Kaip upėje užmesti ir statyti dugnines
Žvejojant upėse dugnine labai svarbu teisingai užmesti masalą, kad valą kuo mažiau veiktų tėkmė ir gija neišsiriestų. Nusviedus sunkų svarelį, jei žūklavietėje yra mažas gylis ir srovė nedidelė, gramzdas labai greitai pasieks dugną. Bet gaudydami gelmėje žvejai daro klaidą – jie, užmetę masalą, neužlenkia ritės lankelio ir leidžia skęstančiam svareliui nuo būgnelio toliau vynioti valą. Vandens srautas neša gramzdą, bet tuo pat metu veikia ir giją, tad nuvyniojama valo daugiau, nei to reikia iš tiesų – dalis jo išsilenkia.
Kad taip nenutiktų, reikia kontroliuoti nuo ritės būgnelio nuslenkančio valo kiekį ir pirštu pristabdyti giją, kai sviedžiamas svarelis dar ore artėja prie numatytos vietos. Užmesti dugninę derėtų ne skersai tėkmės, tačiau bent jau 60° kampu pasroviui (idealu – 45°), tokiu atveju svarelis mažiau vilksis dugnu, kadangi gija turės menkesnį pasipriešinimą vandens srautui.
Panašiu principu reikėtų vadovautis ir statant dugnines ant atramėlių. Jei jų viršūnės su svareliu sudarys labai mažą kampą – jos smarkiai išsilenks, jei labai didelį – kibimas persiduos prastai. Aš kalbu apie tą variantą, kai krantas yra lėkštas, o meškerykočių viršūnėlės neiškeltos aukštai virš vandens. Taip statomos dugninės esant vėjuotai dienai, kadangi tik tokiu būdu galima bent jau kažkiek apsisaugoti nuo vėjo ir daugiau arba mažiau matyti linkčiojančias meškerių viršūnėles, kai žuvys ragauja masalą.
Kita vertus, vos ne ties vandens paviršiumi pastačius (veikiau paguldžius ant atramėlių) dugnines, praktiškai visas nuo viršūnėlių iki svarelių esantis valas bus vandenyje, todėl akivaizdu, kad jį daug smarkiau veiks srovė, nei tada, kai meškerių viršūnes pakelsime gerokai aukščiau. Mano manymu, idealūs jau minėti kampai, kuriuos sudarytų ir meškerės viršūnėlė su vandens paviršiumi.
Kada oras yra ramus, galima statyti dugnines netgi didesniu kampu. Jei prireikia masalą užmesti labai toli, gana giliai, kur tėkmė itin didelė, o valas yra storas (tarkim gaudant ūsorius), meškerykočius statau netgi stačiai. Tada kiekvienas ne vandenyje esantis gijos metras svarbus, nes tik taip įmanoma sumažinti pasipriešinimą upės srautui. Tokiai „pozai“ yra specialios į kranto gruntą įduriamos (arba net įsukamos sraigto principu, jei gruntas iš suplūkto žvyro) atramėlės meškerėms, į kurias įstatomi tik tų meškerių rankenos, savotiškos „tulpės“. Tokiais atvejais tinka ir jūroje naudojami stoveliai surf tipo meškerėms.
Tai, ką parašiau, yra labiau tinkama tada, kai žvejojame tėkmėje ir masalą užmetame toli nuo kranto. Žuvaujant, kada svarelis sviedžiamas vos keliolika metrų, o valas sąlyginai plonas, svarbiau atkreipti dėmesį tik į užmetimo ir meškerės pastatymo kampą, o jos viršūnėlė gali būti nuleista visai žemai. Suprantama, kad korekcijas daro srovės stiprumas, gylis, bet labiausiai – vėjas. Vėjuotą dieną net toli metant masalus nebus prasmės meškerykočių laikyti stačių, nes paprasčiausiai nematysite kibimo – tada jau valą labiau veiks ne vanduo, o vėjo gūsiai.
Dar vienas niuansas. Pastatytų meškerių kampas su vandeniu (veikiau – su svareliu) priklauso ir nuo sistemėlių konstrukcijos. Jei laisvai valu slankiojančiai slyvutei pageidautina, kad nuo meškerykočio viršūnės svarelio link valas tįstų labiau pasroviui, tai žuvaujant su paternoster tipo sistemėlėmis, šis niuansas yra daug mažiau svarbus. Bet dabar reikėtų labiau atsižvelgti į meškerės viršūnėlės pakėlimo aukštį, nes nuo jo taip pat (kiti veiksniai – gylis ir užmetimo atstumas) priklausys, kokiu atstumu nuo dugno bus masalas. Tarkim, kada ne itin gilu, užmetama nelabai toli, sraunu, viršūnė iškelta aukštai, pavadėlis pririštas irgi aukštai svarelio, masalas gali plevėsuoti daug didesniu atstumu nuo dugno, nei norėtųsi, arba galimas priešingas variantas. Kiekvienai situacijai reikalingos savo korekcijos.
Gaudant dugninėmis svarbus yra jų išdėstymas ant kranto. Kada žvejojama žūklavietėje, kurioje jaukinama, norisi, kad abiejų meškerių (aš taip pat tada dažniausiai žvejoju dvejomis dugninėmis) masalai atsidurtų netoli jauko pripiltos vietos. Bet tokiu atveju padidėja galimybė, kad meškerės susipainios užmetus arba jų valus supins užkibusi žuvis. Tad gal geriau nerizikuoti ir vieną dugninę užmesti tiesiai į pajaukintą vietą, o kitą – toliau pasroviui. Prievilą skalauja srovė, todėl dalis jo vis tiek plauks ir vilios laimikį žemiau jaukimvietės. Tai, kad abi meškerės yra padėtos viena šalia kitos (kai kurių stovelių netgi tokia konstrukcija – iš karto dedamos 2–3 dugninės), jų viršūnėlės beveik liečiasi – nieko nereiškia, nes masalai gali būti toli vienas nuo kito. Dabar geriau galima sekti kelias meškeres nesukiojant galvos, nenaudojant varpelių ir kitų signalizatorių. Šitaip meškeriojama lėtoje arba vidutinėje tėkmėje, gaudomi karšiai, kuojos, karosai.
Visiškai kitaip elgiuosi žvejodamas šapalus arba ūsorius. Dėl stiprios srovės negaliu būti tikras, kad svareliai tvirtai laikysis dugne ir neužplauks po kurio laiko vienas ant kito, juolab, kada ant valo kabinasi praplaukiančios žolės ir visokie šapai. Be to ir gaudomos žuvys dabar gerokai kovingesnės, todėl yra galimybė, jog užkibusi stambesnė žvynuotoji plauks išilgai upės srauto ir „susirinks“ kitas meškeres. Beje, šįsyk dažniausiai gaudau trimis dugninėmis. Tokioje žūklėje meškeres statau ant atskirų stovelių kartais labai toli viena nuo kitos (iki 10 m atstumu), jas paprastai stebiu iš toliau, ant viršūnėlių kabinu dar ir papildomus garsinius signalizatorius. Gaudant šapalus toks kotų išdėstymas turi ir kitą privalumą – šios atsargios žuvys geriau kimba tada, kai nemato meškeriotojo, t. y. ant tolimesnių nuo žvejo dugninių.
Romualdas Žilinskas
