Koks svarelis geriausias. Antra dalis
Svarelių dugninėms yra begalė. Suprantama, kad turiu omenyje ne tik jų masę, tačiau ir formą. Bene pagrindinis formos akcentas – užmetamas svarelis privalo skrieti toli ir taikliai, nepriklausomai, kur žvejojame – stovinčiame ar tekančiame vandenyje. Tačiau gaudymui upėse yra kitas nemažesnis reikalavimas – gramzdas turi būti tokios formos, kad jį kiek įmanoma mažiau veiktų srovė.
Kaip jau minėjau pirmoje rašinio dalyje, yra dvi pagrindinės svarelių dugninėms rūšys – laisvai slankiojantys valu ir tvirtinami stacionariai. Esminis skirtumas tarp jų – sistemėlė, ji su slankiojančiu svareliu bus jautresnė. Gana paradoksalu, bet būtent pirmosios grupės gramzdais pas mus žvejojama retai. Kadangi aš vis mėgstu atsisukti per petį, palyginimui pasakysiu, kad prieš kokius dvidešimt metų pastaruosius svarelius meškeriotojai naudodavo gerokai dažniau. Ir kalbu būtent apie gaudymą upėse.
Kokios viso to priežastys, galiu tik spėlioti. Manding, viena iš jų – žuvaujant su stacionariai pritvirtintas svareliais yra galimybė masalą pateikti praktiškai visuose vandens sluoksniuose, o gaudant su slankiojančiais gramzdais, vilioklis bus tik padugnėje. Kita vertus, galima konstruoti mišrią sistemėlę, kas anksčiau būdavo pakankamai populiaru. Tokioje sistemėlėje vienas pavadėlis su kabliuku veriamas kiaurai svarelį, o kitas – rišamas virš svarelio.
Nuo šaukšto iki „sparnuotų“ slyvučių
Reikėtų išsyk pasakyti, kad tiek slankiojančių, tiek nejudomai tvirtinamų svarelių formos neretai sutampa. Tokiu atveju skirtumas būna tik vienas – pirmuosiuose valas veriamas kiaurai ir kabliukas su pavadėliu randasi už gramzdo. Dėl šios priežasties net ir identiškos formos svareliai skries nevienodai – pritvirtintus stacionariai mes užmesime toliau. Tai, beje, gali būti ir antroji priežastis, kodėl kiaurai perveriami gramzdai šiuo metu mažiau populiarūs.
Randu dar ir trečią priežastį – žvejyboje dugninėmis imta naudoti daug pagalbinių detalių. Tarkim, laisvai valu slankiojantys vamzdeliai su karabinais, prie kurių galima prisegti stacionariai tvirtinamus svarelius (ir šėryklėles). Taip pritvirtinti gramzdai tada būna jau slankiojantys, todėl anksčiau gana populiarūs kiaurai perveriami svareliai neteko buvusios paklausos.
O dabar, kaip ir žadėjau, pabandysiu aptarti įvairių formų abiejų tipų svarelius.
Pradėsiu nuo to, kuriuo baigiau praeitą rašinį – savadarbio šaukšto formos svarelio, kuris neva gerai „prilimpa“ prie dugno. Ši jo savybė išties yra diskutuotina, kadangi „prilipimas“ smarkiai priklauso nuo grunto sudėties ir dugno lygumo.
Kita vertus, „šaukštai“ gali būti daugiau ar mažiau plokšti. Regis, kuo jie labiau suploti, tuo menkiau juos veiks srovė. Tačiau taip nėra, nes plokščio gramzdo kūno plotas bus didesnis, dėl ko tokį svarelį, jei jis atsiguls ant nelygaus grunto paviršiaus, kaipmat pakels stipri srovė ir neš tolyn. Visgi, bent jau senais laikais, tai buvo pagrindiniai gramzdai, kuriais žuvaudavome būtent greitoje tėkmėje. Ir bene didžiausias tokio gramzdo privalumas, kad atplėštas nuo dugno „šaukštas“ gana greitai kils į viršų, dėl to yra patogus žuvauti tarp stambių dugno akmenų, kerplėšynuose.
Šios formos svareliai užsimeta palyginti neblogai, nes jų svorio centras pasislinkęs link kūno galo. Tačiau skriedamas oru vėjuotą dieną gali judėti į šonus, dėl ko kartais painiojasi sistemėlės. Panašiai nutinka ir svareliui laisvai skęstant.
