Kas lemia sėkmingą džigavimą guminukais
Džigavimas nėra jau toks statiškas, monotoniškas darbas meškerykočiu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai, sakyčiau, vienas sudėtingesnių spiningavimo stilių, reikalaujantis be galo daug žinių, o kai kada ir labai gero fizinio pasiruošimo. Tai nėra ir siauros specializacijos spiningavimas, kuomet pakanka nusipirkti tinkamą šiai žūklei kotą, ritę, valą, saują galvakablių, keletą guminukų, išmokti Antano ar Juozo siūlomą masalo traukimo būdą ir sėkmingai žvejoti.
Tiesa, pažįstu ne vieną meškeriotoją, kuris apsieina su tokiu minimumu ir išties sėkmingai gaudo žuvis. Tačiau jis dažniausiai yra vieno vandens telkinio žinovas, einantis spiningauti į jam gerai pažįstamas vietas, gaudantis tik tam tikras plėšrūnes. Ir šito tokiam meškeriotojui pilnai pakanka.
Džigavimo variantų yra daug ir, norint tapti žveju, kuris galėtų rezultatyviai gaudyti žuvis silikoniniais masalais praktiškai visuose mūsų vandenyse, žūklės pradžiamokslio „Kaip spiningauti guminukais“ tikrai neužtenka. Visapusiškas kurio nors vieno spininginio masalo savybių pažinimas, mokėjimas optimaliai jį pritaikyti, tokį vilioklį paverčia vos ne universaliu. Sakau „vos“, nes universalių masalų nėra ir negali būti. Kaip, beje, ir žvejo, kuris vienodai gerai būtų perpratęs visus gaudymo būdus.
Nesutikau netgi nė vieno spiningautojo, kuris taip pat sėkmingai žuvautų visais žinomais spininginiais masalais. Toks jau meškeriotojo charakteris – prioritetas teikiamas kažkuriam žūklės būdui, kokiems nors konkretiems viliokliams. Kartais tai būna laikinas susižavėjimas, kartais toks palankumas išlieka visam gyvenimui.
Ką bendro džigavimas turi su užpakaliu
Tęsiant džigavimo temą, reikėtų pasakyti, kad šį spiningavimo būdą mes dažnai suprantame neteisingai. Visų pirma todėl, kad tai nėra vien guminuko, kuris pamautas ant galvakablio ar ofsetinės galvutės, „daužymą“ į upės ar ežero dugną. Čia – tik vienas iš dažniausiai naudojamų techninių silikoninio masalo pravedimo elementų, nes vilioklį taip pat sėkmingai įmanoma „džiginti“ bet kuriame vandens sluoksnyje neliečiant telkinio grunto.
Paprastai pastarąjį masalo traukimą mes jau vadiname kitaip, sakome, kad guminukas vedamas laiptuota trajektorija, nors faktiškai visi rankų, meškerykočio judesiai išlieka tie patys, masalas juda irgi keisdamas vandens horizontą, vienintelis skirtumas – praktiškai nedarome pauzių. Nors ir vėl – baksnodami guminuką į dugną taip pat kitąsyk apsieiname be jų, tai, mūsų supratimu, bus aktyvus, agresyvus džigavimas. Beje, kas liečia judesius...
Jig anglų kalboje turi keletą reikšmių, viena jų yra šokti džigą, ir ji, manau, yra tikroji vardijant minėtą spiningavimo būdą. Prisipažinsiu, kad šio šokio tikrai nemoku, bet, kiek žinau, jis nėra panašus į lėtą valsą, džigo šokio esmė – labai aktyvus apatinės kūno dalies judinimas. Be abejo, šokėjas tai atlieka kojomis liesdamas žemę, tačiau šiuo atveju nereikia visko suprasti tiesmukai.
Dar viena pastaba. Džigauti galima ne vien guminukais, tačiau bet kokiais masalais, antraip ir straipsnio pavadinimą rašyčiau kitokį. Nors tai daugiau teoriškai, nes praktiškai reikia, kad vilioklis skęstų, būtų pakankamai sunkus. Todėl bet kurie greitai ar pakankamai greitai grimztantys masalai irgi gali būti vedami džigavimo principu. Aišku, taip animuojant skirtingų rūšių masalus, tarkim, pjautines blizges, vartikles, pilkerius, susidursime su įvairiais kiekvienam viliokliui būdingais žaidimo niuansais, juos aptariant tektų rašyti atskirus straipsnius, nesiplėsiu. Paminėjau visa tai tik dėl bendro supratimo.
Kadangi apie džigavimą artimiausiu metu rašysiu dar ir daugiau, prieš aptardamas guminuko pravedimo būdus, noriu paanalizuoti, kas daro įtaką silikoninio masalo judesiams vandenyje. Čia galima būtų išskirti dvi pagrindines veiksnių grupes: 1) visa tai, kas priklauso nuo paties spiningautojo, 2) žūklės sąlygos, prie kurių turi taikytis šitaip žvejojantis meškeriotojas. Paaiškinsiu smulkiau.
