Karosus – dugnine meškere. Antra dalis
Bene daugiausiai tikslingai karosai dugninėmis meškerėmis gaudomi Kauno mariose. Per kelis dešimtmečius čia susidarė didžiuliai šių žuvų pulkai, o nuolat juos meškeriojantys žvejai turi netgi savo filosofiją apie karosų žūklę.
Tačiau šia tema galbūt parašysiu straipsnį kitą sykį, o dabar tęsiu pradėtą rašinį apie apvaliašonių gaudymą upėse, nes tekančiame vandenyje karosus vilioja žymiai mažiau meškeriotojų. Dugninėmis – juo labiau. O juk jų žūklė ne mažiau įdomesnė už, tarkim, karšių ar lynų žvejybą.
Pagrindinis skirtumas tarp stovinčiame ir tekančiame vandenyje gyvenančių karosų – pirmieji turi pastovias „ganyklas“, kurias keičia retai, nebent tvenkinys ar ežeras ima dar labiau dumblėti. Beje, tai išties tendencingas reiškinys, būtent taip ir nutinka, klausimas tik, ar dumblėjimas vyksta greitai, ar pamažu.
Upių karosai neformuoja didelių būrių ir yra, jei taip galima pasakyti, gana „plastiški“, kadangi tokį gyvenimo būdą diktuoja nuolat svyruojantis tekančio vandens lygis, nes karosai didelėse upėse dažniausiai laikosi priekrantės zonoje. O ji labiausiai kenčia nuo vandens lygio svyravimų – puiki žūklavietė karosams gali tapti sausuma arba pavirsti pernelyg gilia, pernelyg sraunia. Šios žuvys upėse ne tik judresnės, bet ir stipresnės, tačiau tai būdinga bet kurios rūšies žvynuotosioms.
Išsamiai apie mažesnes upes jau kalbėjau anoje rašinio dalyje, bet dabar dar trumpai aptarkime tų vandens telkinių karosams skirtą įrangą. Paskui pažiūrėkime, kur jie „ganosi“ Nemune ir kaip reikėtų žvejoti šias žuvis didžiausioje mūsų upėje. Ne senvagėse, nes apie tai jau kalbėta daug sykių. Ir priminsiu – karosus gaudysime tamsiuoju paros metu.
Įranga mažų upių karosams
Dugninės meškerykočio ilgis tiesiogiai priklauso nuo upės kranto augmenijos. Jei dieną dar kaip nors galite išsiversti su labai ilgu kotu tarp arti augančių medžių, tai tamsoje vargu ar taip gerai seksis. Tačiau tai bene vienintelis tokio koto minusas, todėl aš rinkčiausi ilgesnę (proto ribose) dugninę.
Ne vien dėl patogumo pravesti užkibusį laimikį tarp žolių ir jį varginti. Su tokiu mažesnė valo dalis gula į sraunų ar sraunesnį upės vidurį ir galima naudoti pakankamai lengvą šėryklėlę masalą metant priešingo kranto link. Tai be galo svarbu naktį žvejojant atsargias žuvis.
Dugninių viršūnėlės turėtų būti jautresnės, nesvarbu, kad žuvaujate tekančiame vandenyje. Karosai kartais kimba lyg kokioje durpingoje baloje – atsargiai, pernelyg su dugninės „lankstymu“ neįsibėgėja. Kitąsyk viršūnėlę tiesiog „prispaudžia“ (tai stambaus karoso stilius) ir susidaro įspūdis, kad ant valo pasikabino praplaukiančios žolės kuokštas.
Šėryklėlės dydis ir svoris priklausys ir nuo valo storio, o kadangi didelis karosas – stipri žuvis ir mėgsta lįsti į žoles, nerizikuokite gijos tvirtumu – pagrindinę rinkitės ne plonesnę kaip 0,18 mm, pavadėlį – 0,16 mm ar atitinkamai didesnio diametro.
Priešingai nei mano daugelis žvejų, didesnėje upėje valas ir pavadėlis gali būti kiek plonesni, bet čia pernelyg mažai erdvės ir per daug visokių kliuvinių. Pakaks laimikiui paplaukti kiek toliau už posūkio – tiek jį ir tematysite.
Kitas dalykas – ilgas karoso varginimas gali ilgam išbaidyti visą būrį, tad viską reikia atlikti maksimaliai greitai. Beje, traukiant jį iš priešingo kranto kitos žuvys baidysis mažiau. Siauroje upėje nepakeičiamas ilgakotis graibštas, nes vietų, kur galima prie kranto pritraukti laimikį, čia visada trūksta.
Nemune – tarp žolių ir dreisenų
Visiškai kitokios sąlygos gaudant naktį karosus Nemune. Nors žvejoja čia šias žuvis gal tik vienetai meškeriotojų, dauguma susikoncentravę į karšių, šapalų, meknių žūklę.
Galima būtų skirti nemuninių karosų grupes. Pavieniai stambūs arba nedidelės jų grupelės plauko smarkiai apžėlusių seklių įlankų pakraščiuose. Atkreipkite dėmesį – Nemuno seklumos gali būti ne tokios ir seklios lyginant su anksčiau minėtų upių užutekiais. Kiti, kartu su įvairiomis žuvimis, laikosi prie dreisenų kolonijų. Apskritai didžiausioje mūsų upėje karosų itin gausu ir jų kiekiai kasmet didėja.
Taigi jei pirmieji apvaliašoniai savo gyvenimo būdu beveik niekuo nesiskiria nuo anksčiau aprašytų karosų, tai antrieji tapo vos ne srovinėmis žuvimis (2 pav.). Tačiau būtent jų žvejai dažniau ir pagauna. Derėtų suprasti ir tai, jog dalis šių laimikių atsitiktiniai – pakliūva ant kabliuko meškeriojant kuojas, karšius, meknes ir kitas žvynuotąsias. Gana įdomus šalia moliuskų kolonijų gyvenančių karosų elgesys.
Diena jie plauko sau nebūdingame gylyje arčiau vagos pačiuose dreisenų sankaupų pakraščiuose. Tai tarsi prieštarauja mano anksčiau išsakytai minčiai apie priekrantes, bet tuomet turėjau omenyje mažesnių upių karosus. Labai abejotina, kad karosai moliuskais minta – ne karosų dantims tvirtas jų kiautas.
Bet tuose „kietų riešutėlių“ laukuose apstu ir kitokios gyvasties. Dėliukės, vandens vabzdžiai ir jų lervos puikiai tinka šių žuvų skrandžiui. Artėjant sutemoms karosai vis labiau artėja kranto link į seklesnius vandenis – į patį dreisenų kolonijų vidurį. Kodėl jie taip elgiasi, teko skaityti vieną gana įtikinamą teoriją.
Moliuskai – labai nejudrūs gyvūnai. Vasarą staigiai sušilus vandeniui mažiau srauniose bei sekliose upių vietose prasideda deguonies badas. Kai kurioms atsparesnėms žuvims tai dar ne kritinė situacija, bet tose vietose esančioms dreisenoms ima trūkti oro. Kai kurios jų gana greitai žūva, kitos vis dar stengiasi palaikyti gyvastį ir, norėdamos iš aplinkos pasisavinti kuo daugiau deguonies, plačiai praveria kriaukles.
Žuvusių moliuskų kvapas privilioja žuvis ir atplaukusios jos randa lengvai pasiekiamo maisto – prasivėrusias dreisenas. Ne visos žvynuotosios išdrįsta artintis prie tos „pridususios“ zonos, bet karosams tai nė motais – jie puikiai ištveria deguonies trūkumą.
Ypač aktyvūs karosai sutemus, nes tuomet vėsta oras ir sekliame vandenyje tai kažkiek jaučiama. Jei naktis vėjuota, susidaro itin palankios sąlygos maitintis, kadangi vanduo maišosi ir daugėja deguonies. Tad banguotas vanduo ir šilta naktis – geras akstinas karosų žvejybai.
Tačiau „žoliniai“ jų giminaičiai mieliau renkasi tykią prietemą. Kitas esminis skirtumas – pastarieji dar labiau priartėja prie krantų.
Gaudant Nemune reikalingi jau solidesni įrankiai. Šioje upėje srovė smarkesnė, gylis didesnis ir masalą tenka užmesti gana toli. Šėryklėlės taip pat sunkesnės (toliau nuo kranto žuvys ne tokios baikščios). Mažose upėse kai kuriais atvejais galima apsieiti apskritai be jų – jauko rutulius mėtome tiesiog ranka.
Prievilas beveik niekuo nesiskiria nuo anksčiau minėto, gal kiek lipnesnis. Be to, pagardinimui neblogai tinka į jauką įmaišyti traiškyti moliuskai. Galima bandyti juos mauti ant kabliuko (man nepasiteisino toks vilioklis), nors šiaip masalai irgi tokie patys. Žuvaujant Nemune labiau nei kitur karosams patinka perlinės kruopos, kai kurie meškeriotojai vien jomis jaukina ir gaudo. Neblogas masalas yra ir makaronai.
Sliekus patarčiau nerti irgi didesnius. Neretai būna, jog itin kibūs pasirodo net naktiniai sliekai. Jais susidomi ypač stambūs egzemplioriai, jei lig tol neužkimba koks sazanas, šapalas ar labai solidus karšis. Arba lynas. Bet pastarasis veikiausiai bus priegauda žvejojant Nevėžyje. Bet kokiu atveju dėl to, manau, nenusivilsite.
Geriausias laikas karosų meškeriojimui, nesvarbu, kur juos gaudytum, – nuo sutemų iki vidurnakčio. Paryčiais kibimas atsinaujina, bet dažniausiai tik prieš švintant, trumpam ir nebūna toks intensyvus.
Romualdas Žilinskas
