Kuo krepšinis panašus į žvejybą

Deja, dažnai tik laikome, pamirštame, jog norint suvilioti ir įveikti žvynuotąją reikalinga dar ir galva. Perfrazavus visiems gerai žinomą patarlę, švelniai tai nuskambėtų maždaug taip: dėl tuščios galvos rankos kenčia.

Tiesą sakant, pastaruoju metu žūklės įrankių gamintojai ėmė ypač rūpintis nuolatiniu žvejų rankų pervargimu ir pradėjo gaminti itin lengvą įrangą. Pradžioje spiningautojams, po to jau ir plūdininkams, ir dugninės žūklės mėgėjams (hm, kuo taip smarkiai geresnė super lengva dugninė už sunkesnę, jei šio tipo meškerės būna padėtos ant stovelių?).

Dabar netgi kotų reklaminiuose aprašymuose tokios svarbios nuorodos, kaip akcija, testas ir panašios neretai atsiduria antrame plane ir didžiausias akcentas dedamas meškerykočio svoriui. Labai panašiai yra su ritėmis. Ir tai veikia! Tačiau ne visus – faktiškai devyniasdešimt procentų jauniausios kartos meškeriotojų.

Dauguma mano ar vos jaunesnio amžiaus individai, nors ir žengia koja kojon su nūdienos žvejybinėmis tendencijomis, bet su išlygomis. Veikiausiai supratote, ką noriu pasakyti. Nekritikuoju, tik konstatuoju faktą. Ir dėl to man galvos tikrai neskauda, rankos irgi pakankamai nemažus krūvius kol kas atlaiko, tačiau kaip sakoma, kiekvienam savo. Tiek to, nenukrypsiu, prie „nusilengvinimo“ temos gal dar kada nors grįšiu.

Taigi nuo ironijos (ar sarkazmo?) pereikime prie lengvo pajuokavimo ir pasimokykime žvejoti ne vien tik iš pečių išdygusiomis penkiapirštėmis, bet ir ta kūno vieta, kurios viduje susikaupusi vingiuota masė. Išsyk derėtų perspėti, kad straipsnis nebus tradicinis, kuriame dėmesys skiriamas žūklės įrankiams, masalams, žvejybos technikai ar žuvų biologijai, žūklaviečių aprašymui.

Noriu žvilgtelėti į mūsų mėgstamą užsiėmimą per psichologinę prizmę, nes meškeriotojo nusiteikimas, jo nuotaikų kaita, priklausomai nuo žvejybinės situacijos, požiūris į žūklę ir panašūs dalykai, mano nuomone, yra nė kiek ne mažiau svarbūs galutiniam žūklavimo rezultatui, nei prieš tai minėti dalykai.

Žinau dvi visiškai priešingas spiningautojų rūšis (turiu omenyje ne jų meistriškumą): vieni ruošiasi žūklei prieš savaitę, kiti, metę į šalį visus darbus ir griebę spiningą, bet kurią akimirką gali sėsti į mašiną ir dumti ten, kur prieš minutę išmaniuoju paskambinęs pažįstamas pasakė, jog kimba, ir kaip įrodymą net atsiuntė pagautos žuvies nuotrauką, Nors pirmieji nuo antrųjų kardinaliai skiriasi požiūriu į meškeriojimą, bet visus juos vienija ta pati ypatybė – ir vieni, ir kiti labai retai gali pasigirti gerais laimikiais. Kodėl?

Nagi viskas elementaru – kraštutinumas nėra geriausias pasirinkimas bet kokioje veikloje, žūklėje – taip pat. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį iš krepšininkų (meškeriojimas – irgi sportas!) gyvenimo.

Prieš kiekvienas, o ypač labai atsakingas varžybas, net ir patyręs profesionalas jaudinasi. Kuo ilgesnis laiko tarpas iki rungtynių, kuo jos svarbesnės – tuo tas nerimas didesnis. Jis netgi ima varginti. Atkreipkite dėmesį – kone visą sezoną puikią sportinę formą demonstravęs krepšininkas per finalinį turą gali žaisti lyg ne savomis rankomis.

Svarbiausia, jog daro begalę kvailų klaidų, kurios jam nėra būdingos. Kažkaip nesuprantama, juk turėjo daug poilsio dienų, šlifavo su komandos draugais per treniruotes derinius, peržiūrėjo aibę vaizdo medžiagos apie varžovus, o aikštelėje išdarinėja velniai žino ką. „Perdegė“, – sako treneriai.

Žvejui, kuris ruošėsi žūklei visą savaitę, atsitiko panašiai. Per dieną, nors gal tiksliau vakarą, po darbo, žmogelis kelis sykius tikrino, rikiavo savo įrankius, čiupinėjo masalus ir vis kaupė informaciją apie būsimos žūklavietės ypatumus, t. y. konsultavosi su draugais ar mažai pažįstamasi žvejais apie tą vietą, kur savaitgalį vyks spiningauti. Čia tas atvejis, kuomet važiuoja prie vandens telkinio, kur dar nėra buvęs arba žuvavo labai seniai, retai, faktiškai žinias tenka rinkti nuo nulio.

Aišku, kruopštus darbas dar niekam nepakenkė, bet vėlgi liaudies išmintis byloja, kad kas per daug, tas nesveika. Tokiais kanalais gauta informacija dažniausiai yra labai prieštaringa. Juolab žinant meškerės brolių įprotį kai ką nutylėti ar kai ką pagrąžinti.

Netgi You Tube laidos, kuriose viskas parodyta ir pasakyta, paaiškinta, regis, lyg ir be jokių priekaištų, įtikinamai, nėra joks šimtaprocentinis garantas, kad nuvykę į N ežerą, tvenkinį ar upę ir žuvaudami, kaip tų laidų vedantieji, pagausite (kas buvo, regis, labai akivaizdu) irgi N žuvų. Priežasčių begalė.

Tarkim, tai tiesiog reklama įrangai, telkiniui, jei jis nuomojamas ar privatus, sau, savo laidai, dėl ko galimi montažai, tiesiog puikiai atliktas operatoriaus ir laidos vedančiojo darbas. Bet kokiu atveju žodis „buvo“ yra ne esamajame, juo labiau ne būsimajame laike.

Žodžiu, tas mūsų vargšas herojus per septynias dienas septynis kartus keitė nuomonę, bent tris sykius pervyniojo iš naujo valą, mainė pavadėlį (storesnį į plonesnį, kietesnį į minkštesnį ir atvirkščiai), perrinko masalus (voblerius į blizges, po to į guminukus, vėliau vėl į voblerius ir taip toliau, ir panašiai) ir vis niekaip negalėjo apsispręsti, kokį spiningą imti į žūklę.

Galiausiai visiškai susipainiojęs paskutinę naktį nesumerkė nė bluosto, o prieš pat žvejybą dėl visa ko į kuprinę susidėjo tiek, kiek tilpo ir kiek galėjo panešti: krūvą pačių įvairiausių vilioklių, kelias atsargines rites su skirtingos paskirties gijomis, pasiėmė du ar tris spiningus. Tačiau visam šitam arsenalui išmėginti reikia bent mėnesio, o čia, kaip sakoma, diena su galu...

Prie vandens atsidūrė pervargęs nuo jaudulio, informacijos pertekliaus ir nemigos, nesugebėjo susikoncentruoti, vadovavosi išsyk keliais patarimais (realiai – nė vienu iki galo), o ne tos dienos situacija telkinyje (vandens skaidrumas, bangavimas, lygis, temperatūra) ir oro sąlygomis (slėgis, vėjo kryptis, debesuotumas, temperatūra). Trumpiau tariant, bandė tą ir aną, taip ir kitaip, vis dėlto visos pastangos tebuvo šnipštas.

