Kur bėga Šešupė. Pirma dalis
Išsiraičiusi, išsivingiavusi mėlynu kaspinu tarp Suvalkijos lygumų teka Šešupė. Šiame nuo seno ypatingu darbštumu garsėjančiame žmonių krašte būtent ji vardijama kaip didžiausia to regiono upė. Tačiau Šešupė išskirtinė ne tik Suvalkijoje, tačiau ir visoje Lietuvoje. Ji vienintelė teka pro tris skirtingas šalis: Lenkiją, Lietuvą ir Rusijos Kaliningrado sritį.
Bendras Šešupės baseino plotas yra 5988 km², tačiau šis skaičius net ir žvejui mažai ką sako. Daugiau informacijos suteikia upės ilgis – 297,6 km. Jei remtumėmės Visuotine lietuvių enciklopedija, apie 158 km Šešupės tenka Lietuvai, maždaug 62 km – Rusijai, apie 27 km – Lenkijai, o 51 km šios upės eina Lietuvos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado sritis) siena.
Šešupės aukštupys yra šiaurės rytų Lenkijoje, nes savo pradžią ji gauna prie Suvalkų, o tiksliau – mažu upeliu išteka prie Šešupėlio (Szeszupka) kaimo. Netoli Liubavo kirtusi Lietuvos sieną, upė teka pro Kalvariją, Marijampolę, tačiau, tik pranešusi savo vandenis pro Kudirkos Naumiestį, ir vėl patenka į svetimas žemes. Tiesa, ne visa, bet jos kairysis krantas yra jau Kaliningrado srities valdose. Ir taip, sukdama kilpas, Šešupė vingiuoja iki pat Slavikų, po to, nubėgusi dar kelis kilometrus, pakeliui prigriebia Jotiją ir galutinai patenka Rusijos dispozicijon.
Dar sykį pamatyti Šešupę galime tik iš priešingo Nemuno kranto aukščiau Vėžininkų – Rytuose nuo Ragainės ji papildo mūsų krašto upių upę. Dėl tokios priklausomybės skirtingoms šalims į Šešupę Lietuvoje įteka devyniolika dešiniųjų ir tik devyni kairieji intakai. Gaila, kad istorija buvo mums nepalanki ir dėl to šią gražią ir žuvingą upę turime dalytis su kaimynais – nematome jos pradžios, nepažįstame ir pabaigos...
Pirmo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Šešupė pagal savo vandens švarumą nusileido tik Žeimenai. Tačiau tai buvo, kaip mes mėgstame sakyti, seniai ir neteisybė, nes tas laikotarpis faktiškai sutapo su visuotine ekonomine krize. Bent jau tuomet Lietuva ją pajuto viena pirmųjų ir labai smarkiai, kas, suprantama, įtakojo ir mūsų šalies žemės ūkį.
Bet krizės prasideda ir baigiasi, o upės teka kaip tekėjusios, nors nuo žmonių pragyvenimo lygio gana smarkiai priklauso. Turint omenyje, kad Suvalkija yra Lietuvos aruodas, o suvalkiečiai, ką jau minėjau, itin darbštūs, dabar vėl beveik neribotai į riebią to krašto žemę beriamos trąšos galiausiai vis tiek pasiekia vietinius vandens telkinius. Visgi nereikia manyti, kad Šešupė šiuo metu labai užteršta, tačiau nereikia laikyti ją ir viena švariausių Lietuvos upių. Kita vertus, kaip vėliau pamatysite, kol kas Šešupės žuvų populiacijoms tai didelės įtakos neturi.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Jei reikėtų rinktis, kur žvejoti, nė nesvyruodamas atiduočiau pirmenybę ne ežerams, ne tvenkiniams, tačiau upėms. Kuo jos pranašesnės? Aš upes visada tapatinu su moterimis – juk ne veltui šis žodis yra moteriškos giminės.
Jos neabejotinai gražesnės už kitus vandens telkinius. Pažiūrėkite kokie patrauklūs upių krantai, žavūs vingiai, žvejo vaizduotę žadinančios įlankos ir rėvos. Upėms, kaip ir dailiosios lyties atstovėms, dievai nepagailėjo nei puikios išvaizdos, nei viliojančių formų.
Jos geros, dosnios. Tačiau tik tiems, kurie upes stengiasi suprasti ir pažinti. Tik jie galės realizuoti savo galimybes ir pilnai išnaudoti vietinių žuvų įvairovę. Argi ne taip elgiasi moterys? Jei mokėsi prisimeilinti, įtikti – visada pasieksi savo. Bet nebandyk moteris priversti paklusti savo taisyklėms, nes nieko doro iš to neišeis.
