Kaip sugundyti kiršlį

Kita vertus, kiršlių žūklavimas spiningu dar neturi tokių senų tradicijų, kaip jų gaudymas museline meškere. Dar ir dabar dalis muselininkų šnairai žiūri į žvejus, kurie minėtas žuvis gundo spininginiais masalais. Nežinau, kodėl taip yra, galbūt jie iš spiningautojų pusės junta didelę konkurenciją, kadangi kiršlių mūsų vandenyse nėra labai daug. Na, bent jau didelių. Juk neretai spiningu suviliojami kiršliai tuomet, kada nenori griebti jiems siūlomų muselių, nes šios lašišažuvės gali čiupti bet kokios rūšies spininginius vilioklius, o jų panaudojimas, manyčiau, gerokai platesnis – masalai tiek savo forma, tiek žaidimu įvairesni negu muselės.

Reikia turėti omenyje dar ir faktą, jog žvejyba muselėmis reikalauja didesnių įgūdžių technine prasme, nei gaudymas spiningu, pavyzdžiui, sukriukėmis ar kitais savo animaciją turinčiais masalais. Todėl natūralu, jei visai „žalias“ meškeriotojas su spiningu nušluostys nosį senam museliavimo „vilkui“.

Neįsibėgėsiu su savo pasvarstymais šia tema, nes galimai koks nors museliavimo fanas perskaitys mano mintis ir labai supyks, kad taip nuvertinau jo naudojamą žūklės būdą. Išsyk nuraminsiu – kiršlį pagauti nėra lengva ir spiningu, paprasčiausiai taip žuvaujant pasitaiko daugiau „fuksų“.

Lietuviškų kiršlių tendencijos

Eilinį kartą susisiekiau su ichtiologais ir pasmalsavau, kiek kiršlių pas mus yra apskritai, mažėja jų populiacija ar didėja. Atsakymas buvo, jei taip galima išsireikšti, gana „aptakus“ – kiršlių yra pakankamai, panašiai, kaip ir anksčiau. Be to šias žuvis skaičiuoti gana sunku, nes kyla problemos jas gaudant elektrožūklės prietaisais, tai galima daryti tik naktimis ir panašiai, žodžiu, labai tiksliai vertinti kiršlius sudėtinga.

Kita mokslininkų informacija buvo pravartesnė, nežinau, ji sutapo su visų meškeriotojų nuomone ar ne. Tokiu metų laiku stambesnių kiršlių arba apskritai šios rūšies žuvų smulkesniuose upių intakuose ieškoti neverta, nes jų ten paprasčiausiai nėra. Pavasario pabaigoje iš upelių, kuriuose šios žuvys neršia, pirmiausiai dingsta dideli kiršliai, po to į platesnius vandenis išplaukia ir likusieji. Jei kai kurie smulkesni kiršliukai ir lieka, tai nebent pasitraukę į tų upelių vidurupius ir žemupius. Tačiau tikrai ne visų upelių, nes dalis nerštui tinkamų intakų visiškai ištuštėja.

Ir apskritai vyrauja tendencija – kuo didesni kiršliai, tuo labiau jiems reikalingi platesni (be abejo, vėsūs ir greiti) vandenys, nors gylio juose gali nebūti. Todėl tokiu metų laiku, jų daugiausiai ir (arba) stambiausių rastume Neries aukštupyje, Šventosios vidurupyje, Merkio vidurupyje ir žemupyje, Siesarties, Ūlos, Vilnelės ir panašių upių žemutinėse dalyse. Paklausus, kam reikalingi kiršliams platūs vandenys, gavau atsakymą, jog šios žuvys yra pelaginės, todėl dideliame paviršiaus plote randa daugiau maisto.

Tai gana suprantama, nes kiršliai šiltesniu metų laiku maitinasi į vandenį įkritusiais vabzdžiais, o tik vėliau arba dar ir smulkiais vėžiagyviais, jų lervomis, ryja kitų žuvų mailių. Tačiau patys didžiausi kiršliai, nors turi siauras gerkles bei minta jau minėtu smulkiu maistu, nepraleidžia progos stverti ir stambesnes žuveles. Kaip sakė kalbintas ichtiologas, net ir didelis karšis neatsisako „mėsos“. Visiškai su tuo sutinku – ne vieną ir ne dešimt karšių esu pagavęs mikroguminukais.