Faktorių begalė, o rezultatai du – pagausi arba ne
Pirmąją grupę galima būtų išskaidyti į keletą faktorių, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję, persipynę:
1.Tai paties žvejo norai, jo gebėjimai pateikti žuviai masalą taip, kaip tuo atveju atrodo geriausiai. Be abejonės, patyręs spiningautojas šiuo atžvilgiu nurungs naujoką, nes vien tik norų ir teorinių žinių nepakanka – žūklėje ilgametė praktika visada būna pranašesnė už patį geriausią teorinį pasirengimą. Todėl kasdien žuvaujantys you tube kanaluose gali atrodyti net labai išmanantys žvejai, tačiau atėję prie vandens atrodys tik visiški diletantai, jei lyginsime su tais, kurie bent sykį per savaitę išties mirko savo masalus ežeruose ar upėse. Visų pirma tai liečia žvejybos techniką, „atšlifuotus“ iki smulkmenų masalų pravedimo įgūdžius.
2. Labai svarbu pažinti vandens telkinį. Meškeriotojas, kuris žuvauja tame pačiame ežere ar upėje daug metų ar bent jau ne vieną sezoną, perpranta vietinių žuvų įpročius ir be didesnių eksperimentų, laiko gaišimo išsirenka tinkamiausią vietą, laiką, masalą (jo dydį, spalvą, formą) ir to masalo pravedimo būdą. Kadangi kalbu tik apie džigavimą, jau užsiminiau, kad jis gali būti įvairus. Juk galima džigauti, tarkim, palei dugną ar viduriniuose vandens sluoksniuose, agresyviai ar, kaip mes sakome, plastiškai, ir panašiai.
3. Spiningautojo galimybės sėkmingai vilioti žuvis priklauso nuo jo turimų įrankių ir masalų arsenalo. Didesnis pasirinkimas kai kuriais atvejais gali kompensuoti žinių stygių apie vandens telkinį arba suteikia galimybę atrasti kažką naujo, lig tol nebandyta, kas gali patikti tų vandenų plėšrūnėms. Labai retais atvejais nutinka taip, kad pirmąsyk nežinomame ežere ar upėje pabandęs laimę žvejys pagauna daugiau nei vietiniai „seni vilkai“, nes pastarieji būna užsiciklinę savo ankstesniąja patirtimi.
4. Todėl ir ne tik todėl net labai patyrę žvejai privalo atsižvelgti į vandens telkinio specifiką bei žūklės sąlygas, kurios kartais kelis kartus per dieną verčia ieškoti vis kitų, tinkamesnių žvejybos būdų, geresnių masalų.
Dažniausiai sakoma, kad džigauti stovinčiame vandenyje paprasčiau. Visgi tokia nuostata, mano nuomone, yra tik sąlyginis dalykas. Tai, kad įpratęs žuvauti srovėje spiningautojas greičiau adaptuosis žuvaudamas ežere ar tvenkinyje, nei būtų priešingai, yra faktas. Bet ne faktas, jog jis išsyk perpras visus gaudymo stovinčiame vandenyje niuansus. Kita vertus, ir vėl daug ką lems patirtis, nors šioje vietoje teorinės žinios taip pat bus pakankamai svarbios.
Toliau telkinių į tipus neskirstysiu, nes pagal punktus ir tai bus aišku, kas tinka žuvaujant ežere, o kas – upėje, kas gali turėti įtakos žūklės rezultatams bet kuriame vandens telkinyje. Visos žemiau išvardytos sąlygos daro įtaką guminuko darbui nepriklausomai nuo meškeriotojų norų ar profesionalumo ir prie jų nuolatos tenka derintis:
1. Vandens telkinio, kuriame ruošiamasi žvejoti, vieta, kas labiausiai remsis į gylį ir dugno pobūdį. Pastarąjį faktorių derėtų išskaidyti į grunto sudėtį (žvyras, molis, dumblas, smėlis ir panašiai), šiekštų ir augalijos kiekį.
2. Srovės stiprumas, jos vienalytiškumas. Vėlgi įvairūs sūkuriai, tėkmės skaidymasis gana glaudžiai susiję su dugno pobūdžiu ir gyliu.
3. Meteorologinės sąlygos. Manau, visiems aišku, jog masalų spalvos smarkiai priklauso nuo debesuotumo, dydžiai – nuo oro temperatūros, žvejo poziciją krante ar valties užinkaravimo vietą neretai lemia vėjo kryptis ir panašiai.
4. Metų ir paros laikas. Dauguma praeitame punkte minėtų dalykų irgi dažnai neatsiejami nuo to, žuvausime rudenį ar vasarą, anksti ryte ar vidurdienį...
5. Vandens skaidrumas. Pastarasis faktorius lems masalų pasirinkimą, atsižvelgiant į dydžius, spalvas, taip pat jų animavimo stilių.
Suprantama, kad būtina atsižvelgti ir į gaudomų žuvų rūšis, tai veikiausiai būtų vienas pagrindinių punktų. Tačiau specialiai to neminėjau, nes kalbu ne apie kokias nors plėšrūnes konkrečiai, bet apie džigavimą apskritai. Šis faktas tik patvirtina, kad gaudymas guminukais arba džigavimas yra itin sudėtingas ir reikalaujantis daug išmonės spiningavimo būdas. Jį perprasti prireikia ne vieno ir ne kelių sezonų.
Ir tai ne tas pats, kaip važiuoti dviračiu, kuomet ir po dešimties metų pertraukos sėkmingai minsi pedalus bei išlaikysi pusiausvyrą – padarius vieno ar dviejų sezonų pauzę, vėl tenka sugaišti kelias ar keliolika žūklių, kol atsistoji į „senas vėžes“. Panašiai nutinka ir pakeitus įrangą, bandant naujus masalus. Bet tai jau būtų kitų rašinių temos.
Romualdas Žilinskas
