Kuo nustebinti lydeką?
Įsivaizduokite, kokį nors dažnai žvejų lankomą ežeriuką, tvenkinį netoli Vilniaus, Kauno ar Šiaulių. Yra ten lydekų, tačiau jos tiek prisižiūrėjusios voblerių, guminukų ir blizgių, kad vargu ar ryšis praverti gerklę net tada, kai masalas praplauks trišakiais kliudydamas plėšrūnės nosį. Vėlus ruduo, skaidrus ir šaltas vanduo, todėl lydeka kyla į medžioklę, kai būna išties alkana, o potenciali auka jai nekelia jokių abejonių.
Gal kiek perdėjau bandydamas vaizdžiau papasakoti, bet iš tiesų plėšrūnės ilgainiui įpranta prie joms siūlomų masalų ir ima juos sieti su pavojumi.
Kita vertus, straipsnį rašau lapkričio paskutinėmis dienomis ir tuo metu lydekoms siūlomų masalų asortimentas sumažėjęs dėl kelių priežasčių.
1. Plėšrūnės plauko gilumoje;
2. Grobuonės maitinasi gerokai rečiau nei prieš mėnesį.
3. Lydekos atakuoja pasyvius masalus, nes jie išties joms asocijuojasi su natūraliomis aukomis, kadangi šaltame vandenyje visos žuvys yra vangesnės.
4. Mieliau griebia stambesnius vilioklius, kadangi vadovaujasi principu: geriau vienas didelis kąsnis, nei keli smulkesni – skrandis bus pilnas, bet jėgų medžioklei išnaudota mažiau.
Kodėl skęstantis, bet ne plaukiantis?
Suprantama, žvejai tai žino ir siūlo aštriadantėms didelius, lėta maniera pravedamus guminukus arba tvičinguoja didesniais nei 10 cm minnow vobleriais. Tiesą sakant, iš žūklės laimingi grįžta tik tie spiningautojai, kurie šių vilioklių pravedimo techniką yra nugludinę iki maksimumo, nes teorinis žinojimas labai skiriasi nuo praktinio masalų panaudojimo. Bet grįžkime prie pagrindinės temos – kuo mes dar galime nustebinti tą kaprizingą lydeką?
Esu jau rašęs ne vieną straipsnį apie daugianarius voblerius. Tačiau net ir šios grupės masalai gali būti kelių skirtingų rūšių. Kaip ir bet kurie vobleriai, jie yra ir skęstantys, neutralaus plūdrumo ir plaukiantys. Šios grupės vilioklių konstrukcija tokia, kad šarnyrais sujungtos kūno dalys masalą padaro sąlyginai plastišką, o tai reiškia, kad jo judesiai šiuo metų laiku kaip ir atitinka lėtai plaukiančios, vangios aukos įvaizdį.
Žodį „sąlyginai“ pavartojau neatsitiktinai, nes plaukiantieji net ir tokio tipo modeliai, kurie turės ilgą liežuvėlį, kad panertų į mums reikiamą didelę gelmę, deja, bus vis tiek pernelyg agresyvus. Tačiau skęstantieji, netgi nepaisant juose „užkoduoto“ panirimo gylio, puikiai tiks vėlaus rudens grobuonių gundymui.
Bet pirmiausiai pažiūrėkime, kaip veikia bet kokio tipo voblerių skęstantieji modeliai, neišskiriant ir daugianarių.
Spiningautojas užmeta šį masalą ir pradeda vynioti valą. Jei sukti ritę žvejys ėmė tik nusviedęs voblerį, pastarasis plauks nepriklausomai nuo savo plūdrumo savybių – paprasčiausiai nirs iki to panirimo gylio, kurį įgalina jo konstrukcija. Jei valą vyniosime neišsyk, bet kurį laiką palauksime, skęstantis masalas (juk skęstantis!) grims galbūt net iki dugno, o traukiamas pasieks jo „genuose“ esančią horizontalę, kuria po to ir judės.
Yra kita medalio pusė, kuri apsprendžia voblerio žaidimo ypatybes priklausomai nuo jo plūdrumo. Tolygiai vesdami tokį masalą mes galime daryti pauzes. Jei modelis bus plaukiantis, pauzės metu jis keis horizontalę kildamas į viršų. Neutralaus plūdrumo vobleris grims iki tam tikro gylio, o skęstantis, suprantama, tokiu atveju skęs tiek, kiek jam leisime skęsti.
O dabar paimkite daugianarį skęstantį modelį ir bandykite išspausti iš jo žaidimo maksimumą, t. y. praveskite masalą taip, kad jis sugundytų vis dar nesistebinčia niekuo lydeką.
Užmetę leiskite grimzti vobleriui iki dugno, galbūt ne taip giliai, tačiau bet kokiu atveju giliau, nei nurodytas jo darbinis gylis. Aišku, čia jau reikės atsižvelgti į dugno reljefą, į potencialias aštriadančių pasalos vietas. Pavyzdžiui, norime apgaudyti duobės šlaitą, tame šlaite esančias aikšteles, kur paprastai ir kyla medžioti lig tol gelmėje gulėjusi lydeka.
Taigi, vobleris nuskendo, pradedate jį traukti. Esminis dalykas – sukate ritę, tačiau ne vienodu greičiu, ne greitėjančiai, iki masalas pasieks savo tikrąjį darbinį gylį, tačiau traukiate vilioklį su pauzėmis. Kad ir tokiu būdu: vienas ritės apsukimas ir 2–3 s pauzė, du ritės apsukimai ir 2–3 s pauzė, trys ritės apsukimai ir tokios pat trukmės pauzė. Toliau seka 7–8 lėtos vienodo greičio ritės apsukos ir ilga iki 5 s. pauzė. Kaip šiuo atveju atrodys voblerio animacija po vandeniu?
Masalas pakilo nuo dugno ir trumpam tarsi susitingo vietoje, kol išsilygino jo kūno padėtis, galbūt vobleris netgi suspėjo kelis centimetrus nusileisti žemiau. Po to vėl kilo į dar aukštesnį vandens sluoksnį, ten stabtelėjo, gal irgi vos „priskendo“, vėl kilo, vėl sustojo, galiausiai grimzdo gerokai giliau nei trumpų pauzių metu ir jo laiptuotas pakilimas kartojosi iš naujo. Žodžiu, masalas plaukė aukštyn, stabtelėjo, krito, vėl judėjo į aukštesnius vandens sluoksnius laiptuota trajektorija ir tai atrodė lyg sunkiai nuo dugno kylanti žuvelė, kuri tarsi pati prašėsi lydekai į nasrus.
Masalai, kurie turi perspektyvų
Tačiau viskas labai gražiai atrodo sudėliota į tik straipsnio eilutes. Praktikoje taip vesti įprastinį voblerį yra gana sudėtinga, jau vien todėl, kad tenka taikytis prie kiekvieno modelio individualių savybių. Išskirčiau plūdrumą (turiu omenyje, kad skęstantieji vobleriai irgi grimzta nevienodai) ir pakilimo staigumą, kuris priklauso nuo liežuvėlio formos, atsilenkimo kampo, dydžio, masalo kūno formos, svorio...
Įdomiausia, kad tie mūsų įprastiniai „liežuvingi“ giliai neriantys skęstantys vobleriai nepritaikyti panašiems manevrams, nes juos sunku jausti ir kontroliuoti. Tačiau skęstantys vobleriai su labai trumpais, nedideliu kampu palenktais liežuvėliais tam puikiai tiks. Paradoksas, nes jie juk pritaikyti paviršiniam gaudymui. Tarkim, SG 4Play Herring Swim+Jerk, kurio panirimo gylis yra vos 0,1–0,4 m.
Suprantama, kad geriausias pasirinkimas bus beliežuviai vobleriai. Kalbu apie įvairius walker tipo masalus. Ir akcentuoju daugianarius, jų tarpe rasime ir tokių, o minėtas kūno plastiškumas – vienas pagrindinių kibumą lemiančių veiksnių, kuris šiuo metų laiku žvejui bus tarsi kozirinis tūzas rankovėje. Nuotraukoje matote tokių voblerių pavyzdžius. Tai nedidelis 4,5 cm plokščias dvinaris Pantoon21 Booly Boo ir tos pačios firmos 14 cm ilgio Darzante J2.
Visų walker tipo masalų pravedimas yra įtakojamas tik paties spiningautojo. Aišku, čia individualios modelių savybės turi reikšmę, ne be reikalo pavyzdyje pateikiau du labai skirtingus masalus.
Visgi išvaizda daugiau lems pritaikymo konkrečioms žūklės sąlygoms ypatumus, o pagrindiniai traukimo principai vis tiek išliks tie patys. Juk greitai sukant ritę bet kuris walker modelis plauks greičiau, kils į aukštesnius vandens sluoksnius, sukant lėtai – judės žemesniuose horizontuose.
Panašiai yra ir su spiningo padėtimi žvejo rankose. Aukštai keldamas meškerykočio viršūnę žvejys galės staigiai pakelti masalą į kitus vandens sluoksnius, o nuleisdamas – nelėtinti traukimo greičio, bet panardinti vilioklį giliau.
Kaip alternatyva daugianariams walker yra silikoniniai daugianariai masalai, kurie pagaminti su viduje įmontuotais svoriais, pasitaiko netgi „barškančių“, su liežuvėliais ir t. t., žodžiu, įvairiausių voblerių silikoniniai pakaitalai. Kaip pavyzdys būtų SG 4D Line Thru Perch. Aukštos kokybės tokio tipo guminukai pakankamai neblogai pakeičia bent jau beliežuvius voblerius. Kita vertus, 4D technologijos juos paverčia sunkiai atskiriamus nuo natūralių žuvų, o kainos nepalyginamai mažesnės nei voblerių.
Traukiami daugianariai beliežuviai guminukai taip pat, kaip ir walker vobleriai, čia didesnio skirtumo nematau.
Tinkamam pravedimui reikalingi ir atitinkami įrankiai. Dabar nuo kranto ežeruose lydekas vargu ar pasieksi, teks aštriadančių ieškoti su valtimi. Todėl spiningai ilgesni nei 2,4 m bus neparankūs.
Nors apskritai ilgi kotai nėra geri įvairiapusiškam minėtų masalų valdymui, optimaliausias, mano nuomone, 2.10 m ilgio spiningas žūklei iš valties, įsibridus, tiks ir nuo kranto. Užmetimo svoris – pagal naudojamų vilioklių masę, o ji, jei įdėmiau panagrinėsite masalus, būna labai įvairi.
Romualdas Žilinskas
