Klasika tapęs metalo gabalėlis. Pirma dalis
Sunku pasakyti, kas senais laikais žmogui šovė į galvą, kad šis paėmė metalinę plokštelę, prie jos pritvirtino kabliuką ir pabandė sugauti žuvį. Faktas, kad pagavo, tikrai neginčytinas, nes vargu ar toks iš pažiūros paprastas ir elementarus masalas būtų tobulinamas iš kartos į kartą.
Nereikia mąstyti ir apie seniausius laikus, užtenka žvilgtelėti į spiningautojo krepšelį prieš kokius keturis dešimtmečius ir taps aišku, kad šūsnį vartiklių papuošdavo viena kita, dažniausiai savadarbė sukriukė. Nejučia pagalvoju apie dabartį: ploni valai, maži vobleriai, silikoniniai viliokliai ir dar bala žino kas, svarbu, kad viskas, kas juda vandenyje, būtų pagauta ir ištraukta į krantą. Pasižiūri į pilną masalų dėžę ir matai, kad renesansą išgyvenusios vartiklės teužima menką viso žvejybinio lobio dalį.
Kodėl taip yra, sunku pasakyti: gal kalta neįmantri vilioklio išvaizda, gal požiūris, kad blizgės – tikra atgyvena. Visgi masalas pasenti negali ir jei jis naudojamas tam tikromis sąlygomis (mėtant ne bet kur ir ne bet kaip), tai puikūs laimikiai tik sugriaus kai kurių žvejų iš anksto susidarytą neigiamą nuostatą. Taigi šįkart norėtųsi išsiaiškinti kai kuriuos niuansus, lemiančius vartiklės žaismą ir, be abejo, patrauklumą plėšrūnams.
Amžinas universalumas
Dauguma pradedančiųjų meškeriotojų mano, kad vartiklės skirtos tik dideliam gyliui ir itin stambioms aštriadantėms. Tai tikrai klaidingas požiūris. Žinoma, jei prie valo prisegsime 50 g svorio blizgantį metalo gabalą, vargu ar šis nears dugno poros metrų gylyje. Tačiau kartais net ne svoris lemia, kokioje gelmėje animuoja vilioklis.
Prisiminkime salačių žvejyboje naudojamas pjautines blizges. Taip, jos sveria nemažai, tačiau sparčiai traukiamos kuo puikiausiai „žaidžia“ pačiame vandens paviršiuje. Turint omenyje ne tik svorį, bet ir patį masalo ilgį bei plotį tampa aišku, kad vartiklės yra universalūs masalai tik bendrąja prasme ir nereikia pamiršti esminio dalyko: konkretus masalo modelis negali patenkinti visų žuvų poreikių ir suteikti spiningautojui pasirinkimo laisvės.
Norint aptarti blizgių specifiką, jų pritaikymą, reikia šiuos vilioklius suskirstyti į keletą grupių. Tiesa, šitaip vartikles skirstau aš, tai nėra kokia nors pasaulinė klasikinė klasifikacija.
1. Mažosios ešerinės-upėtakinės – smulkiausios ir pačios lengviausios vartiklės. Jomis rekomenduojama spiningauti šiltuoju metų laiku, kada vandens telkinyje zuja galybė mailiaus. Puikus masalas ir didesniems ešeriams rudenį. Geriau, kai blizgės plaukimo trajektorija nekoordinuota.
Tai galima pasiekti lengvai trūkčiojant spiningo viršūnėle. Didesnėse mūsų upėse šiomis mažylėmis galima sugauti begalę įvairiausių rūšių žuvų: lydekų, ešerių, salačių, šapalų, stambesnių meknių. Pastarąsias žvynuotąsias smulki vartiklė kartais vilioja netgi labiau nei sukriukė.
Tokį, sakyčiau, neįprastą dalyką mūsų spiningautojai pastebėjo seniai, dar tuomet, kai šios rūšies vartiklių nusipirkti buvo neįmanoma. Tačiau pasigaminti – taip. Todėl kai kurie žvejai jas išbandė jau prieš daug metų – net jei patys tokių masalų nepasidarydavo, žinojo, kas jas gamina, todėl turėdavo unikalių ir labai kibių vilioklių.