Jos ištikimos. Aplankykite savo mėgstamą upę kuo dažniau ir vienas atsitiktinis kartas, kuomet galėjote mėgautis smagia žūkle, taps pastoviu reiškiniu. O juk moterys bus ištikimos tik tiems, kurie nuolat rodys savo dėmesį ir bus sąžiningi su jomis.
Jos nenuspėjamos, emocingos ir paslaptingos. Apsižvalgykite: čia – sėklius, ten – giluma, netgi vaga glaudžiasi tai prie vieno, tai prie kito kranto. Dar pernai šioje vietoje buvo rami tėkmė, o šįmet, po staigaus pavasarinio ledonešio, jau srovė kliokia. Nėra garantijos, kad kitais metais vėl kas nors nepasikeis. Moterys irgi šitaip: gyveni kartu, regis, jau ne vieną dešimtmetį, tačiau iki galo taip ir neperpranti, žiūrėk, ima ir pateikia kaskart kokį nors siurprizą. Galėčiau išvardyti dar bent tuziną savybių, dėl ko mylime jas – upes ir moteris...
Šešupę įsimylėjau, jei taip galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio. Ne tik todėl, kad ji jau per pirmąją mano žūklę buvo dosni. Tuomet ši upė buvo dar ir beveik žvejų neliesta. Žinoma, rastume tokių, kurie čia meškeriojo jau daugelį metų, tą patį darė jų tėvai ir seneliai, bet tai dažniausiai vietiniai gyventojai. Nors Suvalkioja yra tankiai gyvenamas kraštas, bet kažkodėl Šešupės pakrantėse žaliavo neištryptos pievos, neišlaužyti krūmai, o pakrantėse beveik nebuvo pramintų takų. Gal todėl, jog tos vietos, kuriose gaudžiau šapalus, pasienyje, o atvykėliams žvejams apie šią upę trūko informacijos (kalbu apie pasienio ruožą, kuris yra žuvingesnis nei aukštutinė upės dalis). Žodžiu, jaučiau, kad esu aptikęs tikrą „aukso gyslą“.
Jei ir toliau gilintis į praeitį, reikėtų pasakyti, kad prieš kokius dvidešimt penkis metus Šešupę menkai tepažinojau. Bet viskas pasikeitė susipažinus su toje upėje nuolat žvejojančiu Rimu. Jis gyveno Slavikuose, Šešupėje meškeriojo nuo vaikystės ir puikiai sutarė su vietiniais... šapalais. Tai jis pakvietė mane į storasprandžių žūklę ir pažadėjo, kad laimikiu tikrai nesiskųsiu.
Taip ir nutiko – tąsyk pagerinau savo šapalų gaudymo rekordą. Ką ten pagerinau – tiesiog sumušiau, sumaliau į miltus ir buvau baisiai savimi patenkintas. Tiesa, nedidelį šešėlį mano laimei metė kartu važiavęs kolega Algis, kuris tą dieną pagavo truputį didesnių ir truputį daugiau šapalų nei aš. Bet, mano nuomone, tik todėl, kad Algis specializavosi pastarųjų žuvų žūklėje, o aš pernelyg pasitikėjau savimi ir neįvertinau Šešupės šapalų dydžio bei stiprumo – pirmieji, ir garantuotai stambiausieji, paprasčiausiai nurovė mano plono valo pavadėlius. Nuo to laiko į šapalus, ypač į Šešupės, ėmiau žiūrėti su kur kas didesne pagarba.
Vietiniai storasprandžiai yra stipresni ir gudresni nei kitų upių šapalai. Bent jau tų upių, kuriose esu gaudęs. Pakliuvę ant kabliuko didieji šešupiniai plaukia palei dugną, priešinasi itin aršiai ir gudriai – neria išilgai kranto ir dažnai užvynioja valą už žolių. Tarkim, Nemune ar Neryje jie dažniausiai veržiasi į upės vidurį, į srovę, kur žuvis galima lengviau nuvarginti, o taip pat yra mažiau galimybių, jog šapalai už šiekštų ar žolynų užpainios valą.
Po pirmosios taip į atmintį įsirėžusios žūklės, prie Šešupės per sezoną važiuodavau kelis kartus. Pradžioje man gidavo Rimas, o po poros metų jau ir be jo pagalbos rasdavau norimas žūklavietes. Deja, žvejyboje ilgai paslapčių neišlaikysi. Nors apie savo atradimus pradžioje nė žodeliu neužsiminiau tuometiniame savo redaguotame žurnale, tačiau vis kartu prie upės pasiimdavau ir draugų. O jie vėliau – savo draugų ar bičiulių...
