Kovo kuojos
Šitą straipsnį rašau paskutinėmis pirmos kovo dekados dienomis, kuomet oras giedras, sausas ir, nors pučia smarkokas šiaurys, bet namuose sėdėti žvejui yra nepakeliama kančia. Tačiau, kiek rodo mano žvejybinė praktika, tokiu metų laiku žuvų kibimas būna gana prastas. Dar pernelyg anksti, nes per daug šaltas vanduo, ir tikėtinas laimikis, o tai būtų kuojos, meknės, plakiai, galbūt ir vienas kitas karšis, tik bando išsijudinti ir masalus ragauja kol kas vangiai.
Po poros savaičių – taip, tuomet jau tikrai galima tikėtis visai normalaus laimikio. Tada veikiausiai pirmosios užkibs stambios kuojos, po to vilioklius pradės ragauti ir visos kitos išvardytos žvynuotosios. Kita vertus, jei toks oras truks ilgiau, nenustebsiu, kad žuvys suaktyvės ir anksčiau.
Nekantriausi meškeriotojai bandys laimę laukdami atplaukiančių migrantų žiobrių, bet pastarieji, kaip visada, neskubės (vėluos žvejų akimis). Ir vėl kaip visada kažkas paskleis gandus, kad jie jau „eina“, nes veikiausiai sugundys vieną ar dvi šios rūšies žuvis. Deja, tai bus tik gėluose vandenyse žiemoti likę taip vadinami „vietiniai“ žiobriai...
Žodžiu, taip kartojasi kasmet. Beje, tai liečia netgi saulėtą, giedrą kovo pradžią – nežinau kodėl, tokia giedra šį mėnesį būna bent keli metai iš eilės. Vėliau galimi įvairesni meteorologiniai scenarijai: galimas variantas, kad oras pabjurs ir bus daug kritulių, gali nutikti taip, jog gerokai atvės, o gali (tai mažiausiai tikėtina) pavasaris eiti tik „į kalną“ ir, su nedideliais nukrypimais, vis šils ir šils...
Gal nespėliosiu kas bus, jeigu bus, o imsiu meškerę ir, kaip daro dauguma žvejų, eisiu prie upės, net jei galimybė suvilioti pirmą laimikį ir labai menka.
Nors priklauso, kurioje upės atkarpoje žvejosi. Tarkim, Neryje visai įmanoma, kad esant panašioms meteorologinėms sąlygoms vilniečiai meškeriotojai pagaus ne vieną karšį, o kauniečiai tenkinsis tik keliomis kuojomis. Suprantu, sostinės gyventojams visada viskas, kas geriausia...
Na, bet po to Kauno žvejai „atsirevanšuos“, kadangi anksčiau pradės masiškai traukti migruojančius žiobrius. Tačiau aš kalbu apie dabar ir ne apie žiobrius.
Kur ieškoti pirmų pavasario žuvų
Man jau neretai sunku atkurti datas, pasakyti tikslią mėnesio dieną, nes laiką skaičiuoju kitaip. Todėl kartais, regisi, kad tai įvyko tik prieš keletą metų, o kitąsyk atrodo, jog tų įvykių būta visai neseniai. Kuomet giliau pasiknisu atmintyje, aptinku, kad smarkiai klystu – tai, kas, buvo tarsi prieš tris ar penkis sezonus, iš tiesų atsitiko prieš dvidešimt, arba priešingai...
Na, bet veikiausiai tai neturi labai didelės reikšmės, kadangi keitėsi tik meškeriojimo įranga, o žuvų įpročiai išliko tie patys. Taip, taip, klimatas irgi šiltėjo, todėl ir sakiau, kad pavasaris galbūt „kops į kalną“ beveik nesustodamas, nes prieš kelis dešimtmečius taip tikrai nerašyčiau.
Kita vertus, žūklė apskritai sunkiai prognozuojamas dalykas ir kitąsyk netgi daugiametė patirtis nueina šuniui ant uodegos – kai žuvys, pagal visas teorijas ir net praktiką, turėtų kibti – nekimba, o kada turėtų būti visiškas žvejybinis štilius – čiumpa masalus kaip paklaikusios.
