Karosus – dugnine meškere. Pirma dalis

Puikios mitybos ir gyvenimo sąlygos, tad užauga stambūs, o tekantis vanduo iš jų kūnų dumblo tvaiką išvarinėja ir žvejai karosus su malonumu gaudo. Dažniau ankstyvais rytais ar iki sutemų, tačiau naktimis retas kuris meškeriotojas šiuos rubuilius vilioja.

Be reikalo, nes kai kur tik tamsiuoju paros metu galima įsitikinti, kiek daug šių žuvų upėje esama. Ir tai ne balų karosėliai, kurie savo buvimą akivaizdžiai išduoda, o kartais visą dieną be paliovos kimba. Upiniai kitokie – baikštūs, įnoringi, saulei skaisčiau sužibus, kaip ir visos didesnės žvynuotosios, į gylį neria, šešėliuose slepiasi.

Aišku, aš tokį vaizdą gal padidinau, hiperbolizavau, nes galima pagalvoti, jog kur meškerę užmesi, ten karosui į gerklę pataikysi, o kitos žuvys, išguitos atvykėlių, jau baigia išnykti.

Taip nėra – karosai (suprantama, sidabriniai, nes auksiniai arba paprastieji nuo neatmenamų laikų Lietuvoje gyveno) paprasčiausiai gerai prisitaikė mūsų vandens telkiniuose ir dabar ten turi savo nišą. Na, taip, kai kur jie išties pernelyg išplėtė savo valdas, bet ne taip jau smarkiai, kad vietinės žuvys būtų tik retai pagaunamas laimikis. Tačiau į kokią žuvį rašinys orientuotas, tai žvynuotajai ir akcentas uždėtas, tad straipsnį tęsiu toliau...

Naktinė karosų žūklė ne mažiau už karšių ar lynų gaudymą įdomesnė, o kai dar koks poros kilogramų storulis meškerykotį sulenkia, patikėkit, azartas toks, kad be dviejų surūkytų cigarečių nusiraminti negali. Jei stovinčiame vandenyje pagrindinis žvejo ginklas – plūdinė meškerė, tai upėse ji mažiau perspektyvi – dugninė srovėje universalesnė. Bet prie įrankių dar grįšime, pradėkime nuo pradžių, nes upės yra įvairios ir gaudymas jose šiek tiek skiriasi.

Kitame krante didesnis laimikis

Vidutinėse ir sąlygiškai mažose mūsų upėse (Šešupėje, Nevėžyje, Strėvoje ir kt.) stambių karosų netrūksta. Ir nors kai kurios iš šių upių žemupiuose atrodo visai solidžiai, tačiau pakilus kelis kilometrus aukščiau susiaurėja tiek, jog masalą į kitą krantą nusviesti nekyla didesnių problemų.

Suprantama, ieškoti karosų sekliose šapalinėse rėvose niekas nesiruošia, bet čia galima rasti ir ramesnių, gilesnių ruožų, susidarančių už vandenžolėmis apaugusių sėklių. Panašios vietos būna kur nors už staigesnių upių posūkių, nors kartais ir tiesios vagų atkarpos srovena gana ramiai. Štai čia, be jokios abejonės, ir tūno mūsų laimikis.

Radus tokią vietą, jei ten gylis bent 0,5 m, jau galima vynioti dugnines ir ruoštis naktinei žūklei. Būtent ruoštis, kadangi ateiti reikia dar gerokai iki sutemų: ištyrinėti dugno pobūdį, krantus (kad naktį į bebro urvą neįsmuktumėt) ir, suprantama, pajaukinti.

Be prievilo stabili karosų žvejyba siaurose upėse pasmerkta, nes šios žuvys gana judrios ir vienoje vietoje ilgai neužsisėdi. Be to, ar jūs įsitikinę, kad ten, kur ruošiatės meškerioti, tikrai yra karosų, gal tik pasiūlytas jaukas pajėgs juos iš toliau privilioti. Prievilo sudėtį galėčiau nurašyti iš kokio nors anglų, vokiečių ar olandų leidinio pasiknaisiojęs po tų šalių meškeriotojų svetaines, taip šiam rašiniui ir sau suteikčiau solidumo.

Vis dėlto esu beveik įsitikinęs, kad 90 proc. skaitytojų jo negamins, o kai kuriems tokio jauko sudėtinės dalys bus tik nieko nesakantys, nors ir girdėti žodžiai. Supaprastinkime šią procedūrą ir žvejybos parduotuvėje įsigykime kelis pakelius jau paruošto. Suprantama, geriausiai patikimo Sensas.

Pagardinkime jį džiūvėsėliais, dėl lipnumo smulkiai įtarkuokime batono ar primaišykime virtų perlinių arba miežinių kruopų. Galite įlašinti kelis lašus šioms žuvims skirtų kvapų ar paprasčiausio nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus. Žinoma, jei tas jaukas yra „bendrinio pobūdžio“, tarkim skirtas upei, kanalui, žūklei dugnine.