Beje, tokio tipo vartikles dažnai dažydavo ar bent jau paryškindavo raudonais, geltonais dryžiais, kažkokiais ryškesniais spalviniais akcentais ir panašiai. Spiningaujant šiomis blizgėmis naudingiausia visas teigiamas savybes (tolimą užmetimą, bet seklų plaukimą) išnaudoti viliojant žuvis sekliose upių dalyse: šalia paplūdimių, žolėmis priaugusiose seklumose ir panašiai.
Šiais laikais šių mažų vartiklių – nors vežimu vežk, jos labiausiai akcentuotos į upėtakių žvejybą. Ne tik beieškant mūsiškių margių mažesnėse upėse bei upeliuose (faktas, gilesnėse jų vietose), bet ir gaudant tvenkiniuose auginamus vaivorykštinius upėtakius, pastariesiems suvilioti jos taikomos gal net labiau. Bet ir tarp tų dabar jau specializuotų „upėtakinių“ vartikliukių galima rasti puikių modelių ir jau minėtų kitų žuvų gaudymui didesniuose vandens telkiniuose.
Pirmosios masiškai tokias vartikles masiškai pradėjo gaminti D. A. M. ir HRT firmos (kalbu apie tas blizgutes, kurias šalies žvejai galėjo įsigyti žūklės prekių parduotuvėse), o po to, kaip ir sakiau, jos pasipylė lyg iš gausybės rago...
2. Agresyvios vidutiniokės – vartiklės smarkiai išlenktu ir (ar) išgaubtu korpusu, pasižyminčios tam tikromis sukriukių charakteristikomis. Tai pasiekiama sparčiai pasukus ritės rankenėlę, kada vilioklis ima suktis aplink savo ašį. Žiemos pabaigoje pamario šlakininkų naudojamos gilioms sietuvoms tikrinti.
Puikiai atlieka erzintojo vaidmenį stovinčiame vandenyje gaudant stambias lydekas, ypač didesniame gylyje. Gali būti lengvesnės, gali būti sunkesnės, paprastai gamintojai pateikia keletą skirtingų svorių modelių. Tokie masalai pakankamai populiarūs tarp vyresnio amžiaus spiningautojų ir, reikia pasakyti, kartais netgi labai sėkmingi tiek tekančiuose, tiek stovinčiuose vandenyse.
Šitokios blizgės geriausiai savo teigiamas savybes atskleidžia ir tolygiai traukiamos, ir trumpai pagulėjusios ant dugno ir staiga kilsteltos. Pastaruoju atveju plėšrūnei atrodo, kad žuvelė staigiu šuoliu bando sprukti nuo mirtį nešančių nasrų. Na, bent jau tokį traukimo būdą dažnai taikau aš ir jis pasiteisina.
Šiai grupei galima priskirti lenkišką Karlinką, lietuviškas Dubysą, Zumpytę ir kitas panašias.
3. Pailgosios „raketos“ – upinių žuvų skanėstas. Forma ištęsta, dažniausiai gale platesnė, blizgė mažai lankstyta. Tokia forma garantuoja, kad vartiklė plauks arčiau vandens paviršiaus ir judesiais imituos aukšlę, o tai be galo patinka salačiams. Skandinavijos upėse panašiomis vartiklėmis gaudomos lašišos, stambūs upėtakiai, mūsų lašišos taip pat „nespjauna“ į šias blizges, nors tai ir nėra tipinės jų žūklei skirtos vartiklės. Vėlgi kalbu tik iš lietuvio žvejo pozicijų žvejojant Nemune, Neryje, Šventojoje....
Dėl šitokios formos masalas lekia neįtikėtinai toli, taigi galima išžvalgyti upės vagą ir jos šlaitus. Paprastai tokio tipo vartiklė sviedžiama truputį pasroviui ir nedelsiant pradedama traukti. Įvairūs žaidimai, manipuliacijos nedaug tepadidina galimybę įsegti vieną kitą rimtesnę žuvį.
Žūklaujantys jūroje nuo kranto žino, kad tik siauras ir sunkesnis skardos gabalėlis pasieks vėjažuvių ir lašišų nasrus. Žuvaujant jūroje paprastai trišakis kabliukas prisegamas prie kelių suktukų, kad kietažiaunės vėjažuvės geriau pasikirstų.