Menu, stoviu ant Neries vidurupio kranto. Pakrantėje guli didžiulės ledų lytys. Oras identiškas dabar nupasakotam. Žvejoju plūdine meškere. Faktas, kad tikiuosi pirmųjų kuojų, todėl ant kabliuko maunu uodo trūklio lervas, bandau žuvis gundyti ir „dzikais“.
Tuščiai, nors vieta pasirinkta žinoma – čia paprastai kovo pabaigoje šių žuvų pagaudavau. Tačiau, kaip jau minėjau, dar ankstoka, bet vis geriau, nei sėdėti namuose ir laukti geresnių laikų.
Reikėtų pasakyti, kad kovo mėnesį tinkama žūklavietė yra labai reikšminga. Jei jau konkrečiai apie kuojas, tai, mano nuomone, dabar yra dvi grupės tinkamų joms vietų.
Pirmoji – kur krantas daro staigų vingį, į sausumos iškyšulį atsimuša pavasarį pakilęs vandens srautas ir susidaro grįžtamoji tėkmė. Vasarą ten galbūt būna visiškai seklu, daug vandens augalų, tačiau dabar tos vandenžolės supuvusios, apneštos dumblu. Šalia jų – staigus pagilėjimas, kur dugnas leidžiasi bent pusę metro žemyn. Šalia povandeninio šlaito išilgai teka pagrindinė tėkmė, tačiau dugno pagilėjimą liečia tik savo kraštu arba, dar geriau, jei grunto nuolydis yra tarp pagrindinės ir grįžtamosios srovės.
Kuojos paprastai laikosi ties povandeninio šlaito kraštu arba kitąkart išplaukia pasiganyti ir į seklumą. Seklumoje jos paprastai užtrunka anksti ryte, o giliau būna kone visą dieną. Beje, pats vidurdienis gali būti itin tinkamas laikas meškerioti, tada žuvys kimba labiausiai.
Kone identiška žūklavietė susidaro ir ties didelės įlankos tolimuoju galu, jei žiūrėsime pasroviui. Tokia vieta turi du privalumus – minėta dumblinga sekluma, kuri gana greitai įšyla saulėje, ir smarkiai išreikštas dugno šlaitas, prie kurio tėkmė priplaka įvairius nešmenis. Kuojos dabar ieško šiltesnio vandens, o taip pat tokių dugno plotų, kur neeikvodamos daug jėgų, gali rasti ir ką nors ėdamo. Ir randa ne tik maisto, bet ir joms pasiūlytą masalą.
Kita vieta – tai kranto tiesioji, kur irgi yra gana ryškus išilginis dugno „kritimas“ gilyn. Taip yra kone bet kurioje tiesioje upės atkarpoje.
Tačiau bet kuri netiks – vanduo turėtų tekėti ne itin smarkiai (upės išplatėjimas abipus krantų), pageidautina, kad dėl kokių nors toliau esančių povandeninių kliuvinių irgi susidarytų tegul ir nedidelės grįžtamosios srovės. Jos kinta, kintant vandens lygiui, nes dabar tas metas, kuomet upės vandeningumas gana greitai keičiasi.
Tiesa, tas povandeninis šlaitas gali būti visai arti sausumos, bet nieko tokio, jei ir gerokai nutolęs, nes krantas gana lėkštas ir, kaip sakiau, šiandien vandens lygis bus žemesnis, o ryt – jau pakilęs.
Dar vienas labai svarbus faktorius – tiek pirmoji, tiek antroji žūklavietės turėtų būti šiauriniame arba bent jau rytiniame krante, kadangi tik taip jos gaus daug saulės spindulių. Vasarą tai būtų netinkami žvejybai plotai, nes žuvys vengia ilgalaikės tiesioginės saulės šviesos. Tačiau dabar vanduo drumstas, todėl žvejo veidą kaitinantys spinduliai žvynuotųjų netrikdo.
Labai dažnai daug kas mini, aš taip pat kitąsyk akcentuoju, kad gera ankstyvo pavasario vieta yra smulkių intakų žiotys. Tačiau tokios žūklavietės bus tinkama vėliau, kai upelio ar nedidelės upės srautas labiau nurims, įtekantis vanduo šiek tiek praskaidrės, pasidarys vienu kitu laipsniu šiltesnis nei pagrindinės upės vanduo.
Bet pernelyg išsiplėčiau, grįžtu prie „menu“...