Jeigu koks nors iškvėpintas, labiau specializuotas – atsargiai su įvairiais prieskoniais ir atraktantais, nes padarysite „kogel mogel“, kuris veikiau baidys, o ne pritrauks karosus, kurie turi gerą uoslę ir išlavintą skonį. Tai liečia bet kokių žuvų žvejybą.

Visgi mano galva, karosams daug svarbesni gyvūninės kilmės priedai, pavyzdžiui, trūklių lervos, kapoti sliekai ar musių lervos. Šių papildų nepagailėkite, nes net ir karštą vidurvasarį jie puikiai gundo karosus. Trūklių lervos, kapoti sliekai ar musių lervos taip pat bus ir masalai. Beje, jie itin paklausūs tuomet, kada užsitęsia lietūs ir kyla upių vanduo, kas yra būtent šiais metais.

Be šių vilioklių, gana efektyvios perlinės kruopos, tešla (geriau gelsva, gaunama įmaišius kiaušinio trynį) ar kombinuoti masalai. Tačiau visais metų laikais, norint pagauti tikrai stambių karosų, beveik niekuomet nenuvilia sliekas. Tiksliau — 2–3 nedideli mėšlinukai, užmauti ant kabliuko taip, kad jų galai raitytųsi.

Nežinau, ar sliekų raitymasis (lenkiški irgi nekaro ant kabliuko be gyvybės ženklų), ar labiau rainų mėšlinių sliekų natūralus kvapas karosus vilioja, bet faktas – tokie kirminai yra patys geriausi. O kad karosai tampo ilgesnį slieką – tiesa, tačiau taip meškeriotojo kantrybę bando neverti dėmesio mažyliai.

Stambus apvaliašonis, ypač naktį, daug nežais su masalu. 1 piešinyje matote, kaip daugmaž išsidėstę karosai tokio tipo upėse. Čia jiems gana mažai erdvės, todėl panašiose vietose jie laikosi ir dieną, ir naktį. Suprantama, tai sąlyginis pavyzdys, visgi, manau, šitoks vietų pasirinkimas bene populiariausias.

Lelijų ar kitų virš vandens iškilusių augalų ploteliai karosams teikia pavėsį dieną, slėptuves ir maistą bet kuriuo paros laiku. Stambesniems egzemplioriams būtinas bent šioks toks gylis, tad dauguma jų maitinasi ir didžiąją laiko dalį praleidžia ant šlaito terasos.

Vagoje – dar giliau, tačiau per smarki tėkmė (galimos išimtys lygaus dugno ir lėtos srovės ruožuose), mažiau maisto, kietesnis dugnas. Nors dugno pobūdis didesnę reikšmę turi mažiems karosams, stambieji nevengia net ir akmenynų, svarbu – ne itin sraunu ir yra ką užkąsti.

Naktį meškeriojant karosus, kaip ir gaudant kitas tuo paros laiku aktyvias žuvis, reikia laikytis tylos. Krantuose naktimis daug tykiau ir pašaliniai garsai sklinda toliau nei mes įsivaizduojame. Nesąmonė, kad karosai nebailūs – bet kurios rūšies stambi žvynuotoji visada atsargi. Netgi žuvininkystės ar komerciniuose tvenkiniuose, kur jie papildomai maitinami, karosų baikštumas niekur nedingsta.

Kadangi vandens ruožas siauras, elgtis dera itin apgalvotai. Netgi maunant masalą pasišvietus žibintuvėliu atsargumo dėlei verta jo spindulį nukreipti nuo upės. Laužas gal ir masina vėgėles, bet karosų tikrai ne. Nors ir vėgėlių nepritraukia – tai tik niekuo nepagrįstas senas žvejų įsitikinimas.

Siauruose upės ruožuose stambesnės žuvys dažniausiai pagaunamos prie priešingo kranto. Nenuostabu, kadangi ten žvynuotosios mažiau jaučia esant meškeriotoją. Žiūrint į pateiktą piešinį gali kilti klausimas, kurį krantą žūklei geriau išsirinkti. Siūlyčiau seklesnįjį. Dėl kelių priežasčių.

1. Jei upės vaga arčiau žvejo, karosai plaukioja netoli jo kojų ir, aišku, itin jautriai reaguoja į patį menkiausią triukšmą. Jie jaučia net atsargių žingsnių sukeltą žemės vibraciją, kuri persiduoda į vandenį.

2. Prie seklesnės vietos galima žūklauti abiejose upės pusėse. Tiesa, yra ir vienas nepatogumas. Jei žuvys, kaip parodyta piešinyje, grupuojasi ant siauros priešingos priekrantės terasos, tamsoje taikliai numesti masalą labai sudėtinga.

Laimei, ne visos naktys tokios jau tamsios, tačiau jei priešingas krantas apaugęs aukštais medžiais, mėnulio šviesa nepadės. Galima dar dieną atsimatuoti reikiamą atstumą ir valą užkišti už tam tikslui ritės būgnelyje esančios auselės. Žinoma, jei pasitikite gijos stiprumu. Visgi net tai ne visuomet padeda, nes kada mostas dugnine per smarkus, valas dėl savo tamprumo trūkteli masalą atgal – numesite arčiau nei tikėjotės. Tačiau tai – žvejo technikos reikalas ir aš padėti bejėgis.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas