis arba guminukais. Pastarieji – salotiniai arba geltoni su žaliomis nugaromis. Ir net nesvarbu, bus pavasaris, vasara ar ruduo – spalvinis variantas išliks tas pats.

Kad vietinių žvejų pasirinkimas gaudant lydekas yra teisingas, įsitikinau praktiškai. Vieną giedrą vidurvasario vidudienį, kai šapalai nuo saulės išsislapstė kas kur ir kibimas visiškai liovėsi, nutariau prasimankštinti su spiningu rankose. Į masalinę įsimečiau keletą voblerių ir guminukų. Šiaip jau pastarųjų kibumu tokiomis žūklės sąlygomis (visgi vasara, pats karštis) abejojau, tačiau dėl visa ko...

Ir, pasirodo, neprašoviau. Lydekos, kaip nekeista, buvo aktyvios netgi plieskiant saulei – tai matėsi pagal šen bei ten pabaidytų žuvelių sujudintą vandenį. Tačiau vobleriai, plėšrūnių visiškai nedomino. O guminukai – taip.

Vos tik ant 6 g galvakablio užnėriau ryškų geltoną riperį, tuojau pat viena kilograminė aštriadantė jį atakavo. Po to pagavau dar vieną panašaus dydžio plėšrūnę. Pabandžiau kitos spalvos – smėlinių tonų žuvelės imitaciją. Ji irgi patiko lydekoms – šįsyk vilioklį griebė pusantro kilogramo lydeka, vėliau – visiškai smulki „silkutė“. Ilgai nežvejojau, tokio laimikio pakako, grįžau pas draugus, kur vandenyje mirko ant dugninių kabliukų pamauti kukurūzai.

Ramiose upės įlankose neprastai kimba ir stambūs lynai, kartais pasitaiko didelių karosų. Šios žuvys lyg ir nesiderina su šapalinės upės įvaizdžiu, tačiau tai – faktas, kuris praplečia meškeriotojų galimybes. Lynų ir karosų reikėtų ieškoti jau nupasakotose lydekinėse žūklavietėse. Gaudomi jie kukurūzais arba mėšliniais bei naktiniais sliekais.

Beje, rusai iš ano kranto nemėgsta žvejoti šapalų. Jie gaudo būtent lynus ir karosus. Tiesa, dar karšius. Visgi pastarųjų žuvų čia nėra labai daug. Nenuostabu, nes Šešupė juk nėra labai plati upė, būriuotis linkusioms šios rūšies žuvims tai neparanku. Kita vertus, jei užkimba, tai nemenki karšiai, man teko iš Šešupės duobės išsitraukti ir 3 kg plačiašonį.

Nesmulkios yra Šešupės kuojos, pasitaiko iki pusės kilogramo egzempliorių. Tačiau svarbiausia, kad jos masalus čiumpa godžiai ir kuojų čia yra daug. Šiuo atžvilgiu Šešupė man panaši į Nevėžį. Specialiai šių žuvų negaudžiau, bet jos nuolat užkibdavo meškeriojant šapalus. Jei tik ant kabliuko neri vieną kukurūzo grūdą arba, juo labiau, kartu su musės lerva, kuoja būtinai tokį masalą praris. Todėl žvejodamas vietinius šapalus ant kabliuko neriu „sasiską“ iš 4–6 kukurūzų. Taip atsikratau smulkių šapaliukų ir kitų karpinių žuvų. Bet stambi vietinė kuoja gali susigundyti ir tokiu kąsniu.

Nėra labai daug Šešupėje ešerių, veikiausiai jų vietoje dominuoja šapalai, kurie taip pat plėšikauja vaikydami kažkodėl labai smulkias vietines aukšles. Visgi teko ir spiningu, ir dugnine rainuotųjų plėšrūnų pagauti. Būtina paminėti, kad čia jie papuola stambūs. Ešerių, kaip ir visose kitose upėse, galima tikėtis bet kurioje vietoje: seklioje sraunumoje ar gilioje ramioje įlankoje.

Negalima nepaminėti ir žiobrių. Šešupėje jie yra ypatingi, kadangi čia karaliauja vietinė populiacija. Dėl to žiobriai šioje upėje nedidukai, kažkokie gelsvi ir netgi savo skoniu skiriasi nuo tų, kurie keliauja į jūrą. Nelabai čia jų gausu, bet, radus tinkamą vietą, įdomumo dėlei galima pasigauti. Beje, užkibs ir ant augalinių masalų. Todėl ir sakau, kad čia gyvena ne tie įprastiniai žiobriai, šešupiniai yra ypatingi.

Pabaigai keli žodžiai apie salačius. Mačiau juos pūkšint, bet pabandęs kelis sykius, pradžioje nepagavau nė vieno. Kalbėjau su vietiniais žvejais. Jų nuomone, kad tai retoka žuvis, o blizgę griebia tik „per šventes“.

Tačiau tokių švenčių tikrai būna ir tai patvirtino kartą į salačių siautulio įkarštį pataikę mano pažįstami žvejai. Jie važiavo į Šešupę gaudyti, suprantama, šapalų, tačiau dėl visa ko įsimetė į mašinos bagažinę po spiningą. Pamatę, kaip verda nuo salačių upės vanduo, pabandė šiuos plėšrūnus vilioti lengvomis nedidelėmis vartiklėmis. Pagavo visi. Ir kokių egzempliorių! Sako, kad vienas salatis svėrė beveik 4 kg. Nebuvau, nemačiau, bet neturiu pagrindo ir netikėti.

O neturiu, nes Šešupės salačiai, kurie gabaritais gali varžytis su „nemuniniais“, vėliau man ne sykį „atsidavė“, kuomet pataikiau jiems pasiūlyti tinkamus voblerius. Čia panašus variantas, kaip ir gaudant spiningu vietinius šapalus. Todėl ir vėl patylėsiu.

Ilgai abejojau, ar verta minėti Šešupės upėtakius. Aš nekalbu apie tuos vaivorykštinius ir palijas, šias žuvis suleido žvejų būrelis nedideliame ruože prie Marijampolės. Ir už tai jiems ačiū. Turiu omenyje tuos tikruosius marguosius. Jų, beje net labai svarių, galima rasti aukščiau Lakinskų užtvankos. Pasak ichtiologų, ten yra pastovi ir pakankamai „stipri“ margųjų upėtakių populiacija. Tačiau dabar ne tas metų laikas plėstis apie upėtakių gaudymą.

Jei sugalvosite važiuoti į Šešupę, patarčiau orientuotis į šapalų, lydekų, lynų arba kuojų žūklę. Šito gero čia tikrai daug. Ypač šapalų...

Romualdas Žilinskas