Ir dabar savaitgaliais arba kuomet būna geras šapalų kibimas, čia galima rasti ne vieną mašiną, kurių ekipažai atvyksta iš Kauno, Marijampolės, Alytaus ar kitų miestų. Ten, kur kažkada nebuvo praminti takai, dabar jau gali pamatyti net automobilių išvažinėtus keliukus. Pakrančių gyventojams tai nepatinka, juk žvejai ištrypia ganyklas, todėl kai kurie vietiniai tokius nelegalius pravažiavimus ėmė tverti. Teisingai – juk jei nemokame elgtis prie upės, šiukšliname ir bandome mašinomis įvažiuoti vos ne į vandenį, tegul mus vertina pagal nuopelnus.
Na, o šiaip vietiniai gyventojai čia dar pakankamai tolerantiški žvejams, nors ir kiek nepatiklūs. Bet bėdoje visada pagelbės. Per vieną išvyką mūsų automobilio dugnas pakibo ant griovio šlaito – nė pirmyn, nė atgal. Teko ieškoti, kas ištrauks mašiną. Netoliese šienavęs pievą senukas pabandė su savo traktoriuku. Neištraukė. Patarė, kur rasti galingesnę techniką. Atsitiktinis kaimo vaikinukas pavėžėjo motoroleriu. Susiradome kaime sovietinių laikų „belarusą“. Šitas traktorius šiaip ne taip išvilko mašiną. Jo šeimininkas dar ir naują žūklavietę parodė. Ačiū.
Bet visa tai tik detalės. Juk visiems rūpi, kokios žuvys Šešupėje veisiasi ir kaip jas reikia gaudyti. Apie šapalus jau sakiau, tačiau kalbėsiu dar plačiau, nes šios žuvys yra tarsi Šešupės simbolis. Jie čia būna įspūdingo dydžio ir tikrai gerai kimba. Nors, suprantama, reikia mokėti žvejoti net ir aktyviai besimaitinančias žvynuotąsias.
Priklausomai nuo pavasario šapalus galima pradėti gaudyti jau balandžio pradžioje. Upėje vanduo dar aukštas, drumstas, bet ne itin srauniose ir gilesnėse vietose su dugnine pasiūlius pirmųjų varlių šapalą įmanoma suvilioti. Kas retai žvejoja šias žuvis, gali būti maloniai nustebintas, kadangi 1,0–1,5 kg šapalas bus šių vandenų standartas. Esu suviliojęs ir 2 kg, ir 2,5 kg šapalų. Patys didžiausi paprastai pakliūdavo gegužį prieš nerštą. Bet tuomet juos jau gaudydavome dugninėmis ant vingilių arba kitaip – nėgių lervų. Sakydamas „tuomet“, turiu omenyje ne tik gegužį, bet ir ankstesnius laikus.
Čia reikalingas šioks toks paaiškinimas, nes yra kai kurių niuansų, kurie liečia Mėgėjų žvejybos taisykles. Anksčiau šitas masalas buvo „legalus“, nors ne visi žvejai jį žinojo. Pagal ankstesnių Mėgėjų žvejybos taisyklių 13.1 punktą buvo draudžiama gaudyti ar naudoti masalui mažąsias (upelines) nėges (Lampetra planeri) bei jų vingilius.
Tačiau taisyklėse nieko nebuvo pasakyta, o tai reiškia, jog nedraudžiama, gaudyti upines nėges (Lampetra fluviatilis) ir jų vingilius. Bėda ta, jog mažųjų bei upinių nėgių vingiliai visiškai nesiskiria. Netgi patys didžiausi ichtiologijos specialistai vargu ar ras bent vieną skirtumą. Abiejų nėgių lervų vystymosi ciklas sutampa, jos vienodo dydžio ir, tik pavirtus vingiliams į nėges, šias žuvis jau galima atskirti. Apie tai tuomet niekas nepagalvojo.
Kita vertus, ieškant nėgių lervų (tebūnie ir upinių) niokojamos upių ir upelių pakrantės, kadangi norint rasti vingilių reikia semti juos iš priekrančių dumblo. Jei upelis nedidelis, tada tiesiog kabindavo kibirais visą jo dugno gruntą ir versdavo krante. Kur ieškota to masalo, būdavo galima suprasti pažiūrėjus į vandens telkinio krantą – čia pūpsodavo dumblo ir sąnašų krūvelės. Vardan nėgių išsaugojimo ir gamtos niokojimo žvejyba bet kokiais vingiliais dabar uždrausta apskritai.
Tęsiant pasakojimą apie Šešupės šapalus dabartiniais laikais, reikia pabrėžti, kad jau gegužės pradžioje jie pradeda kibti ir ant konservuotų kukurūzų bei šutintų žirnių. Pasitaiko neilgas laikotarpis, kuomet plačiaburniai vis dar griebia varles, bet jau bando ryti ir augalinės kilmės masalus. Vėliau jie meškeriojami dažniausiai tik ant pastarųjų. Tačiau norint pagauti, reikia sočiai jaukinti.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