Puikiais pavyzdžiais galėtų būti klaipėdiečių Žilvinas, Kastytis, švedų Tobis ir begalė kitų labiau ištęsto korpuso vartiklių. Beje, taikant kiek kitokią gaudymo techniką (leidžiant masalui nugrimzti ant dugno ir traukti lengvais trūktelėjimais) jūsų pastangas gali įvertinti ir drumstaakiai sterkai, mintantys nedidelėmis pailgo kūno žuvelėmis.
4. Plačiašonės vartiklės dėl puikių vartymosi savybių priskiriamos tipiškoms, klasikinėms žuvų vilotojoms. Platus šonai suteikia galimybę imituoti karosą, plakį ar nedidelį karšiuką, todėl masalas patinka stovinčio vandens lydekoms ir ešeriams. Traukimo techniką galima kaitalioti: pavyzdžiui, leidus laisvai skęsti staiga trūktelėti, po to lėtai ir monotoniškai sukti, gramzdinti dar giliau ir t. t.
Eksperimentuojant įmanoma atrasti tinkamiausią žaismą, kada plėšrūnas nebegali atsispirti kerinčiam spindesiui. Spiningautojai įsitikino, kad tokios vartiklės patvirtina savo vardą ir upėse. Ankstyvą pavasarį ir kai kada rudenį žvejai, vesdami jas viduriniuose vandens sluoksniuose, puikiai atspėja salačių kaprizus. Kibiose vietose nusidriekia net eilės norinčiųjų pagaudyti nelabai atsargių, neršto išvargintų žuvų.
Aprašytas blizges gamina labai daug firmų, jos gali būti švediškos, lietuviškos, kiniškos, lenkiškos. Sakysim, lenkų Gnom ar lietuviškąja klasika tapusi Jūra. Šiais laikais daug tokių ir panašių modelių dengiama spalvota emale. Neretai tai pasiteisina, ypač spiningaujant stovinčiuose vandenyse.
5. „Žolinės“ blizgės – įvairaus dydžio ir formos vartiklės, siejamos bendros detalės – nedidelių metalinių „ūselių“, skirtų neįstrigti tankių vandenžolių glėbyje ir aplenkti įvairius kliuvinius, kurių mūsų vandenyse tikrai pakanka.
Nors masalas puikiai išvengia daugelio (bet toli gražu ne visų) šabakštynų, turi jis ir trūkumų: ne kiekvieną kimbančią žuvį įmanoma efektyviai pakirsti, blizgės žaismas dėl atsiradusio „ataugų“ tampa vangesnis, lėtesnis, nors jų modeliai (lyginant su dydžiu) nėra labai sunkūs. O lengvesnė vartiklė, kaip žinote, visada lėčiau skęsta ir būna judresnė už tokią pačią masyvią.
Tačiau turėti unikaliomis savybėmis pasižymintį tos grupės masalą vertėtų daugeliui spiningautojų, ypač tada, kai visos žvynuotosios dėl neaiškių priežasčių sumano gainioti smulkmę iš pirmo žvilgsnio neprieinamose vietose.
Šiuos metalinius masalus gamina nemažai užsienio (bene žinomiausia Rapala Minnow Spoon) ir Lietuvos gamintojų. Gaila, bet retsykiais panašūs patobulinimai tik sugadina puikiai gundžiusią blizgę, jos tikslinis ir efektyvus pritaikymas būna tik esant specifinėms žvejybos sąlygoms.
6. Giluminės „bombos“ naudojamos itin stambių grobuonių žūklei – rekordinių gabaritų lydžiams, šamams. Jei sumąstote patikrinti duobę giliame ežere ar didelę gelmę (vagą) upėje, tai gali būti vienas iš variantų. Bet, primenu, kad ne vienintelis.
Tokie masalai dažniausiai būna platesni, pagaminti iš storos skardos ir pritaikyti traukti tolygiai, be staigesnių trūktelėjimų. Kita vertus, staigūs panašių masalų patraukimai gali išduoti ir tą, kuris užsiima ne visai teisėtais būdais pagauti žuvį. Veikiausiai suprantate, ką turiu omenyje...
Vis dėlto kai kuriems modeliams nebūtinas didelis gylis. Pavyzdžiui, klasika tapusi vartiklė Jūratė (suprantama, kalbu apie atitinkamos masės modelį) gali būti naudojama ir ties staigesniais skardžiais, o traukiant sparčiai – ir vidutiniame gylyje. Šiai grupei priskiriama Rusnė, Štorling vartiklės sunkioji versija.
Bus daugiau.
Nerijus Rimkūnas