Rombo formos svareliai yra išimtinai tik slankiojantys. Stiprioje srovėje tikrai ne patys geriausi, nors ir pakankamai plokšti, kad mažiau priešintųsi tėkmei. Gylyje gana ilgai grimzta, todėl net ir taikliai numetus, negali būti tikras, kad toks gramzdas nusileis norimoje dugno vietoje. Jais patogiausia žvejoti vidutinės ar lėtos tėkmės upėse. Rombo formos svarelių masė ribota, paprastai jie gaminami nuo 10 g iki 30 g svorio. Šie gramzdai nepasižymi geromis aerodinaminėmis savybėmis.
Labai panašūs ir stačiakampiai svareliai, nors, mano nuomone, pastarieji dar mažiau stabilūs srovėje, nes juos stipri tėkmė paprasčiausiai verčia ant šono ir ridena dugnu. Bet jie geriau užsimeta. Stačiakampių svarelių esu radęs pirkti žūklės prekių parduotuvėse, nors dažniausiai jie – savadarbiai gaminiai, todėl būna labai įvairios masės. Nusviesti stačiakampius galima toliau nei rombo formos svarelius, tačiau jie irgi nėra iš tų gramzdų, kurie taikome žūklaujant labai toli nuo kranto. Tikrai nerekomenduočiau jų naudoti Nemune ar Neryje, na, nebent kur nors Nevėžio dumblynuose.
Man asmeniškai patikimesni trikampiai kiaurai perveriami svareliai. Tokios pačios formos gramzdai gali būti ir tvirtinami stacionariai. Jie užsimeta visai neprastai, panašiai kaip ir „šaukštai“, vieni taiklesnių svaidant vėjuotą dieną. Tėkmėje irgi pakankamai gerai laikosi dugne, tačiau su viena sąlyga – jei yra užmesti maždaug 60° ar mažesniu krantui kampu. Viena iš teigiamų šių svarelių savybių – itin retai painiosis sistemėlė ar susisuks pavadėlis, net jei nenaudosime suktuko. Galbūt didesnis trūkumas – gana greitai įstringa tarp akmenų. Beje, tai būdinga visiems kampuotiems svareliams.
Gale valo rišami trikampiai svareliai kartais pagaminti su specialiais „ragais“, kad geriau užsikabintų už dugno. Išsyk pasakysiu, kad skeptiškai žiūriu į panašius patobulinimus, nes žvyruotame ar akmenuotame grunte „ragai“, „nagai“ ir panašūs dalykai kaip tik labiau kels svarelį nuo dugno ir tėkmė jį ims vartyti. Smėlyje, sutinku, šie patobulinimai gal ir turi racijos.
Šratas yra aptakiausia forma, tai reiškia, kad jo kūno plotas, jei lyginsime su mase, yra mažiausias. Regis, toks svarelis turėtų būti idealus stiprioje tėkmėje. Taip ir yra, jis itin stabilus ant bet kokio grunto, tačiau su sąlyga, kad šratas kabinamas stacionariai. Tai pats populiariausias gramzdas iš visų, bet darsyk pabrėšiu, tik tuomet, kada jis rišamas valo gale.
Tačiau, kaip nekeista, bus visiškai priešingai, kuomet šrato formos gramzdą perversime valu kiaurai – svarelis ridenasi bent kiek kietesniu smėlėtu ar žvyruotu gruntu, taip pat bus labai nestabilus ties dugno nuolydžiais, žodžiu, didesnėje srovėje tokiais gramzdais geriau nežuvauti. Tą patį pasakyčiau ir apie ovalo formos svarelius. Visgi ir vieni, ir kiti slankiojantys svareliai retais atvejais pritaikomi meškeriojant ir pakankamai greitoje srovėje, jei žuvys nori ne stovinčio, tačiau judančio masalo.
Užsimeta šrato ir ovalo formos gramzdai labai toli, taikliai, bet turi vieną nedidelį trūkumą – skrisdami gali suktis, dėl ko kartais supina sistemėles. Panašiai kitąsyk nutinka ir traukiant juos iš vandens. Todėl šratų populiarumas šiek tiek perdėtas, nors neneigsiu, tai yra antri (šįsyk kalbu tik apie stacionariai tvirtinamus) pagal tinkamumą, žvejojant dugnine meškere tėkmėje, svareliai.