Grįžtant prie krepšininkų galima nuspėti, kad varžovai per tas dienas nekrapštė nosies, o ieškojo būdų, kaip įveikti savo priešininkus. Jie taip pat rengėsi varžyboms taktiškai bei fiziškai ir stengėsi pateikti kokią nors staigmeną, kuri išmuštų varžovus iš vėžių.

Tai man asocijuojasi su situacija, kai žvejys, netgi gavęs teisingą informaciją ir tinkamai pasirinkęs įrankius bei masalus pakliūva į „ceitnotą“. Nes staiga pakinta žūklės sąlygos, kurioms jis buvo nusiteikęs iš anksto. Pavyzdžiui, dėl kokių nors priežasčių krito ar kilo vandens lygis, visą savaitę pūtęs vienos krypties vėjas apsisuko į priešingą pusę, smarkiai atšalo arba atšilo ir taip toliau, ir panašiai. O gal tiesiog savaitgalį meteorologinės sąlygos tapo „šuniškos“ ir aiškiai jautėsi, kad žuvys nekibs.

Galiausiai nutiko tai, kas kartais nutinka ne šilto ir šalto mačiusiems meškeriotojams, jau nekalbant apie naujokus: susinervinęs, jog žūklė neatitinka lūkesčių ir bandydamas sužvejoti bent kažką, žvejys ėmėsi rizikingų manevrų, dėl ko jo geriausias, kibiausias vobleris liko vandens telkinio dugne. Be viso to susipainiojo valas, vėliau nutrūko dar keli masalai, į tankią pakrantės žolę išbyrėjo segtukai su suktukais, duokdie, jei nesulūžo spiningas ar nesubyrėjo ritė. Toks įspūdis, kad viskas, ko besiimtų, krenta iš rankų, nesiseka, diena atrodo tarsi užkeikta.

Nieko naujo, jei tai lyginsime su krepšiniu. Įsivaizduokit, kad susitinka dvi komandos, kurių viena – neabejotina favoritė, puikuojasi lentelės viršuje, jos sudėtyje geriausi lygos žaidėjai, kita – prisirinkusi vidutinio lygio krepšininkų ir šį sezoną yra absoliuti autsaiderė. Deja, pirmosios komandos tikėjimas, jog rungtynės bus tarsi lengvas pasivaikščiojimas po aikštelę, nepasitvirtino, nes jų priešininkai žaidžia tarsi iš natų ir pirmauja nuo pirmųjų minučių.

Laikas senka, bet to spurto, persilaužimo, kurio laukia atėję pabūti tik pergalės statistais žiūrovai, deja, nesimato. Net ir patyrę komandos lyderiai tokiais atvejais ima krėsti kvailystes – pernelyg skuba, imasi nepamatuotos iniciatyvos, nežaidžia savojo žaidimo, pradeda nervintis. Todėl padėtis tik dar labiau komplikuojasi – nepataiko iš šimtaprocentinių padėčių, pameta kamuolius, veliasi į ginčus su teisėjais, pasipila techninės pražangos... Nereikia turbūt spėlioti, kas tądien iš aikštelės išeina nuleidę galvas, o kas pakėlę sparnus.

Tokiais atvejais žvejams siūlyčiau pasitikėti savo patirtimi, suprantama, jei jos bent kiek yra, o taip pat nuojauta ir žuvauti nesiblaškant, taip, kaip mokate. Jei oras tampa itin prastas, nesinori išeiti iš kambario – tuomet praleiskite (tegul ir dantis sukandę) dar septynias dienas, nes pastarasis meškeriojimas žada tik dar labiau subjauroti nuotaiką. Čia ne finalinės varžybos, ne kova dėl aukso medalio ir tikrai rytoj dar nebus pasaulio pabaigos...

Dabar pereinu prie kito spiningautojų tipo ir vėl grįžtu į krepšinio aikštelę. Žiūrėdami ar skaitydami sporto žinias sužinome, kad įpusėjus sezonui mūsų mėgstamą klubą papildė naujas žaidėjas iš NBA (tai, kad jis „pensininkas“ arba šį sezoną visiškai „pametęs“ formą, nutylima, bet dabar aš ne apie tai...). Be abejonės, džiūgaujame, su juo siejame būsimas komandos pergales ir tikimės, kad išbėgęs į aikštelę ims daryti stebuklus.

