Karosai ir rudens alsavimas
Įpusėjus rugpjūčiui oro temperatūra naktimis paprastai tampa juntamai mažesnė nei mėnesio viduryje, tamsusis paros metas jau gerokai ilgesnis, rytinis rūkas tirštesnis, lietūs vėsesni, dažnesni, žodžiu, vandens telkiniai nebešyla, o kai kuriais metais netgi pradeda po truputį vėsti. Žuvys anksčiau nei meškeriotojai pajunta artėjantį rudenį ir po truputį ima keisti savo mitybos vietas.
Karosai, daugumos žvejų akimis, yra dugninės žuvys, kurių gyvenimas neatsiejamas nuo dumblo. Iš tiesų, dumblas šioms žvynuotosioms nėra jau toks būtinas, jos puikiausiai gali gyventi ir ten, kur jo nėra.
Kita vertus, vandens telkiniai, kurių dugnas nuklotas storu nuosėdų sluoksniu, deguonies kiekis nedidelis, vandenžolių – daugiau nei reikia, o didelių gelmių nėra, tenkina ne kiekvieną žuvį, bet karosai čia jaučiasi komfortiškai. Juos neabejotinai traukia dumblėtos, apmaurijusios ežerų, tvenkinių ir upių vietos, čia net neverta diskutuoti. Beje, dumblėtuose seklumynuose karosai grupuojasi net per didžiausius vasaros karščius, kas būtų tarsi nelabai logiška, jei lygintume su visomis kitomis mūsų žuvimis.
Užmetei ir... anei kepšt
Tačiau dėl karosų pomėgio plaukioti vien tik palei dugną, galėčiau ginčytis. Šios žuvys būtent per vasaros karštymečius gana dažnai būna pakilusios arti vandens paviršiaus arba plaukioja viduriniuose telkinio sluoksniuose. O štai vasaros pabaigoje karosai išties vis dažniau leidžiasi iki pat dugno ir pasitraukia į gilesnes telkinių vietas.
Bet ne todėl, kad vanduo jiems tampa pernelyg vėsus, nes, kaip minėjau, jis šiuo metų laiku yra sušilęs iki maksimumo arba tik po truputį vėsta, kas turi veikiau teigiamą, o ne neigiamą įtaką karosų apetitui. Šitoks žvynuotųjų „persisluoksniavimas“ veikiau susijęs su mitybine baze, kadangi didelė dalis įvairių vabzdžių lervų virto suaugėliais, smulkūs vėžiagyviai pasitraukė iš sekliausių vietų, artėjantis ruduo karosus verčia ieškoti kaloringesnio maisto nei vasarą, o tokio ėdesio jie gali rasti toliau nuo kranto, arčiau dugno, giliau.
Dar vienas dalykas – kuo yra didesnis vandens telkinys, tuo labiau ima ryškėti šių žuvų, jei taip galima išsireikšti, rudeninė nuojauta. Ir tai suprantama, nes nedideliame karosų pilname tvenkinyje, ežere paprastai nėra didesnių gylių, plotas čia irgi ribotas, o maisto pasirinkimas menkas, tad ir žvynuotosios vis dar gyvena įprastesniu vasarai ritmu. Tačiau rytinių ir vakarinių pakilimų į patį vandens paviršių, kuomet girdime karosų „čepsėjimus“, net ir balose dabar pasitaiko rečiau, nors dienos giedros, šiltos, nevėjuotos ir, regis, šiuo atžvilgiu niekas nesikeičia.
Tačiau ten, kur yra gelmės ir platesni vandenys, meškeriotojai susiduria su tam tikrais iššūkiais, kurie susiję būtent su tuo ankstyvu karosų perėjimu prie rudeninio režimo. Visų pirma tuomet, kai tenka pasirinkti žūklavietes.
Atėjai, užmetei meškerę geroje vietoje, kur nuo gegužės pabaigos lupai vieną karosą po kito, čia nuolat ir jaukinai, bet anei kepšt. Sėdi, mąstai: būna, pasitaiko, gal kokie slėgio svyravimai, supaisysi tas žuvis... Tačiau kitą dieną, dar kitą – vėl tas pats. Bandai mainyti masalus, kas dažnai suveikia karosų žūklėje, bet irgi tuščiai.
Viskas čia labai paprasta – karosai dabar laikosi toliau nuo kranto, kur paprastai būna giliau, tad vargu ar reaguos į jaukus, kurie sumesti pernelyg dideliu atstumu nuo jų lankomų plotų. Aišku, aš gal truputį „išpūčiau“ šią situaciją, nes vargu ar visi karosai pasitrauks iš priekrantėje esančios jaukimvietės staiga tarsi burtų lazdele mostelėjus.
Tai vyksta palaipsniui. Tačiau įmanomas ir aprašytas variantas, jei pereinamuoju laikotarpiu kelias dienas nežvejosi. Paprastai kibimas slopsta apie savaitę laiko, suprantama, tai dar priklauso ir nuo konkretaus vandens telkinio. Ir pirmieji rudeninį alsavimą pajunta didesni karosai, tad kibimo intensyvumo silpnėjimo žūklavietėje galima gana ilgą laiką net nepastebėti.
Vitaminai, baltymai ir juodžemis
Kinta ir masaliniai prioritetai. Augalinės kilmės masalai po truputį tampa mažiau pageidaujami. Kalbu apskritai, apibendrintai, nes galimai dėdės Vinco baloje karosai ir iš po ledo gaudomi perlinėmis kruopomis, todėl vietiniai žvejai mane tuojau pat išvadintu diletantu. Vėlgi nereikia suprasti visko pažodžiui – dar neatėjo laikas grynai „mėsiškam“ meniu. Veikiau dabar yra tas metų laiko tarpas, kuomet karosai nori tai to, tai ano, arba duok jiems sumuštinį, kuriame bus ir „salotų“, ir ko nors stipriau užkąsti. Žodžiu, reikia ir vitaminų, ir baltymų.
Mano pastebėjimais, baigiantis vasarai jie pirmiausiai atsisakys kukurūzų (neteigiu, kad visur be išimties), bet perlines kruopas, duoną ės kaip ir anksčiau. Beje, šiuo atžvilgiu didieji to telkinio karosai bus labiau konservatyvūs, nors, regis, turėtų nutikti priešingai. Puikus pavyzdys yra Kauno marios, kur medumi kvepiantis „popkornas“ kartu su musės lerva patinka karosams net ir spalio mėnesį.
Visgi vienas geresnių masalų šioms žuvims veikiausiai ir bus musės lervos arba derinys iš „dzikų“ ir kruopų. Įdomu tai, jog mažesniuose vandens telkiniuose musės lervas mūsų meškeriotojai karosų gaudymui naudoja gana retai, kaip, beje, ir uodo trūklio lervas. Pastarasis vilioklis apskritai nepopuliarus stovinčio vandens telkiniuose šiltuoju metų laiku, nebent žvejai sportininkai jį mauna ant kabliuko. Kur nors pelkių apsuptame ežere ar sename buvusio kolūkio „prūde“ matytume tik kraštutinumus – meškeriotojai karosus gundys arba augalinės kilmės masalais, arba sliekais.
Grįžtant prie minties apie musės lervas, reikėtų pabrėžti, kad kalbu veikiau apie vienaskaitą. Dabar geriausiai ant mažo plonavielio kabliuko verti vieną lervutę, ją kabinti tik už odelės, kad ilgai būtų gyva, o ne mauti jų puokštę, kas puikiai pasiteisina pavasarį. Ir taip patarčiau elgtis netgi bandant suvilioti didelį karosą, kuriam masalas nuleidžiamas į daugiau nei poros metrų gylį. Jei norėsite „dziką“ kombinuoti su kruopa, tuomet – vienas plius vienas...
Apie jaukinimą šįsyk kalbėsiu mažiausiai. Tokiu metų laiku išradinėti dviračio nereikia ir vertėtų jaukinti taip pat, kaip vasarą. Na, taip – dera į prievilo sudėtį įtraukti daugiau gyvūninės kilmės priedų. Tai veikiausiai bus musės, uodo trūklio lervos, kapoti sliekai, nes vargu ar kas rinks, tarkim, apsiuvas, kurios šiaip jau yra ne vien masalas, tačiau gali būti ir sudėtinė jauko dalis (jau matau, kaip kažkas sukinėja pirštą palei smilkinį, bet tegul).
Bazinis jaukas gana smulkios struktūros. Vienai žūklei, o turiu omenyje tas kelias ryto ar vakaro valandas, pakanka 1 kg sauso prievilo. Labiau apaugusiuose vandenžolėmis telkiniuose, o tai dažniausiai būna maži ir seklūs tvenkiniai, ežeriukai, senvagės, aš naudoju žalsvą jauką, tarkim, Salmo Lynas-Karosas. Gilesniuose, didesniuose telkiniuose – tokį pat arba pilkšvą, juodą, pavyzdžiui, Sensas 3000 Super Black Lake ar Sensas 3000 UK Lake.
Kaip matote iš pavyzdžių, nebūtina rinktis pakuotes su karoso atvaizdu, tai gali būti ir universalus jaukas. Kita vertus, netgi nebūtina imti tamsios spalvos jaukų, nes vis tiek apie trečdali ar ketvirtadalį pagaminto prievilo kiekio turėtų sudaryti juodžemis, o jis keis jauko spalvą.