Straipsnio pradžioje sakydamas, jog kiršliams tinka kone visų rūšių spininginiai masalai, dalinai esu teisus, dalinai gal ir ne. Siūlomi viliokliai turi būti smulkūs. Jei pažiūrėtume į mūsų kiršliautojo masalinę, ten rastume iki Nr. 1 sukriukes. Nors gal veikiau iki Nr. 0, pradedant modeliais su N nulių. Būtų dėžutėje ir voblerių bei vartikliukių, kurių dydžiai neviršija 4 cm, bet čia jau absoliutus maksimumas. Galima kiršlius žvejoti netgi guminukais, tačiau vėlgi jų dydis bus nedidesnis nei 3–4 cm, geriau dar mažesni silikoniniai viliokliai. Darsyk pabrėšiu, kad kalbu apie kiršlių gaudymą pas mus Lietuvoje, o ne Sibire ar Skandinavijoje.

Grįžtant prie „fuksų“ (nors gal tai irgi tendencija?), žinau Neryje bent du atvejus, kuomet kiršliai ir tikrai ne patys stambiausi, buvo sumeškerioti lašišoms skirtais vobleriais. Apie tai, jog šios žuvys čiupo Nr. 2 ar net Nr. 3 sukriukes, net nekalbu, nes taip nutinka ir mažesnėse upėse. Galbūt kalbu pernelyg abstrakčiai, tačiau aš esu toks pats žvejys, kaip ir jūs, todėl noriu to ar ne, bet kartais tenka prikąsti liežuvį. Veikiausiai supratote, ką turiu omenyje.

Įrankiai, masalai ir žūklavietės

Nedideliems masalams reikalinga ir atitinkama įranga, todėl siūlyčiau kiršliaujant siūlyčiau rinktis maždaug iki 7 g užmetimo svorio spiningus. Pavasarinei žūklei arba gaudymui nedidelėse upėse gerai ir visai trumpas spiningas, bet jei jau bandysite laimę ten, kur plačiau, toks kotas nepadės toli numesti smulkų ir lengvą masalą. O to neretai reikia, nes kiršliai baikštūs, geresnių rezultatų pasieki, jei vilioklį pateiki iš toliau.

Valą geriau naudoti monofilamentinį, iki 0,14–0,16 mm diametro. Aišku, galima ir dar plonesnį, nemanau, kad nesuvaldysite net paties stambiausio lietuviško kiršlio, bet gali užkibti, tarkim, stambus šapalas arba, jei gaudai upelyje, solidus upėtakis, tad su labai plona vienagysle gija ištraukti tas žuvis bus problemiška. Jei masalą čiups lydeka, kas nors ir labai retai, bet nutinka, na, tuomet kaip pasiseks – gal nukąs masalą, o gal ir ne.

Kai kurie spiningautojai net kiršliavimui naudoja pintas gijas, tačiau aš nematau prasmės. Juk tokiu atveju tenka rišti fluorokarboninį pavadėlį, o jis negali būti pernelyg storas, nes toks trukdys mažų masalų animacijai. Be to didesnio nei 0,30 mm diametro fluorokarbonas jau yra matomas vandenyje, tad juo labiau nesuprantu kam tai reikalinga. Na, nebent apsaugai nuo aštrių akmenų ir moliuskų kiaukutų, nes toji retai užkimbanti lydeka tokius pavadėlius veikiausiai nukramtys.

Žuvaujant nedidelėse upėse, kada masalus meti nedideliu atstumu, pinta gija gali pakišti kiaulę, nes ji netampri, o kiršlio lūpos labai gležnos. Jei spiningas neilgas ir kietas, neretai daug kiršlių paprasčiausiai nusikrato nuo kabliuko. Kiršliaujant tai gana įprastas dalykas, o žuvaujant su pintuku taip nutiks dar dažniau.

Kadangi kiršliai mėgsta greitesnę tėkmę, paprastai meškeriotojai tokiose upių ruožuose jų ir ieško. Tai gali būti rėvos, tiesios atkarpos, kur suspaustas vandens srautas įgauna pagreitį, žūklavietės ties upių vingiais. Neprastos vietos yra tiesiog upių seklumos, kur tįsta ilgos vandenžolių kasos. Ten labai greitos tėkmės nėra, gylis iki metro, žūklavietės tarsi niekuo neypatingos, bet kiršlių galima rasti. Ypač vakarais arba anksti ryte, kai ramus oras, giedra – toks įspūdis, kad tuose vidutinio greičio tėkmės ruožuose kiršliai tarsi ilsisi, bet tuo pat metu dar ir užkanda.

Mažesnėse upėse įvirtę medžiai, kaip ir galvas iš vandens iškišę stambesni akmenys, gali būti nuoroda, kad ten aptiksite kiršlių. Bet tai nieko naujo, šias vietas renkasi tiek šapalai, tiek upėtakiai, praktiškai visos tuose vandenyse gyvenančios plėšrūnės.