Tiesiog paprastas sliekas
Žodžiu, gaudau tąsyk palaidyne meškere ir niekas nekimba. Jau vakarėja, o aš nė vieno plūdės krustelėjimo nemačiau. Gal masalas netinka, nes šeštas jausmas sako, kad žuvų čia yra.
Apsidairau ir tarp krante sustumtų ledo lyčių pastebiu kelis kurmiarausius. Jie labai ryškiai matosi, nes kurmių padaryti kauburiai iš tamsaus juodžemio. Pakapstau koja – o ten sliekai vos ne pačiame žemės paviršiuje vartosi. Nors veikiau ne sliekai, bet sliekučiai – tokie smulkūs, tamsiai raudoni ir gana „minkšti“ kirminai. Žvejai juos puikiai žino, tokių sliekų galima prisirinkti dirvos paviršiuje, po akmenimis ar išvartomis, nors naudoja labai retai, nes prastai laikosi ant kabliuko ir greitai vandenyje nugeibsta.
Paimu porą tų kirminų ir neriu ant kabliuko, palieku gana ilgus galus, kad sliekai viliojančiai rangytųsi. Tik užmetu, plūdė virpt, virpt, neria gilyn... Pakertu – stambi kuoja. Beje, masalą įrijusi labai giliai, tad reiškia, jog čiupo neatsitiktinai. Vėl užmetu – ir vėl kibimas. Dar viena žuvis spurda krante.
Taip pagaunu gal tuziną rinktinių kuojų. Gal jų būtų ir daugiau, bet saulė pasislėpė už priešais krante esančio eglyno ir paupį ėmė gaubti prietema...
Kaip matote, mane tą vakarą išgelbėjo sliekai. Šiaip jau nuo kovo vidurio aš juos paprastai žuvims ir siūlau. Nesiplėsiu kalbėdamas apie kitas žvynuotąsias, bet kuojos tokiu metų laiku sliekus itin mėgsta. Nesakau, kad ignoruoja uodo ar musės lervas (juk tąsyk meškeriojau minėtais masalais), bet jei nori pagauti stambesnių šios rūšies žuvų – kabink ant kabliuko stambų slieką arba kelis mažesnius.
„Perspausti“ irgi nereikia, todėl nekalbu apie vadinamuosius juodagalvius ir naktinius sliekus. Tačiau, jei jau vadovautis pagal lenkišką „dendrobeną“ klasifikaciją, tuomet kuojoms siūlau pačius didžiausius arba du, tris mažesnius, arba net penkis pačius smulkiausius. Beje, tai tos pačios rūšies sliekai, tačiau skiriasi amžius, nes šie kirminai gyvena kelerius metus.
Jei jau prakalbau ta tema, tai Lietuvoje, pasak vienų gamtininkų ir Vikipedijos, gyvena 15 rūšių sliekų, tačiau radau informacijos, kad jų yra net 20 rūšių. Nesu entomologas, tiksliai nepasakysiu, juolab ir pasaulinė statistika skiriasi – vienur rašoma, kad šių kirminų apskritai yra 3000, kitur, kad 4000 ar net 6000 rūšių.
Žodį „kirminai“ naudoju ne tik kaip sinonimą, nes sliekai išties yra mažašerių žieduotųjų kirmėlių (Oligochaeta) poklasio grupės atstovai, gal todėl ir bendrą jų skaičių atskiri mokslininkai vertina vis iš kitų pozicijų.
Aš tai pasakoju neatsitiktinai, nes kai kurie žvejai ligi šiol tvirtina, kad atskiros žuvų rūšys labiau mėgsta vienokius ar kitokius sliekus. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kad, tarkim, meknės labiausiai patinka tie šviesiai rudi ir „kietaodžiai“ dirviniai sliekai, o lynai tiesiog dievina „mėšlinius“ arba kitaip kompostinius sliekus. Pastarieji, mano nuomone, universaliausi, bet ne patys gyvybingiausi.
Nepulsiu dabar rašyti lotyniškų sliekų pavadinimų ir apsimesti labai išmanančiu, nors šiek tiek ir žinau, nes absoliučiai daugumai meškeriotojų tokie dalykai nerūpi. O straipsnį pabaigsiu sau įprastai – eikite, žvejokite ir pagausite. Jei ne šiandien, tai rytoj – garantuotai...
Romualdas Žilinskas
