Klasika tapęs metalo gabalėlis. Antra dalis
Blizges galima grupuoti pagal įvairias charakteristikas, veikiausiai mano panaudota klasifikacija nebe priekaištų, tačiau pirmoje straipsnio dalyje paminėjau labiausiai pas mus paplitusius ir nuo neatmenamų laikų išlikusius modelius. Aišku, skirstymas sąlygiškas, nes kiekvienas masalas pasižymi unikaliomis savybėmis ir pritaikymu. Žinant, kad skiriasi ir metalų spalvos bei svoriai, tampa aišku, jog kiekvienai vartiklei aprašyti reikėtų begalės sakinių.
Tačiau nebūtina, nes individualus požiūris į žūklę, masalo pateikimo būdus tik dar labiau skatina eksperimentuoti ir vienos paskirties „geležėles“ pateikti visai kitomis sąlygomis. Štai vienas iš galimų pavyzdžių.
Gana sekli žūklavietė — rami, retomis vandenžolėmis apaugusi didelė įlanka, kurioje laikosi dideli tuntai smulkmes ir vidutinės lydekaitės. Pasirinkę mėgstamus masalus (kas guminuką, kas sekliai neriantį voblerį) bandome vilioti plėšrūnes. O kibimas nekoks — vienas kitas grybštelėjimas, ir viskas. Galiausiai iškrapštome iš masalinės kažkokiu būdu ten nuo senų laikų užsilikusią vienintelę vartiklę, sviedžiame ir greitu tempu traukiame manevruodami tarp kelią pastojančių žolių guotų.
Pusvalandis — ir krante suspurda porą simpatiškų margašonių. Jei taip rašydamas meluočiau, tai negerbčiau nei savęs, nei skaitančių šį straipsnį žvejų, bet aprašytas pavyzdys neretas mano praktikoje ir tik parodo, kad vartiklės iki šių dienų liko pilnaverčiai ir pakankamai kibūs masalai.
Arba kitas atvejis prieš keletą metų. Tik prasidėjus lydekų gaudymo sezonui aštriadantės Nemune kibo labai vangiai. Bet ne visiems. Žvejojantys vartiklėmis tuo tikrai negalėjo skųstis. Beje, jie gerokai sėkmingiau iki birželio vidurio gaudė ir salačius, pakliūdavo netgi stambių meknių. Vėliau laimikiai žuvaujant įvairiais masalais išsilygino, na, bet aš juk pateikiu tik atitinkamus šiam rašiniui pavyzdžius.
Spalvų niuansai
Kadangi šiandieninė pramonė reaguoja į kiekvieną pirkėjo, t. y. žvejo, užgaidą, senosios vartiklės irgi nebuvo pamirštos, jos atgimė kaip ypač spalvingi ir blizgūs masalai. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Visgi naudojant vien dažytas ir pigias blizgančias geležėles prarandama unikali galimybė sugauti daugiau žuvų skaidriame vandenyje arba giedru oru.
Kita vertus, jei spiningautume tik metalo spalvos vartiklėmis, ne visuomet įstengtume išerzinti pasyviai žolėse tūnančias plėšrūnes. Ką tuo noriu pasakyti, paklausite. Ogi tai, kad neverta pasikliauti įsisenėjusiais stereotipais.
Pavyzdžiui, ypač spindinčios vartiklės patiks ne tik drumstame, bet ir skaidriame vandenyje medžiojančioms grobuonėms. Su sąlyga, kad paviršius raibuliuos nuo nemažų bangelių, o debesys aptrauks visą dangų. Holograma dengtos blizgės bus efektyvios saulei leidžiantis, kada daugelis plėšrūnių sėkmingai tęsia dar po pietų prasidėjusias atakas. Reta lydeka rudens pradžioje šalia žolių karalijos įstengs atsispirti žaliais atspalviais margintos blizgės kerams...
Jeigu apversime garsiąją Jūrą, vidinėje jos pusėje baltame fone išvysime du storus ir raudonus brūkšnius. Matyt, senieji meistrai atrado, kad kai kurios spalvinės variacijos atitinka įvairių žuvų skonį. Na, bet raudoni akcentai visada patiko daugumai plėšrūnių, nesunku spėti kodėl.
Net jeigu nepasitikite dažų galia, kibus gali būti ir kitas iš kelių metalų sukonstruotas masalas. Būtent daugelis Lietuvos gamintojų pateikė begalę pačių įvairiausių vartiklių modelių, pasižyminčių ne tik originaliais virpesiais, bet ir vienoje blizgėje suderino skirtingų metalų spalvas.
Man mielesni senieji rankų darbo šedevrai, į kuriuos širdį įdėjo auksarankis meistras. Nors šios vartiklės iš pažiūros grubokos, tačiau vandenyje žaidžia tarsi iš anksto užprogramuotos ir lengvai užhipnotizuoja bet kokią žuvį. Deja, tokių beliko vienetai, o gaminančių namuose masalus praktiškai jau nebėra. Tačiau, kaip minėjau, tą patirtį perėmė Lietuvos blizgių gamintojai. Dvispalvės ar net trispalvės „žuvelės“ (vario ir žalvario, vario ir balto metalo kombinacijos) iš tiesų puikiai pateisina savo vardą, jas ne pro šalį išbandyti skaidriuose ežeruose.
Vietose, kur dugnas keičia struktūrą (dumblas ir smėlis), pravers sidabru puošta žalvarinė blizgė. Kai kuriais atvejais neblogai veikia ir masalas, kurio viena pusė visiškai tamsi, o kita – blizganti. Įdomiai vilioklis pasikeis pakaitintas virš dujinės viryklės – taps ne toks blizgus, spalva pasidarys pereinama. Bet nebūtina to daryti, jei nusiperki „tamsinto sidabro“ blizgę (ji gali būti suderinta ir su kitais metalais) – tokias pas mus irgi gamina.
Vikst nuo šono ant šono
Kad ir kaip būtų išmarginta vartiklė, ji vis tiek turi atlikti pagrindinį savo vaidmenį, t. y. vienaip ar kitaip vartytis ir vilioti žuvį. Jeigu blizgės žaismas tinkamas ir pritaikytas konkrečiai vietai bei metų laikui, laimikiai vargu ar bus atsitiktiniai.
Jei kalbėtume apie dėsningumus, pavasarį pastebima, kad efektyvesnės lengvos skardos, neagresyviai judančios metalinės „žuvelės“. Karštymečiu jau puikiai gali pasirodyti spalvingesnės, labiau lankstytos, tad ir animuojančios gerokai agresyviau.
Orui atšalus pasiteisina vangokas slinkimas padugne su dažnomis pauzėmis ir lėtais masalo trūktelėjimais. Aišku, tai tik bendros tendencijos, vienaip ar kitaip iliustruojančios būdingą vartiklės žaismą vandenyje. Žinant kelis ar net keliolika traukimo būdų įmanoma tobulai pateikti blizgę bet kurioje vietoje. Štai keletas pavyzdžių:
a) Savotiškas džigavimas pasiteisina dienomis, kai lydekos nusiteikusios agresyviai ir stveria intensyvius virpesius keliantį „provokatorių“. Metalinis masalas užmetamas į gilesnę vietą ir gramzdinamas iki dugno. Tada staigiais 2–3 ritės pasukimais vartiklė pakeliama nuo dugno ir įtempus valą stebima spiningo viršūnėlė. Tai daroma tol, kol priekrantėje sušmėžuoja blizgė arba atplaukią ją įsikandusi žuvis.
b) Šis būdas praverčia vietose su lygiu dugnu, norint išsiaiškinti, kuriame vandens sluoksnyje pasiskirstę plėšrūnai. Tam geriau tiks lengvesnės ir siauresnės formos vartiklės. Vos tik užmetus iškart pradedamas vynioti valas. Patraukus keletą metrų daroma 2–3 sekundžių pauzė, po kurios monotoniškai traukiama. Tai kartojama tol, kol vilioklis paliečia dugną. Jei taip nutinka dar nepasiekus kranto, galima elgtis atvirkščiai – laiptuota trajektorija kilti aukštyn...
c) Universalus būdas, tinkamas beveik visiems metų laikams. Nuskendusi vartiklė traukiama tolygiai, 2–3 trumpai stabtelėjimai, tada blizgė energingai trūktelėjama aukštyn ir laukiama, kol galutinai stuktelės į dugną. Viskas kartojama nuo pradžių. Efektyvi animacija suerzinti apsnūdusias lydekas.
d) Masalas viduriniuose vandens sluoksniuose vedamas vienodu greičiu ir, atliekant judesius tik riešu, nedidele amplitude trūkčiojamas. Po 5–10 timptelėjimų tiesiog tolygiai vyniojamas valas. Po keliolikos ritės apsukų vėl bandoma trūkčioti masalą. Tiesa, ne visos vartiklės tokiai animacijai tinkamos, arba ne visoms tinka vienodai smarkūs timptelėjimai. Bet tokius dalykus išsiaiškini tik praktiškai.
Kaip matote, variantų pasireikšti yra, tik svarbu įsitikinti, kad vartiklė nekeis savo teigiamų savybių traukiama neįprastu būdu. Aklai vadovautis žinomais vedimo būdais nepatariu, nes improvizacija ir nuojauta gali atnešti neįtikėtiną sėkmę.
Nerijus Rimkūnas