Dar viena pastaba. Jei atvykote į vandens telkinį, kuriame nežuvaujate, bet daugmaž nutuokiate, kokiu jauku čia dažniausiai jaukinama, irgi prisiminkite priežodį apie dviratį – jūsų sukurti ar pirkti firminiai prievilai čia gali būti visiškai beprasmiai. Nuolat tuose telkiniuose gaudantys meškeriotojai žino, ką daro, tad vargu ar nustebinsite vietinius karosus kulinariniais sugebėjimais. Na, nebent vietinius žvejus...
Toliau nuo kranto, į kurį pučia vėjas
Kaip minėjau, dabar karosai atsitraukia į gilesnes vietas. Sakyti, kad ten pusantro metro ar trys metrai, reiškia save pastatyti į nepatogią padėtį, nes viskas priklauso nuo konkretaus telkinio bendro gylio. Veikiau nuoroda tokia: giliau, bet ne visai giliai, kadangi karosai laikysis prie duobės krašto. Jei telkinys labai lėkštas, dubens pavidalo, jie bus toliau nuo kranto.
Kaip taisyklė, tai – ne pats kraštas ties augalijos mišku, ne „pamiškė“, kaip būdavo anksčiau, tačiau už jos esantis plynas „laukas“. Arčiau vandenžolių karosai dar atplauks, bet vis rečiau ir rečiau...
Randu kai kurių panašumų ir su pavasariu – dabar karosų žvejybai vėl geresnis krantas, į kurį pučia vėjas. Sunku pasakyti, kodėl taip nutinka, nes vanduo dar labai šiltas, tačiau šitoks karosų pomėgis nuo rugpjūčio vidurio ima vis labiau ryškėti. Spėju, kad šioms žuvims šiltas vanduo visada geriau nei šaltesnis, o pasitraukė jos dabar giliau į vėsesnį grynai mitybiniais sumetimais.
Šiuo metų laiku karosų kibimo valandos taip pat gana nepastovios. Nors galbūt galima rasti ir čia tam tikrų tendencijų – vakarais jie masalus griebs pastoviau nei rytais. Tačiau ryte didesnė tikimybė sužvejoti stambesnių žuvų. Vakaras, mano supratimu, yra vėlyva popietė iki tamsos ir porą valandų sutemus. Rytas dar vis būdingas vasarai, kadangi saulė kaitina pakankamai smarkiai. O tai reiškia, jog rezultatyviai giedrais rytais galima žuvauti tik kokias tris valandas.
Žinoma, gal viskas nutiks visiškai kitaip, nes daug kas priklauso nuo oro, o rugpjūčio pabaigoje jis itin nepastovus, nevardysiu visų galimų variantų.
Beje, karosai gali puikiai kibti dabar ir tamsoje, jei naktys ramios, šiltos, ypač prieš lietų, nors jie, ką minėjau, paprastai nemėgsta staigių oro permainų. Jei juntamai krenta slėgis, kardinaliai keičiasi vėjo kryptis ir oro temperatūra, tada yra du variantai: arba šios žuvys visai nekibs (kas nutinka dažniau), arba masalus čiups trumpai, bet labai aktyviai.
Apie įrangą, sistemėles reikėtų rašyti atskirą straipsnį, šiame apsiribosiu keliais patarimais. Vienas jų būtų – kuo arčiau rudens, tuo plonesnis valas ir pavadėlis, aš paprastai žuvauju 0,10–0,11 mm diametro ar net plonesniu pavadėliu. Kokybišku, suprantama. Jau keli metai naudoju Preston Accu Power, šis valas man yra geriausias. Tačiau kartais gijas tenka ir storinti, kada žinau, jog tame telkinyje gali užkibti padoraus dydžio karosai.
Faktiškai derėtų mažinti ir plūdės plūdrumą, bet ką ten mažinsiu, jei meškeriodamas match meškere gaudau vos iki 1,5 g plūdele. Kalbu apie stacionariai tvirtinamas plūdes, nors tai tinka ir slankiojančioms. Aišku, kuomet pasirinkčiau ilgą meškerykotį be žiedelių, tada galiu žaisti ir su 0,3 g plūdėmis, bet čia jau ne eilinio paprasto žūklautojo stichija. Geriausia plūdė yra ištęsto korpuso (plona šeiva, lazdelė ir panašiai), ji stovinčiame vandenyje jautriausia.
Bet dabar užmetimo nuotolis bus didesnis nei vidurvasarį ir veikiausiai minėtų plūdžių teks atsisakyti. Šiuo metų laiku gana dažni stiprūs vėjai, o žuvaujant match meškere gana daug valo gula ant vandens ir masalą sunku išlaikyti vienoje vietoje, todėl tenka rinktis plūdes su pastorinta korpuso apatine dalimi. Tokias plūdes mažiau veikia bangavimas, vėjas, jos menkiau grimzta lenkiantis valui lanku, žodžiu, yra stabilesnės esant nepalankioms žūklės sąlygoms.
Romualdas Žilinskas