Deja, labai dažnai nusiviliame, nes lauktų rezultatų kaip nėra, taip nėra. Sunku suvokti – geriausios pasaulio lygos krepšininkas, tačiau žaidžia tarsi atėjęs iš trečioje lygoje registruotos rajono komandos, nes klysta elementariausiose situacijose, neprisiderina prie, regis, paprastų derinių, apskritai nepritampa prie komandos. Ir tik po keliolikos rungtynių tas NBA asas ima po truputį įsisiūbuoti, o kai kada ko vertas išties (jei lig tol neatsisveikina su komanda) parodo tik kitą sezoną.

Žvejys, kuris viską metęs galvotrūkščiais puola spiningauti visai jam nežinomame telkinyje dorai net neišsiaiškinęs, kokiais masalais ir kaip čia lig tol buvo sužvejotas kalnas rekordinio dydžio lydžių ar sterkų, vargu ar išsyk sugebės perprasti vietinės žūklės ypatumus. Tam neužteks dienos, savaitės, gal net mėnesio – daug kas priklauso nuo jo ankstesnės patirties.

Kiekvienas vandens telkinys turi savo specifiką, todėl reikia bent apytikriai žinoti, kuo, kaip ir kur čia galima rezultatyviai spiningauti. Tad lygintis su tais, kurie, nors ir turi gerokai prastesnę įrangą, nepalyginamai mažiau ir prastesnius masalus, tačiau jau daugelį metų čia žvejoja, vargu ar įmanoma.

Aišku, ilgametė patirtis leis adaptuotis greičiau, tačiau tam visgi prireiks kažkiek laiko. Apie atsitiktinumus nekalbu, nes tokių dalykų reta, jie dvi dienas iš eilės praktiškai niekada nesikartoja.

Todėl lakstyti po visą Lietuvą su spiningu rankose „prisigaudžius“ žinių facebook arba instagram, pasiklausius nuorodų you tube laidose, kažin ar verta, daugiau tikimybės sėkmingai žūklei bus gaudant ilgą laiką keliuose vandens telkiniuose.

Man apskritai kartais sunkiai suvokiama kai kurių žvejų mąstysena – jei vakar Petras, kaip kalbėjo kiti meškeriotojai arba pranešė kokia nors you tube žinių (ar pletkų?) laida, tarkim, po Panemunės tiltu pagavo didžiulį šamą, tai galima pagalvoti, kad ten šie plėšrūnai plauko būriais.

Jei dar ir Jonas, kaip sužinota iš neoficialių šaltinių, ten pat anksčiau sužvejojo nemenką tos rūšies laimikį, patikėkit, sekantį tokį patį jei kas ir sumeškerios, tikrai ne rytoj ar poryt, ir tai būsite ne jūs. Veikiausiai vėl Petras su Jonu. Bet jie garantuotai neapsidžiaugs, atėję vieną rytą ir radę savo nuolatinėse žūklavietėse būrį iš visų šalies kampelių atvykusių „lengvos duonos“ žūklautojų. Elementaru – nėra kur net masalą užmesti. Dar elementariau – įsivaizduokite, kad esate jų vietoje...

Bet kokiu atveju laimi tie, kurie turi daugiau žinių (jos įgyjamos prie vandens, o ne kompiuteriuose ir išmaniuosiuose telefonuose sekant, kas, kur, ką pagavo), patirties (savos!), tikslą ir valią, užsispyrimą, moka daryti atitinkamas išvadas (beje, šįsyk geriau mokytis iš savų klaidų, nes jų tikrai nekartosi) ir turi dar vieną bruožą, kurio pastaruoju metu ypač pasigendu – elementarų žvejybinį ir žmogišką išdidumą.

Romualdas Žilinskas