O pirmi, t. y. patys geriausi, mano nuomone, būtų lašo, taip pat ištęsto lašo formos svareliai. Ne veltui tokiais meškerioja karpininkai. Šie gramzdai sviedžiasi toliausiai, sistemėlių nepainioja, srovėje laikosi ne prasčiau už šratus. Pastaruoju metu žvejoju tik su tokiais gramzdais. Jie taip pat populiarūs meškeriojant plūdine, konstruojant įvairias spiningines sistemėles, bet nenukrypsiu...
Lašo ar ištęsto lašo gramzdai būna ir laisvai slankiojantys valu. Bet čia susidursime su tokia pačia situacija, kurią minėjau kalbėdamas apie šratus – tokie kiaurai perverti valu gramzdai didesnėje tėkmėje rieda dugnu. Tačiau jei atitinkamu kampu tėkmei pastatysime meškerykotį, nebus labai prasti svareliai, aš juos pakankamai dažnai naudoju, ypač žvejodamas pusiau dugnine meškere.
Bene geriausi visais atžvilgiais kiaurai perveriami svareliai yra suploto lašo formos. Jie toli ir taikliai skrenda, tėkmė šiuos gramzdus veikia menkai. Panašiai kaip ir slankiojančiuose trikampiuose svareliuose, valas susipainioja retai, pavadėlis irgi išlieka nesusigarankščiavęs. Tarp akmenų stringa palyginti mažai, o jei taip nutinka, suploto lašo svarelius pakankamai lengva ištraukti pakeitus poziciją krante. Suploto lašo formos gramzdai yra bene patys populiariausi iš kiaurai perveriamų svarelių.
Tačiau stacionariai tvirtinami tokios formos svareliai bus jau gerokai prastesni. Savo savybėmis jie panašūs į „šaukštus“.
Žuvaujant nedidelio testo dugninėmis, kartais valas veriamas į šeivos (slyvutės) formos svarelius. Tokie gramzdai prastai sviedžiasi, dugne irgi yra nestabilūs. Daugiau nelabai ką turiu pasakyti, nes porąsyk pabandęs, atsisakiau minties žvejoti šiais svareliais dugnine, nors juos kartais naudoju meškeriodamas plūdine, taip pat konstruodamas įvairias spiningines sistemėles.
Gaminamos ir „modernizuotos“ slyvutės, kurioms pritaisyti savotiški sparneliai. Jie tam, kad pagerintų užmetimo nuotolį bei padidintų paviršiaus plotą – svarelis mažiau ridentųsi dugnu. Rašau ne esamajame laike, nes jei dėl geresnio užmetimo nuotolio ir sutinku, tai dėl stabilumo dugne – smarkiai abejoju. Mano nuomone, tai nėra geri svareliai kiaurai perveriamoms sistemėlėms konstruoti.
Rastume ir stacionariai tvirtinamų „sparnuotų“ slyvučių. Tačiau apie tokius svarelius savo nuomonę išsakiau, ji nesikeičia, nesvarbu, kad svarelis yra rišamas kitaip.
Galėčiau paminėti dar daug įvairių svarelių, tačiau tik dėl skaičiaus. Yra kelios tipinės jų formos ir dviračio čia neišrasi. Iš tiesų, įvairūs „modernizuoti“ gramzdai, kaip ką tik minėtos „sparnuotos“ slyvutės arba, tarkim, išpjautais šonais ištęsto lašo svareliai tinkamesni meškerioti tvenkiniuose ar ežeruose, kai kurie jų turi labai siaurą specifinę paskirtį. Juk jau aiškinau, kad kuo didesnis svarelio paviršiaus plotas, tuo labiau tas svarelis bus veikiamas srovės – tai įrodyta mokslo, tai patikrinta žvejojant. Aš net nekalbu apie tuščiavidurius rombo ar keturkampio formos svarelius. Tačiau žvejai žuvaudami upėse kartais naudoja ir tokius.
Kiekvieno teisė rinktis, aš savo straipsniuose rašau tai, ką galvoju, ką išbandžiau, kokią nuomonę susidariau, tačiau nebūtina paisyti mano nuomonės.
Romualdas Žilinskas