Galbūt vienintelis esminis skirtumas – gylis, nes visai padoraus dydžio kiršliai gali būti ir seklumose, kur vanduo vos siekia kelius. Tokias seklumas kitąsyk renkasi ir šapalai, bet jie dieną paprastai persibazuoja į kitas vietas. Nors diena, kaip žinia, nėra geriausias metas bet kokių žuvų gaudymui, kiršliai čia nebus jokia išimtis.

Apie masalus šiek tiek užsiminiau, bet tai ne viskas. Jei man reikėtų rinktis geriausius kiršlių gaudymui, veikiausiai imčiau metalinius – sukriukes ir mažas vartikles. Kita vertus, tokie viliokliai geriausiai ir užsimeta. Beje, sukriukės irgi, nes paprastai kiršliams naudoju siaurais lapeliais besisukančias blizges, didelė jų dalis dar ir su pasunkintais kūneliais. Nors net ir upėse dažniausiai gaudau su aglia, bet kiršliams darau išimtį, nes jie pirmenybę atiduoda long ir comet (sakyčiau, pastarosios yra lyg koks aukso vidurys) sukriukėms. Jokiu būdu nesakau, kad nečiups aglia, tai priklausys nuo įvairių aplinkybių.

Galbūt sukriukės užsimestų ir dar geriau, bet kiršliai mėgsta, kuomet šių masalų trišakiai papuošti muselėmis. Tokie papuošimai labai svarbus akcentas, neretai netgi esminis, čia derėtų daugiau paeksperimentuoti su jų spalvomis. Jei eksperimentams trukdo tai, jog sukriukių kabliukai nenusiima, paprasčiausiai juos nukirpkite, verkite žiedelį ir kabinkite kabliuką su musele. Kabliukus ir šiaip jau neretai prireikia keisti, kadangi akmenynuose jie gana greitai atšimpa.

Kita vertus, kiršlių žūklėje, kaip sakiau, ant kabliuko surišta muselė lygiavertė pačiam masalui arba turi dar didesnę reikšmę. Tad galimas daiktas, jog jas teks keisti bespiningaujant. Aš paprastai turiu keletą vienodų sukriukių su skirtingomis muselėmis. Toliau pažengę kiršliautojai nešiojasi dar ir atskiras dėžutes su muselėmis, kurias maino žūklės metu.

Apie muselių spalvas net nekalbėsiu, nes labai daug kas priklauso tiek nuo konkretaus vandens telkinio, tiek ir nuo debesuotumo, vandens skaidrumo, netgi metų laiko. Jos gali būti ir vienspalvės, ir margos, sudaryti tarsi sukriukės tęsinį (turiu omenyje spalvinį), bet gali kontrastuoti su blizgės lapeliu. Tiesa, reikėtų įspėti, kad nederėtų persistengti su muselių dydžiu, nes visgi sukriukė yra pagrindinis masalas, o be to kuokštas pūkų ar plaukų trukdys tiek tolimesniam užmetimui, tiek ir vilioklio animacijai.

Vartiklės, kaip minėjau, turi būti mažos, bet nebūtinai labai lengvos. Kai kada masyvesnės netgi geriau. Ypatingų manevrų jas traukiant nereikia, dažniausiai pakanka paprasto tolygaus traukimo, kai blizgė vartosi nuo šono ant šono. Kaip ir sukriukės, vartiklės geriau siauresnės nei platesnės.

Geriausios spalvos, mano galva, yra paprasto balto metalo bei juodos (dažytos emale, pakaitintos ant ugnies, smarkiai patamsinto sidabro). Kaip matote, spalviniai variantai tarsi priešingi, bet abu lygiaverčiai. Tačiau jei kiršliai norės blizgančių vartiklių, tuomet nečiups juodų, ir priešingai.

Kažkada mažų vartiklių pas mus parduotuvėse nebūdavo, nebent galėjai gauti padarytų namuose arba atsisiųsti iš svetur. Šiuo metu jų tikrai yra. Puikiai tinka ir kai kurie upėtakiavimui tvenkiniuose skirti modeliai. Tik, suprantama, reikėtų išbandyti, kaip jie žaidžia tėkmėje, parinkti atitinkamus spalvinius variantus. Nors paprastai dauguma tokių blizgių kuo puikiausiai tinka gaudymui upėse.

Jei ieškosite, kur nusipirkti kiršlių gaudymui mažų vartiklių, siūlyčiau užeiti į Salmo parduotuves – asortimentas didelis, tikrai atsirinksite tinkamas. Bus ten ir sukriukių. Bent jau dideliems kiršliams – garantuotai.

Šiam sykiui užteks. Apie voblerius ir guminukus parašysiu kitą kartą, kada bus ūpas, jau ir taip išsitęsiau...

Romualdas Žilinskas